Olegas nuvažiavo pas šamanus, norėdamas giliau suprasti save ir pasaulį. Dar prieš kelionę į Peru, kai šamanai svečiavosi Lietuvoje, Olegas sako patyręs per naktį daugiau nei per visą savo gyvenimą.
„Važiavau į Peru ne todėl, kad buvo poreikis, bet dėl to, kad norėjosi labiau save pažinti. Man Lietuvoje jau buvo patyrimas su šamanais, kai aš įėjau į tokias būsenas, kad per vieną naktį supratau daugiau nei per 30 savo gyvenimo metų. Įprastinėje būsenoje turiu žinojimą ir savo poziciją, ir kai ateina nauja informacija, lyginu ją su turimomis žiniomis. Jeigu aš išsigandęs, kažką idealizuoju, tai viską, ką idealizuoju, laikau, o su tuo, kas ateina naujo, konfrontuoju. Kai aš mažai laikausi savo pozicijos, aš lengviau prasiplečiu į naują suvokimą. Tose būsenose, kurias patyriau pas šamanus, netenki savo žinojimo, bet yra aiškumas – ten tu tiesiog matai, kaip yra: matai ryšį tarp visų situacijų ir žmonių“, - kalbėjo koučingo specialistas.
Tad vyras išsiruošė į Peru, kur, kaip jis sako, mokosi netgi ne iš šamano, o iš augalo, kurį paskiria šamanas.
„Mano augalas buvo ayahuma – 120 metrų aukščio medis su kankorėžiais. Augalas duoda tokios energijos, kurios trūksta, perimi to augalo savybes, o šamanai tiesiog parūpina procesui erdvę. Ceremonijose, kuomet šamanai jau duoda kitų augalų, eini į subtilesnius procesus“,- pasakojo Olegas.
Fizinė ir dvasinė dieta
Jis gyveno kartu su bendraminčiais iš viso pasaulio, kur moteris ateidavo pagaminti valgyti, tačiau ne bet ko – tai galėjo būti tik ryžiai be jokių prieskonių arba, kaip Olegas sako, neskanūs bananai, kartais kiaušiniai.
„Dieta gavosi ne tik maistinė, buvo patariama mažiau socializuotis, bendrauti, mažiau visų „facebookų“, mažiau triukšmo. Aš tada supratau, kad nėra blogų energijų, nes kai kurie dalina – čia gerai, čia blogai, mėsa – blogai, daržovės – gerai. Visa tai yra energijos, kurios skirtingai mane veikia. Tam tikra prasme netgi norėjosi laužyti tą dietą ir bandyti „uždraustus“ dalykus, sąmoningai įeiti į „facebooką“ ir žiūrėti, kokią įtaką jis man daro“, - kalbėjo keliautojas. Tris mėnesius – su vienais marškinėliais ir šortais
Olegas pasakojo, kad šamanai nieko nedraudžia: jie gali pasakyti, kodėl verta eiti į asketizmą, tačiau to nedaro dogmatiškai.
„ Šamanai duoda tik tam tikras gaires, ir tavo reikalas, kaip dogmatiškai tu į jas įsikimbi. Pavyzdžiui, šamanai sakė, kad geriau neskalbti rūbų su sintetiniais milteliais. Aš galvojau, ai, ką aš čia jų klausysiu – susikaupė rūbų, ir nunešiau išplauti. Kai išskalbė, aš negalėjau jų nešioti, nes buvau tokioje būsenoje, kurioje esi labai jautrus kvapams. Tada rūbus paslėpiau po lova, bet nei aš, nei mano draugai negalėjo būti tame kambaryje. Paskui juos išnešiau į lauką ir taip su viena maike ir šortais visus tris mėnesius ir prabuvau. Nes labai stipriai jaučiu struktūrą – kvapų, formų ar bendravimo. Ta struktūra gali būti triukšminga, bet tada nelieka esmės. Gamtoje daug esmės ir ten viskas tyra, bet vėlgi tai nereiškia, kad silikatinės plytos ar milteliai blogai, jie tiesiog sukuria sintetiškumą. Norint patirti tyrumą, geriausia pradžioje nuo tų triukšmingų dalykų izoliuoti save“, - kalbėjo koučingo specialistas.
