Amžinojo poilsio velionis atgulė Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje. Atsisveikinti su Nepriklausomybės Akto signataru plūdo artimieji, draugai ir bendražygiai.
Skyrė jautrius žodžius
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vardu prabilo A. Sakalo bendražygis Vytenis Andriukaitis, kurio kalba, nuskambėjusi Antakalnio kapinėse, sugraudino ne vieną.
„Man teko labai atsakinga užduotis prabilti apie Aloyzą Sakalą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vardu. Juk mes, 124 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, balsavę tą lemtingą Kovo 11-ąją už šį dokumentą, buvome ir esame skirtingi, turėjome ir turime skirtingą požiūrį bei vertinimus vieni kitų atžvilgiu.
Nelengva pasakyti kalbą, kuri atskleistų kiek įmanoma bendresnį požiūrį į Aloyzo Sakalo asmenybę ir kuriai pritartų kuo daugiau signatarų.
Taip, tarp tų 124 deputatų buvo ir rezistentų, ir politinių kalinių, ir disidentų, ir komjaunuolių, ir savarankiškos LKP narių, ir nepartinių – toks platus tuometės Lietuvos visuomenės atspindys.
Dabar net negali patikėti, kad lyg ir varžovai, o kartais – lyg ir buvę priešingose stovyklose žmonės po balsavimo „už“ didingu akimirksniu susikibo rankomis ir skandavo tą Justino Marcinkevičiaus gražiai sudėtą žodį: „Lie-tu-va!“. Poeto viltis – „Tu niekados neprivalai būt padalinta/ Tėvyne mūsų, meile ir likime“ – trumpam tapo realybe.
Buvo prasminga matyti AT plenarinių posėdžių salės prezidiume penkis žmones, atėjusius iš tarybmečio su prisitaikymui būdingomis biografijomis, ir vieną, šeštąjį, Aloyzą – buvusį politinį kalinį, neturėjusį sąlyčio su sovietinėmis organizacijomis.
Sutapo ir tai, kad du iš jų, abu trisdešimtųjų metų gimimo, bet skirtingas patirtis išgyvenę ir skirtingus kelius nuėję klasiokai iš Kauno „Aušros“ gimnazijos, tą akimirką vieningai sveikino Lietuvą.
Laikas retina mūsų, signatarų, gretas – į Amžinybę palydime jau 41-ąjį signatarą, garbingą Lietuvos Atgimimo epochos ir atkurtos Nepriklausomybės Riterį Aloyzą Sakalą.
Išgirdęs apie Aloyzo mirtį, regis, praradau dalį savęs. Juk mudu susitikome 1988 metais ir drauge nuėjome didelį kelią iki pat šių atsisveikinimo akimirkų. Taip, Aloyzas Sakalas - neatskiriamas pažangios tarybmečio Lietuvos akademinės bendruomenės narys, griežtas, bet studentų mylimas profesorius.
Taip, Aloyzas neatskiriamas ir nuo Vilniaus universiteto Sąjūdžio rėmimo grupės įsisteigimo. Tai jo, nieko bendro su LKP neturėjusio, iniciatyva Universiteto Sąjūdžio grupės vardu profesorius Bronius Genzelis 1988 m. rudenį buvo pasiūlytas į Universiteto pirminės partinės organizacijos sekretorius. Bronius Genzelis panaudojo šį postą LKP reformavimui ir jos atskyrimui nuo TSKP, vėliau tapo signataru.
Aloyzas 1988 m. rudenį Universiteto sąjūdiečių buvo deleguotas į LPS Vilniaus m. Sąjūdžio tarybą ir išrinktas jos pirmininku. Jam pirmininkaujant Vilniaus m. Sąjūdžio taryba buvo viena geriausių ir stipriausių visame LPS. Jis buvo aktyvus LPS Seimo narys, Sąjūdžio rinkimų programų rengėjas. Aš nenoriu minėti LSDP atkūrimo darbo, nes apie tai kalbės kiti kalbėtojai.
Jo pergalė rinkimuose į LTSR XII šaukimo Aukščiausiąją Tarybą nekėlė jokių abejonių. Kaip ir dėsninga buvo tai, kad jis LR AT buvo išrinktas Mandatų komisijos pirmininku, taip pat buvo pirmųjų LR AT dokumentų bei pareiškimų darbo grupių nariu.
