Šių metų kovo 11 dieną nacionaliniuose „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose tradiciškai pagerbiami šalies herojai, apie kurių darbus verta kalbėti garsiai. Vienas iš jų – kėdainietis Gintaras Šeškevičius, virš 20 metų tarnavęs policijoje, tačiau net pasibaigus tarnybos metui nepamirštantis doro piliečio pareigų.
Laisvalaikiu Gintaras vadovauja šokių kolektyvui, fotografuoja, susitinka su draugais ir keliauja į teatrą. Jis taip pat turi labai glaudų ryšį su mama Albina Šeškevičiene, kuri tapo lemtingojo įvykio liudytoja ir didžiuojasi turėdama tokį sūnų.
Nedvejodamas gelbėjo moterį ant bėgių
Kalbėdamasis su žurnalistu, G. Šeškevičius pasakojo, kad spalio 25 diena jo gyvenime buvo eilinė. Iš pat ryto jiedu su mama ruošėsi vykti į Marijampolės apskrityje esančias kapines aptvarkyti artimųjų kapaviečių, nes artėjo Visų šventųjų diena.
Norint išvažiuoti į kitą apskritį Gintarui su mama reikėjo pervažiuoti per Kėdainių rajone esančią traukinių pervažą, o priartėję prie jos jiedu pamatė, kad dega raudonas šviesoforo signalas.
„Tuo metu buvo apie pusė dešimtos ryto. Važiuodami [mes] Kėdainiuose privažiavome pervažą, o tuo momentu šlagbaumas jau buvo nuleistas ir švietė perspėjamasis šviesoforo signalas.
Aš automobilyje pasisukau į kairę pusę ir pamačiau pirmąją moterį. Man kilo įtarimas, kad ta pirma moteris su kažkuo bendrauja <...>, bet tame poste nieko nebuvo. Aš paskui pasisukau tiesiai ir pamačiau antrąją moterį, kuri stovėjo pervažoje.
Man nebuvo jokių klausimų, reikėjo gelbėti, kažkas jai buvo. Išlipau iš automobilio, priėjau prie tos moters pervažoje, galvojau gal eis, gal neis. Aš ją paėmiau už pažasties ir ji ėjo, sunkiai, bet ėjo per geležinkelį <...>.
Aš ją sėkmingai parlydėjau iki šaligatvio, kur stovėjo ta kita moteris. Ji dar paskui, kai parvedžiau, pasakė „ačiū“. Grįžau į automobilį. Tada dar mama kažkaip išsireiškė: „Gintarai, ką tu padarei“. Aš pasakiau: „padariau, išgelbėjau gyvybę“ – kažkaip taip“, – lemtingą dieną prisiminė Gintaras.
Pradėjus kalbėtis apie tai, kodėl apskritai Gintaras nusprendė padėti ant bėgių stovėjusiai moteriai, pašnekovas pasakojo, kad kitu atveju, toks nutikimas būtų galėjęs baigtis labai liūdnai. Jis tikino, kad su panašiu įvykiu jau turėjo patirties.
Gintaras pasakojo, kad dar iš darbo policijoje laikų jis niekaip negali pamiršti vieno nutikimo, kurio metu ant traukinio bėgių buvo pervažiuotas žmogus. Pasak jo, toks vaizdas ilgam įsirėžė atmintyje ir jį matyti buvo tikrai labai nemalonu.
„Gavę pranešimą, kad įvykęs nelaimingas atsitikimas, atvažiavome į įvykio vietą ir pamatėme, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Geležinkelyje buvo pervažiuotas žmogus. Matėme, kad <...> jo atskiros kūno dalys buvo išsimėtę, o fiksuoti, matyti tokį vaizdą nėra malonu“, – pripažino jis.
Apie savo žygdarbį niekam nepasakojo
Lemtingos akimirkos metu didelis pavojus grėsė ne tik ant bėgių stovėjusios moters gyvybei, tačiau taip pat ir Gintarui. Jis pasakojo, kad gerai suvokė, kaip liūdnai galėjo pasibaigti ši istorija, jeigu moteris nebūtų sutikusi su juo eiti.
Pašnekovas kalbėjo, jog teko galvoti ne tik apie tai, kaip patraukti moterį, tačiau taip pat susimąstyti ir apie savo saugumą, dėl to jis nueidamas vis žvilgčiojo į bėgius.
„Turbūt gelbėdamas šią moterį aš įsivaizdavau, kad ir man yra grėsmė, bet aš vesdamas ją viena akimi žiūrėjau į kelią, nes vis tiek yra savisaugos instinktas. Kai atvedžiau moterį ant šaligatvio, traukinys pravažiavo“, – prisiminė jis.
