Arūnas jau daugelį metų yra ištikimas savo pomėgiui – tapyti kavos tirščiais. Pasak jo, kiekvienas žmogus turi unikalių pomėgių, bet kai kurie jų tampa daugiau nei tik laisvalaikio užsiėmimu:
„Kadangi kiekvienas turime daug savo įvairiausių pomėgių, neabejoju, kad jie visi jums patiems tobuli ir gražūs. Mano šis pomėgis taip pat būtų telikęs pomėgiu, jei nebūčiau davęs pavadinimo. Vardo.“
Jo vaikystės patirtys suformavo kūrybinį polinkį.
„Mane užaugino gatvė. Dėkoju tiems paukščiams, kuriuos pamačiau darželyje apvilktas kailiniais. Suklupau tarp kitų darželio vaikų ir virš savęs mačiau daugybę varnų ar kitokių grafiškai ar fotografiškai man palankių grožybių. Tad galbūt nuo to man grafika nesvetima kaip ir poezija, mat matyti daug varnų, lyg skrydis kažkur“, – prisimena Arūnas.
Jis pasakoja apie pirmuosius piešimo bandymus, kai vaikystėje mokyklos lentoje kreida braižė traukinius ir mašinas, apie pirmąjį kontaktą su menu per fotografiją ir susitikimus su menininkais Panevėžyje:
„Pamenu Eleną Mezginaitę ir jos Panevėžio ryto žurnalistų „chebrą“, pastoviai ieškančią naujienų, vis smalsiai žiūrinčią į Panevėžio miesto realijas. Dažnai susitikdavome kavinukėse, prabangiose prieigose. Neretai tiesiog autobusų stotyje sėdėdami ant suoliukų.“
Pavadinimo kilmė
Kodėl toks pavadinimas Arūnas sako, jei teigtų, kad nežino, meluotų tik sau: „Visą gyvenimą mėgdamas gerti kavą įvairiose kavinukėse, sutikau begales įvairiausių žmonių, visokiausių kaukių, profesijų. Kava nemeluoja, ji arba skani, arba tiesiog pastumi atsisakydamas ja mėgautis.
Daugumai kava yra asmeniško potyrio kelionė, o mano potyris dar ir iliuzijų fantazijų užmatymų pateikimas jums kavos tirščiais piešiniuose.
Jei galvotume, kad kava nemėgsta bendrauti, labai klystume. Jos aromatas ir skonis visada kalba su mumis. Visas užsiėmimas turėjo įgauti prasmę, nes būdamas mėgėjas fotografas stengiausi išlikti savo mėgėjiškame grafiško matymo aplinkos vaizdavimui.
Čia iš karto susidarome vaizdinius didžiausių piešinių su namais, tiltais ir kitokiais interjero elementais, bet ne. Man kaip tik patinka žmonės, spalvos, gyvastis. Savo noru visur dalyvaudamas su tuo ir gyvenau.
Jis gyveno renginiais ir kava. Menininkas sako, jog daugelis jį prisimindamas pasakytų, kad kavos tikrai mėgdavo gerti nemažai ir kad jam dažnas sakydavo, kad sustos širdis:
„Ir kartą, gerdamas kavą, tiesiog išliejau. Sumąsčiau, gerdamas kavą, kad fotografuoti darosi per lengva. Prisimenu, be vargo ir tą patį malonumą jaučiau fotografuodamas telefonu. O efektas net dar geresnis.
Taip, vėliau kava tikrai ne visai išsiliejo. Tiesiog matyt bepiešdamas uždėjau ant piešinio. Turėjau visada malonumą iš debesų akimis piešti figūras, kavos plėmai greitai įgauti ėmėsi ir čia formas.