Olegas sako, kad šamanų mokymas – tai savęs pastatymas į tam tikrus rėmus. Pavyzdžiui, pirmomis savaitėmis Peru jis suprato, kaip jis priklauso nuo maisto, nuo visų jo skonių.
„Kai tu negali nei sulčių, nei meliono suvalgyti, o jo taip norisi. Supranti, kokia priklausomybė tame yra, bet tiesiog eini toliau. Energija tampa subtili, šamanai net pataria neiti į saulę, nes ji labai suaktyvina energiją. Viso to esmė yra ta, kad įeitum į labai lengvą būseną, kad visi patyrimai ir aktyvumas būtų viduje, o ne išorėje. Kai patyrimas vyksta išorėje, įeini į reakcijos būseną, vyksta automatizmas ir tu nesuvoki, koks paties santykis su procesu. Kai nuo išorinių dirgiklių save izoliuoji, nueini į santykį su savo impulsais ir intencijomis, ir tame yra labai daug informacijos. Po kelių savaičių buvimo Peru, man išryškėjo sapnai, atsirado vidinė švara, aiškumas dėl prioritetų, kelio, pasirinkimu“, - kalbėjo režisierius.
Išmoko mylėti žmoną
Olegas pasakojo, kad būsenose, kurias patyrė pas šamanus, neteko savo žinojimo, bet atsirado aiškumas. Ten vyras netgi suprato, kaip mylėti žmoną.
„Paprastai aš negalėjau žmonos mylėti dėl savo nuoskaudų ir įsitikinimų kaip turėtų atrodyti šeima, koks turėtų būti moters elgesys. O ceremonijos metu aš pamačiau ją kaip mergaitę, kuri norėjo būti mylima, o negavusi meilės pradėdavo kovoti – pamačiau visą jos paveiksliuką ir supratau, kad jos neįmanoma nemylėti, nes ji toks tyras žmogus, kuris savo metodais ieško meilės. Tai buvo toks pamatymas, kurio niekada nepasiekčiau iš savo Olego – vyro pozicijos. Supratau, kad galima mokytis tokioje erdvėje. Kai pats esi nulis – tuščia stiklinė ir įeini į patyrimų, informacijos, pojūčių lauką, ir visa tai susiklijuoja į vieną platų paveikslą. Ryte, grįžęs iš tų būsenų, jaučiausi taip, lyg man būtų „windowsus“ perrašę. Pasidarė sunku skaityti knygas, nes jose surašytos kažkieno išvados, koncepcijos, siaura žodinė išraiška. Dabar, kai skaitau knygą, „įkrentu“ į temą, pamedituoju su ja, ir nueinu į plotį – gaunu ir temos priežastį, ir esmę, ir skirtingus atsakymus“, - pasakojo vyras.
Olegas sako, kad ne visiems reikia patirti šamanų būsenas, tai neretai ir baugina. Tačiau žmogus, neberasdamas atsakymų į esminius klausimus, pradeda ieškojimo kelionę:
„Mes esame iš sielos ir proto. Protas bijo tokiu patyrimu, nes jose yra daug neapibrėžtumo. O protas bijo pamesti kontrolę, aiškumą, įprastą pasaulio suvokimą. Niekada negali to griauti ir sakyti, kad žmogui reikia vienuolyno, meditacijų, šamaniškų patyrimų, Nes tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Vieniems to visai nereikia, kitiems ateina laikas ir jie atranda savo dvasinį kelią. Laikas, kai esamas pasaulio suvokimas žmogui nebeveikia, kai energija neina, kai jis užklimpsta, norėdamas kažko daugiau arba suprasdamas, kad taip, kaip yra, negerai. Ir jis pradeda ieškoti erdve, kur galėtu gauti atsakymus“, - kalbėjo jis.