Aukščiausiojoje Taryboje atsiskleidė patys ryškiausi Aloyzo bruožai: pagarba kitaminčiams, žodžio ir veiksmo vienybė, tvirtos pažiūros, geležinė logika, švelnus humoras ir neišpasakytas darbštumas. Jis ryžtingai gynė Sąjūdžio rinkimų programą ir drąsiai jai atstovavo, tai įrodydamas savo balsavimais. Jis buvo Sąjūdžio centro frakcijos lyderis.
Jis tapo moralios politikos šaukliu, tai įrodydamas savo pavyzdžiu, kai jį užgriuvo 17-tosios kameros paslapties šmeižtas. Šį iššūkį priėmė drąsiai, laikinai sustabdydamas savo veiklą AT ir paduodamas šmeižikus į teismą. Teismą laimėjo ir vėl sugrįžo į AT.
Jis tvirtai laikėsi nuostatos: iš priešo daryk abejojantį, iš abejojančio – draugą. Ir niekad nepereik polemikoje į asmeniškumus.
Jis gynė paprastą principą, kad atkuriant teisybę vieniems, negalima didinti neteisybės kitiems. Jis apsisprendė ginti parlamentinę demokratinę Konstituciją su stipriu Seimu ir Vyriausybe, su pusiau prezidentinei Respublikai būdingais Prezidento įgaliojimais. Tuo jis aiškiai skyrėsi nuo savo klasioko, pamėgusio desovietizacijas, dekagebizacijas, suokalbių teorijas ir palaikiusio stipraus plačius įgaliojimus turinčio prezidento ir silpno Seimo bei Vyriausybės modelį. Netgi be būtinybės parengti bendrą naujos Konstitucijos projektą.
Šių dviejų klasiokų keliai išsiskyrė, Aloyzas gynė demokratinius principus, jo klasiokui buvo artimas autoritarinis Lietuvos valdymo modelis. Tačiau tarnavimo Lietuvai tikslai lemiamais momentais ir toliau juos jungė.
Aloyzą Sakalą galima drąsiai gretinti su dviem iškiliomis pirmojo Atgimimo asmenybėmis. Vasario 16-osios Akto signataro Stepono Kairio tikslas – „iškovoti laisvą Lietuvą, atkuriant ją demokratijos ir nedviprasmiško socialinio teisingumo pradais“.
Steponas Kairys rašė: „Tau, Lietuva, kad būtumei laisva ir demokratinė, skiriu savo gyvenimą“. Argi ne tam savo gyvenimą paskyrė ir Aloyzas Sakalas?
Prezidentas Kazys Grinius savo programinėje kalboje teigė: „ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę“. Argi ne tam, kad būtų ginama teisinė valstybė, žmogaus teisės ir teisės viršenybės principas, kad būtų priimta ir ginama nauja Konstitucija, savo veiklą paskyrė Aloyzas Sakalas?
Netikėtai sugrįžtu prie poetų. Vincas Mykolaitis Putinas savo poezijoje labai mėgo margų sakalų temą: „Lydėdami gęstančią žarą, vėlai/ Pakilo į dangų margi sakalai/ Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,/ tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais“. Ir greičiausiai poetas tikėjo, kad Lietuvos padangėje atsiras asmenybė, kuri nebijos šių siekių. Todėl savo „Būties valandose“ jis prabilo:
Skrieji sakale, aukštai Sakale, toli matai. Jokie paukščiai suplasnoję Tau padangės neužstoja… Saulės broli, niekados Nieks Tau kelio neužstos..”
Taip, brangus Aloyzai, taip, mielas Sakale, Tavo aukštas skrydis kaitino kraują ir džiugino Lietuvą. Tavo Lietuvai skleidžiama šviesa šiame Antakalnio kapinių Atgimimo panteone tebus mums įkvėpimo šaltiniu. Šviesk iš Amžinybės. Juk yra jaunajai Lietuvos kartai į ką lygiuotis. Requiem et Lux Tau, Aloyzai, ir gili užuojauta šeimai, visiems artimiesiems ir bendražygiams“, – atsisveikinimo kalboje sakė V. Andriukaitis
