„Mūsų kelionė į Nepalą prasidėjo labai spontaniškai. Galvojau, atskridus iš karto išsinuomosime motociklą ir išmaišysime Nepalo žemę skersai išilgai. Mūsų nusileidimas Nepale sutapo su Indijos prezidento vizitu į Katmandu, tai teko valandėlę palaukti oro uoste, kol mus išleido. Tada aš ir paklausiau savo bendrakeleivio Olego (režisieriaus Olego Kovrikovo – red.): „kaip manai, kur šiandien apsistojam?“. Olegas man ir sako: „žiūrėk, draugas davė brošiūrėlę „Shamanistic Studies and Research Centre“ (Šamaniškų studijų ir tyrimų centras – red.). O aš jam viltingai: „o paskui išsinuomosime motociklą ir lakstysime po Himalajų platybes??“. Olegas atsakė: „pažiūrėsime“. Taip išėjo, kad ilgo skrydžio metu aš apsirgau. Teko sau pripažinti, kad treniruotis maratonui ir vairuoti jėgų neturėsiu, tai taip ir nusėdau su Olegu pas šamanus – tuos kalnų išminčius – vietoje kelių dienų, beveik visam mėnesiui.
Mano planas buvo įveikti 42 kilometrų distancija Nepale, o Olego – pusė maratono. Kai jau ruošdavausi keltis iš ligos patalo ir treniruotis, Olegas mane vis provokuodavo: „neskubėk, išsimiegok, spėsi prabėgti tą maratoną...“ Tad, atvirai kalbant, tąkart buvau pats nestropiausias savo gyvenime besiruošiant maratonui ir į treniruočių režimą grįžau vos ne paskutinę savaitę“, – padėkos renginyje Vilniuje palaikiusiems akciją ir aukojusiems žmonėms pasakojo Leonardas.
Į Himalajų kalnus bėgti už Nepalo vaikus buvo išvykusi penkių entuziastų „Running for change“ komanda: organizacijos įkūrėjas, koučeris Benas Harvey (Ben Harvey), koučeris ir režisierius Olegas Kovrikovas, bėgikas Mindaugas Grigas, Zamira Grigienė ir Leonardas Pobedonoscevas.
Kodėl Nepalas
Leonardas sakė, kad skeptikams, kurie klaustų „Kodėl Nepalas? Juk galima padėti ir Lietuvoje“ atsakytų, kad nėra esmė, kur ir kam padėti, svarbiausia yra veikti ir dalintis gėriu. „Kur nukreipiama gėrio energija, nėra esmė, svarbu pats faktas, kad kažką darai. Mūsų smėlio dėžėje galime kapstytis, čia irgi yra reikalų. Jaučiuosi ramus nuveikdamas gimtinės labui. Nėra svarbu, kam tu padedi, svarbu, kad darai be noro būti paglostytam, pagirtam ir nešiojamam ant rankų, nes nuo to tavo savimeilė tik riebėja. Čia netgi nėra kalba apie pačią Lietuvos pagalbą Nepale. Mes nuvažiavome mėnesiui be jokio grafiko su kuprinėle ir pasidavėme likimui. Kai keliauju su Olegu, mes neturime išankstinio plano. Mes žinome, kad mus lydės angelai sargai ir nuves ten, kur mus kviečia širdis, o ne racionalus protas. Man ši ir Siera Leonės misija buvo pasiųsta iš aukščiau. Tai buvo kur kas daugiau negu atrodo“, – sako aktorius.
Su pustuštėmis kuprinėmis
Leonardas pasakoja, kad į Nepalą jis ir Olegas atskrido su pustuštėmis kuprinėmis – su vienais džinsais, maikute, sportbačiais bėgimui, džemperiukais.
„Mes nepamiršome jokių lagaminų, mes taip ir atskridome su pustuštėmis kuprinėmis ir miegmaišiukais be jokio išankstinio plano. Likimo planas pasirodo buvo – gyventi ir mokytis su Nepalo šamanais iš pradžių Katmandu miesto pakrašty, vėliau su jais išvykti į kalnus ir pažinti gyvenimą šerpų genties šeimynoje. Mes toje gentyje gyvenome kaip šeimos nariai: valgėm su jais, skaitėme mantras su jais, mušėme būgnais su jais. Praėjome kelių savaičių šamanų kursus – teorinė dalis dieną, būgnų praktika naktį, nakvojant uolose, kapinėse ir kitose šventose vietose. Susiliejome su būgnų gaudesiu ne vieną naktį – taip čakras atverdavo kai kurie momentai“, – pasakojo keliautojas.
Didžiųjų permainų metas
Leonardas tv3.lt sakė, kad televizijos veikloje kaip laidų vedėjas nedalyvauja nuo 2010 m., kaip svečias pasirodo itin retai. Aktorius prisimena, kad buvo laikas, kai televizijai skyrė labai daug laiko ir energijos, tai buvo abipusiai naudinga ir šiam laikotarpiui jis jaučiasi dėkingas iki šiol, tačiau atėjo diena, kai jis panoro dar kitokios gyvenimo kokybės.