Perėjo didžiausias baimes
Šamanų mokymo esmė, kaip sako Olegas, susidaro iš dalyku: vienas augalas kaip mokytojas, ir tai gali būti kiekvienas augalas, kuris auga mūsų gamtoje. O kad pajaustum augalą -mokytoją, šamanas ruošdavo kitus augalus, kuri keisdavo sąmonės būseną, padidindavo jautrumą ir kontaktą su mokytoju.
„Šamanai vakarais duodavo augalo – ayahuascos – o savo dainavimu padėdavo. Padėdavo neįklimpti į neapibrėžtumą, liūdesį. Padėdavo kad proceso virsmas nuolat vyktų, kad praeitum savo baimes, kad neužstrigtum jose. Toje būsenoje gyvenimas yra labai intensyvus. Energija eina, bet sustoja ten, kur yra prisirišimas prie nuoskaudos, baimės, idealizacijos. Per vaizdinį ar pojūtį susitinki su tuo, kas gyvenime dominuoja ir nuo to pradedi valytis. Apskritai kosmosas, visata neturi nieko idealizuoto ar baisaus, yra tiesiog virsmas – diena keičia naktį, žiema – rudenį. Jeigu vienas būsenas linki idealizuoti, o kitų vengti, tai būnant pas šamanus turi pereiti tai, ko vengi ir bijai. Pereiti ir išsilaisvinti.“, - kalba Olegas.
Gyvenime nėra nieko svarbaus
Sunkiausia režisieriui buvo pereiti jo santykį su dukra, nes čia jis turėjo didelį prisirišimą.
„Man viena iš sunkiausių ceremonijų buvo, kai aš jaučiau, kad aš absoliučiai myliu savo dukrą. Kurią verkiančių buvau paėmęs ant rankų, bet negalėjau sustabdyti jos ašarų. Mano absoliuti meilė tampa absoliučiu bejėgiškumu, o tas bejėgiškumas – absoliučia kalte, kuri mane labai draskė. Tam tikru momentu priėmiau dukrą, kaip absoliučiai savarankiką žmogų, turintį savo kelią, kurio negaliu slopinti. Tai buvo jos paleidimas, atsirišimas – aš patyriau naują santykį su dukra. Supratau, kad gyvenime nėra nieko svarbaus, prasmingo ir visos prasmės tėra mano pasirinkimas. Pasijaučiau laisvas nuo visko, bet tai irgi sunkiai pakeliama būsena. Ten pasijaučiau tarsi dulkelė kosmose. Tai buvo absoliuti laisvė, bet supratau, kad man jos nereikia. Aš noriu turėti žmogų, kurį „susvarbinsiu“. Tas žmogus tampa kaip namai – vieta, kur manęs laukia, kur noriu grįžti. Supratau, kad to, ko aš labai norėjau – išsilaisvinti – man nereikia. Kad aš noriu tos nelaisvės, įprasmindamas tam tikrus dalykus. Tame ir yra gražus žaidimas, kuriame aš pasirenku, ką gyvenime noriu matyti svarbaus“, - kalbėjo Olegas.
Nebeieško gyvenime taisyklių
Vyras dalinasi, kad dabar jis moka žmones, reiškinius gyvenime „nusvarbinti“. Taip jis tampa laisvas savo veiklose, nieko neidealizuodamas ir tuo pačiu neiškrisdamas į apatiją – žaidžia, kaip jis sako, žaidimą.
„Aš tai praėjau labai sunkiai, nes atrodė, kad iš gyvo kūno nuplėšė dalykus, su kuriais esi suaugęs. Tai labai skausminga, nes atrodo, kad netenki gyvenimo prasmės. Bet pamatai, kad gyvenimas yra ir tu gali grįžti ir kurti. Imti tiek, kiek reikia, ir paleisti tai, ko nereikia“, - kalbėjo vyras.
Koučingo specialistas sako, kad jį smarkiai paveikė kelios šamaniškos ceremonijos – po vienos iš jų vyras nustojo gyvenime ieškoti taisyklių, dogmų, religijos, galutinės filosofijos.