Net prabėgus keletai metų šie mano pirmieji piešiniai šiuo metu ir lieka žiūrimiausi. Piešimas sau, buvimas su savimi, žmonėms, manau patinka, dėl to net žinau, kad grįšiu prie tos piešinių formos vėl. Radau ko ieškojau. Tobulinau ir sulaukiau norimo efekto. Dabar telieka pildyti svajones, o jų daug.“
Arūnas nuo vaikystės domėjosi grafika, tačiau kava tapo jo unikaliu išraiškos būdu:
„Didžiausias stebuklas tame ir yra, kad kuri tai, ką nori matyti ar sukurti, nes visa jau sukurta, visa atrasta. O aš mėgaujuosi kava. Aš išnaudoju po gėrimo likusius kavos tirščius savo senam nuo gimimo pomėgiui – grafikos menams.“
Kavos tirščiai tapo ne tik priemone piešti, bet ir įkvėpimo šaltiniu:
„Žmones nėra lengva piešti. Bet mano piešti herojai taip pat dar ir išgalvoti, tiek to lengvumo. Nepiešiau niekada kažko konkrečiai, tik tai, ką užmatydavau kavos dėmėse ar tirščiuose.“
Menininkas nestokoja ambicijų: „Turiu dar planų truputį kitokio plano kavos piešinius kurti. Kaip žmonės fotografuoja nespalvotą fotojuostelę, taip aš norėčiau panašų vaizdą, tik iš kavos tirščių daryti. Dar planuose ir knygą apie savo veiklą išleisti.“
Šeima ir technika
Didelę reikšmę Arūno kūrybai turi šeima.
„Šeima man svarbiausias gyvenimo nuotykis. Žinau, kad turėdamas begales svajonių norų ir kartais beprotiškų minčių, negaliu suspėti su savimi“, – teigia jis, pabrėždamas, kad gyvenimas čia ir leido pažinti esamą gyvenimo bendražygę Snieguolę.
„Visada sakiau, kad noriu savo mėgiamo darbo namuose. Foto studijos ar masažo salono neturiu. Bet vieno kambario patalpas drąsiai galiu vadinti „Kavos Žmonių“ studija. Ir to nebūtų be šeimyninės bendrystės ir džiaugsmų pasisekimais.“
Arūno kūriniai yra autentiški ir natūralūs, bet ar jie laikui bėgant nesuyra?
„Mano piešiniui reikia kavos su tirščiais ir cukraus. Nenaudojau ir nemėginau net imtis jokių kitų priemaišų, tad jei vienas kitas tonas gaunasi lyg pelėsis, tai tik nuo drėgmės. Piešiniai tuo ir autentiški, kad yra natūralūs.“
Jis įsitikinęs, kad tinkamai prižiūrimi darbai išlieka ilgai: „Meno kūrinius, jei atitinkamai saugome ir prižiūrime, visada išlaikysite ilgiau. Aš dar tik mėgaujuosi savo atradimu kaip hobiu, tad neretai mišinys ar tirščiai gali būti mažiau cukralizuoti, juk viską darau iš akies, kaip jaučiu.
Forma ar piešinys niekada nenubyrės. O jei priežiūra bus tinkama, nenubyrės ir tirščiai iš įrėminto po stiklu paveikslo.“
Arūnas leidžia savo kūrybai vystytis organiškai, suteikdamas laiko kiekvienam paveikslui:
„Nieko gyvenime nedarau specialiai. Net ir kavos dėmių. Seniau dar skubėdavau pieštuku apvedžioti tai, ką jose įmatydavau, kad nepamirščiau.
Dabar esu ramus. Žinau, kad kitos valandos atneš ir kitus vaizdinius. Todėl išbertoms kavos smiltims leidžiu ramiai išdžiūti. Žinau, kad jei ne vieną, tai kitą dieną jose vis tiek ką nors įdomaus išvysiu. Kasdien kartosiu tą patį procesą nuo pradžių, kol kažkas gero išeis.“
Kiekviename jo kūrinyje slypi asmeninės patirtys. „Per gyvenimą einu su kava“, – sako jis, pabrėždamas, kad jo paveikslai – tai ne tik menas, bet ir gyvenimo filosofija, išreiškianti jo prisiminimus, sutiktus žmones ir patirtus išgyvenimus.
Arūnas prisimena akimirką, kuri viską pakeitė: „Ponas su kostiumu tiesiog suėmė pirštais kavos puodelį, pasiteiravo ar ši su cukrumi ir šliūkštelėjo ant drobinių baltų tarno marškinių.“
Ši netikėta scena leido suprasti, kad net kavos dėmės gali virsti meno išraiška. Pradžioje tai buvo smalsumo vedami bandymai, tačiau vėliau tapo ištisa kūrybine kryptimi. Arūnas savo techniką apibūdina kaip kažką tarp tapybos ir grafikos.