Aktorius ir renginių vedėjas sako, kad jo gyvenimas labai pasikeitė po pirmosios „Running for change“ kelionės į vieną skurdžiausių pasaulio šalių Afrikoje Sierą Leonę 2012 m., kuomet grupelė bėgo, kad mokykla būtų pastatyta ten. Antrasis „Running for Change“ grupės bėgimas buvo Nepale.
„Šis daugiau nei ketverių metų laikotarpis buvo apie mažus ir didelius stebuklus, išgyvenimus ir permainas. Dar 2011 m., Kalėdų laikotarpyje, buvo suformuota komanda, kuri kitų metų vasarą vyko į Sierą Leonę. Tai nutiko visai prieš 2012 m. „pasaulio pabaigą“. Gerai pamenu, kad tos pasaulio pabaigos su baime laukiau ir aš. Pasirodo, ji įvyko kaip lūžis tarp šviesos ir tamsos“, – kalbėjo Leonardas.
Aktorius sako, kad su „Running for change“ kaip su burtažodžiu prasidėjo didžiųjų permainų, veiksmo, išbandymų metas.
„Mano kūnas ir siela praėjo kelis maratonus (maratono distancija – 42 km. – red.), daugybę pusmaratonių, olimpinį triatloną, fridaivingo kursus, nėrimą į 35 m. gylį be jokios įrangos vienu įkvėpimu, mėnesio trukmės vipasanos tylos meditaciją Tailando vienuolynę, pusės metų kelionę po Rytų Aziją, pusantrų metų gyvenimą Balio saloje. Per šį laikotarpį buvau palikęs gimtus namus, brangius žmones, jorkšyro veislės mažiausią šeimos narį Gabitę, visus mylimiausius savo darbus bei karjerą ir dar daug daug dalykų. Tai yra laikas, kai jaučiuosi besisukantis nesibaigiančių įvykių karuselėje, tačiau šiame sūkuryje pavyksta mokytis atrasti ramybę, atsikratyti baimių ir girdėti širdies balsą. Kaskart sugrįžęs iš klajonių esu be galo išsiilgęs artimų žmonių, teatro scenos, filmavimų, garsinimų, renginių vedimo… Kaip niekada vertinu ir dėkoju už kiekvieną akimirką bendraujant ar dirbant“, – kalba Leonardas.
Atrado tikėjimą
Aktorius pasakoja, kad per šiuos kelerius metus jis atrado labai daug: pirmiausia, dėkingumo ir nuolankumo galią bei tikėjimą.
„Atradau tikėjimą aukščiausiomis jėgomis: dievu, dievais ir demonais, energijomis, angelais sargais, protėvių dvasiomis – visomis tomis jėgomis, kurios mus supa nuolat, veda, moka, baudžia ir glosto. Atradau kasdienininę maldą dėkojant už viską, kas vyksta ir kas įvyks, pradėjau tikėti stebuklais ir pasakomis. Juk pats seniau būčiau išrėžęs „nesąmonė, iš fantastikos srities, neįmanoma visa tai, apie ką svajoji, Pobedonoscevai“. Šiandien dažnai su šypsena vartoju frazę „atsargiau su svajonėmis – jos pildosi“, nes laikas man parodė – tai faktas. Šis labdaros projektas, statant mokyklą Nepale ar Afrikoje, yra irgi stebuklas. Tai yra neįtikėtina, kai bėgant maratoną surenkami pinigai ir pastatoma mokykla kažkur toli Nepale ar Siera Leonėje su užrašu „Made by Lithuanians“, – sako jis.
Tapo magnetu
Leonardas sako, kad grįžęs į Lietuvą pajautė, kad gyvenimas Nepale buvo tarsi sapnas, kur niekur nereikia skubėti, nereikia galvoti nei apie darbus, nei apie šeimą, nes tiesiog yra gera.
„Grįžus į Lietuvą pasijutau tarsi magnetas: dalinuosi patirtimi, išgyvenimais, žiūriu žmonėms į akis, jie žiūri man į akis ir su šypsena nei iš šio, nei iš to sako: „ar galiu tave apkabinti?“. Mano sveikatos būsena, erdvės, žmonių pojūtis tapo visai kitoks, ir tai pajaučiau grįžus į Lietuvą. Aplink mane yra žmonės, kurie šypsosi, juokiasi, apkabina. nepastebiu agresijos, pykčio ar pagiežos, o jei ji ir yra – tai mizerinė ir tolima, manęs tai nepaliečia“, – sakė iš Nepalio grįžęs Leonardas.
Už lietuvių suaukotus pinigus per „Running for change“ Nepalo vaikams bus pastatyti du mokymo centrai, kuriuose galės mokytis 160 vaikų. Komanda iš Lietuvos darbavosi su labdaros organizacija „Street Child“.