„Stipriai patyriau, kad nėra užbaigto, konkretaus pasaulio paveikslo. Aš dabar neįkrentu į jokias ideologijas. Suprantu, kad tai yra proto žaidimas. Protas ieško iliuzinį pasaulio paaiškinimą. Nes jis saugus ir ramus šiame aiškume. Aš dabar turiu ramybės, kiek man reikia, o gyvenimas lieka žaidimu, kuriame svarbu būti patyrime. Jausti ir neieškoti ten nei prasmės, nei logikos, nei galutinės filosofijos.“
Po apsilankymo Peru, režisierius nebeskirsto gyvenime reiškinių į gerus ir blogus.
„Kad būtų gėris ir blogis, turi būti aukščiausia koncepcija, idealizacija. Aš turiu turėti kriterijus, pagal kurias vertinu. Turiu kažką „susvarbinti“ ir pasakyti, kad tai turi teisę būti pasaulyje, o kita neturi teisės būti pasaulyje. Tada viskas, kas atitinka tą teisybę, yra gerai, o kas neatitinka – blogai. Tie žmonės, kurie pripažįsta Dievą, tampa gerais, o tie, kurie nepripažįsta – blogais. Bet Dievas juk vis tiek leidžia jiems būti. Pradėjau ieškoti ne gėrio ir blogio, o skirtumus. Dievas turi resursų susidoroti blogiu. Jeigu jis jį palieka, reiškias, jis turi konstruktyvų planą šitiems procesams. Sielos ateina į kūną tam, kad gautų patyrimą. O jeigu tam tikrai sielai reikalinga kova, atskirumas, savęs sunaikinimas, ji gauna tokį patyrimą. Tai lig Dievo planas, kuri kartais labai sunku suprasti ir priimti. Bet tampa lengviau priimti, kai pasižiūri į gyvūnų pasaulį: jie būna žiauriai agresyvūs, ypač išgyvenimo klausimais. Tad jeigu viskas yra Dievo planas, man tiesiog kai kur trūksta kantrybės ar išminties įžvelgti tame konstruktyvumą“, - kalbėjo Olegas.
Vyras pasakojo, kad šamanų ceremonijų metu buvo momentų, kai jis patyrė mirtį: ten, kaip sako vyras, nebuvo nė garso, nė spalvos – absoliutus vakuumas.
„Šitame vakuume aš supratau, kad pats neturėsiu jėgų iš ten išlipti. Pasimeldžiau Dievui, kad jis sprestu kur man eiti ir kur likti. Nuėjau – nugrimzdau į ramybę, pailsėjau nuo agresijos, mobilizacijos. Aš ten atsigavau ir pailsėjau, atsirado jėgos, pradėjau girdėti šamanus, atsirado šviesos, į kurias susifokusavau ir kažkaip išėjau. Pamačiau, kad nėra mirties: yra tiesiog procesai, kur viskas nurimsta, ištirpsta dieviškoje erdvėje. Nėra geros ir blogos energijos, yra tiesiog skirtinga – išsigandusi ir besidraskanti arba nurimusi iki vakuumo“, -kalbėjo jis.
O kas gi Olegui yra laimė? Jis sako, kad tai jam – tiesiog tokia būsena, kai jis ištirpsta veikloje, sujungdamas procesą, vertybes ir rezultatą:
„Man svarbu jausti kontaktą, kai aš ištirpstu daryme. Kai jo nevertinu kaip gero ar blogo, neieškau geresnės veiklos. Priimu, kad tai yra vienintelis būdas buti „čia ir dabar“. Aš neieškau geresnio rezultato – visi rezultatai, kurie čia vyksta, man irgi yra geri. Sujungiu procesą, rezultatą ir vertybę į besąlygišką buvimą momente. Netikiu, kad yra kita ar geresne vieta, nei „čia ir dabar“. Mokausi buti kontakte su tuo ir tai man yra laimė. Tokia laimė man daug lengviau pasiekiama – nereikia važiuoti Į Tailandą, pirkti sau naujo automobilio ar sėsti ant parasparnio. Tai yra mano vidinė švara ir atsidavimas tam, kas yra. Jeigu aš su žmogumi – aš visiškai su juo, jeigu rašau laišką – aš visiškai tame. Tai tiesiog buvimas tėkmėje“, - kalbėjo Olegas.