„Tai ne visai tapyba, nes tapyti lyg ir neišeitų. Greičiau tai grafika, braižyba. Net tai, kas nubyra, kalbant apie kavos tirščius, būna meniškai gražu“, – pasakoja jis.
Kavos tirščiai jam primena smėlį – jų bus visur, norėtum to ar ne. Todėl menininkas dirba specialiai tam pritaikytoje patalpoje, kur gali nevaržomai eksperimentuoti.
Darbų specifika
Pirmieji Arūno darbai su kava nebuvo tikslingi – jie priminė vaikystės eksperimentus.
„Pirmieji piešiniai nieko su kava net neturėjo bendro. Tie patys žmogeliukai, angeliukai. Spontaniškai išpiešti apvedžiojimai, pasižaidimai su palietos kavos spaudais tebuvo žaidimai“, – prisimena jis.
Bet laikui bėgant eksperimentai virto savitu braižu, o kavos dėmės tapo neatsiejama jo darbų dalimi.
Dabar menininkas kuria įvairius darbus: nuo žmonių portretų iki gamtos motyvų. Jo parodos buvo eksponuojamos bibliotekose, bendruomenių namuose, galerijose.
„Greitu metu Vilniaus Seime turėtų nutūpti 50-oji keturių metų veiklos paroda. Dalyvauju internetinėje menininkų svetainės „Neatšaukti atidarymai“ veikloje, greitu metu „Selfis“, kadaise buvo „Kūnai“, pavasariui „Paukščiai“. Šiuo metu visas dėmesys M. K. Čiurlionio metinėms, tad kava su Čiurlioniu jau kasdienybė“, – džiaugiasi jis.
Nors ši technika atrodo romantiška, ji turi savų iššūkių. Vienas jų – darbo pagrindas.
„Drobė ne priešas man. Vienintelis stabdantis reikalas – kaina. Kaip žinote, drobės labai jau brangus reikalas net ir galinčiam jas įsigyti. Popierius paprasčiau. Keletą metų drobės stovi išpieštos ir niekas ten nenubyra“, – pasakoja Arūnas.
Nepaisant to, jo darbai išsilaiko stabilūs net ir ant drobės. Arūnas stebėjosi, kad pasaulyje beveik nėra kitų menininkų, dirbančių su natūraliais kavos tirščiais.
„Tai įdomi tema. Kiek stebėjau viso interneto platybes, neradau, kas pieštų natūraliais kavos tirščiais. Aš nežinau kodėl, gal jūs žinot? O jei neradau užsienyje, nors teko girdėti apie piešimo kavos tonais mokyklas. Tad manau, kad tokio žanro piešėjas esu vienas Lietuvoje“, – svarsto jis.
Žmonės dažnai nustemba, sužinoję, kad Arūno paveikslai sukurti iš kavos. Kai kurie stebisi, kiti abejoja.
„Kur šiandien gersime kavos? Su tokiu klausimu prasideda mano kiekviena diena. Turiu savo kūrybos sekėjų grupę. Taip pat sulaukiu ir atsiliepimų, kad visa tai apgaulė.
Nors buvo mane aplankę internetinis portalas „Atliekų kultūra“, atliekas naudoju atsakingai. Norėčiau būti įvertintas. Norėčiau save pateikti kaip menininką galerijoms, kurios manęs nesupranta“, – sako jis.
Tačiau skeptikų nuomonė jo nestabdo – jis siekia pripažinimo meno galerijose ir nori būti vertinamas kaip menininkas. Arūnas prisipažįsta, kad jo kūryba nėra skirta vien tik pardavimui.
„Daug darbų tiesiog dovanoju. Žinoma, remiu pats save. Būna žmonės klausia vienų, kitų darbų kainos. Nesu įvertintas kaip menininkas, tad kokie pardavimai“, – atvirauja jis.
Tačiau jo motyvacija yra ne komercinė sėkmė, o noras dalintis savo menu. Kava tapo ne tik jo kūrybos priemone, bet ir kasdienybės ritualu.
„Kadangi jau mano gyvenimas su kava, tad jei ir nenoriu, kava mane visada „kalbina“. Būna sėdžiu, braižau, piešiu kokį paveikslą ir tik „kliūrkt, kliūrkt“ kavos tirščių garsas suburbuliuoja iš kibirų, kur ją supilu“, – pasakoja jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