Pasakodamas apie tolimesnę dienos eigą, Gintaras tikino, kad ji ėjosi taip, kaip ir įprastai. Tuo metu labiausiai susijaudino herojaus mama, kuri vėliau papasakojo apie žygdarbį tetoms.
Paklaustas, ar pats kažkam pasakojo apie tai, kad išgelbėjo moteriai gyvybę, Gintaras tikino, kad ne, pasak jo – „geri darbai darosi tyliai“. Jis tikino, kad įvykiui didelės reikšmės neteikė, tačiau vėliau apie jį vis tiek visi sužinojo.
„Tai galbūt turėtų būti įprasta. Viskas priklauso ir nuo žmogaus, kaip jis nori išsireikšti, vieni daro darbus tyliai, kiti nori garsiai kalbėti apie tai, kas įvyko, bet aš ramiai darau gerus darbus.
Kažkaip [kiti] sako, kad esu kuklus žmogus. Nesureikšminau įvykio, o paskui, kai jau viskas išaiškėjo, tai reikėjo papasakoti“, – šyptelėjo jis.
Žurnalisto paklaustas, ar dar po įvykio susimąstė, kas buvo tos dvi moterys, kurias matė prie geležinkelio pervažos, Gintaras tikino, kad ne.
Vis tik Gintaras kartais susimąsto apie tai, kas būtų nutikę, jeigu jis nebūtų tądien išlipęs iš automobilio. Pasak jo, istorija būtų pasisukusi visai kitu kampu, o sąžinė dėl neišgelbėtos žmogaus gyvybės būtų persekiojusi pašnekovą dar ilgai.
„Jeigu būčiau neišlipęs iš automobilio, vaizdas būtų labai liūdnas. Tai būtų mirtinas atvejis, būčiau labai išgyvenęs ir jautriai sureagavęs“, – prisipažino jis.
Padėjo ne pirmam žmogui
Pokalbio metu taip pat dalyvavo Albina Šeškevičienė – Gintaro mama. Ji pasakojo, kad kiek prisimena savo sūnų, jis visuomet būdavo linkęs padėti kitiems. Pasak jos, visi aplinkiniai jau žinojo, kad į jį galima kreiptis pagalbos.
„Jis apie save negalvoja, jis bėgs, padės, kas ko paprašys, jis būtinai atsakys. Toks žmogus yra, visiems įprasta, kad Gintaras gali padėti“, – pasakojimą pradėjo ji.
Vis tik nors mama žinojo, kad sūnus dėl kitų visuomet stengiasi, ji pasakojo, kad lemtingos dienos nepamirš dar ilgai. Tuo metu, kai jiedu pamatė ant bėgių stovinčią moterį, įvykiai ėmė klostytis žaibiškai.
Ji pasakojo, kad Gintaras iškart atsisegė saugos diržą, atsidarė duris ir puolė link ant bėgių stovėjusios moters. „Galvoti nebuvo laiko“, – pasakojo Gintaro mama Albina.
„Viskas vyko be žodžių, buvo ta akimirka, kai reikia gelbėti, buvo šokas, staigmena. Paskui, tik kai nuvedė [moterį], pajutau, kad virpa mano kūnas.
Mačiau, kad Gintaras atėjo įsitempęs, bet greitai nusiraminome. Pasakiau, kad tu, sūneli, gyvybę išgelbėjai. Jis sakė – na taip, o tada pakilo šlagbaumas ir nuvažiavome“, – pasakojo mama.
Pašnekovė tikino, kad kol viskas vyko, ji nespėjo susimąstyti apie tai, kaip liūdnai galėjo pasibaigti visa ši situacija. Tuo metu reikėjo labai greitai reaguoti ir nebuvo kada mąstyti apie tai, kas galėtų nutikti.
Vis tik jau prabėgus kuriam laikui, ji prisipažino, kad į galvą vis užklysdavo viena ar kita mintis apie tai, kad sūnus galėjo žūti šio įvykio metu. Pasak jos, šios mintys – labai skaudžios ir apie jas kalbėti tikrai nelengva.
„Yra toks savisaugos instinktas. Jis pats jautė, kad spės dar tuos kelis metrus paeiti. Aš irgi jaučiau, negalvodama jaučiau, kad jis praeis, jis ją nuves. Šventai tikėjau ta akimirka. Ta minutė pasidarė labai ilga. Kiekviena motina būtų taip sunkiai sureagavusi, aš labai pergyvenau.
Vėliau pagalvojau, kaip būtų buvę, jeigu aš būčiau netekusi sūnaus. Visgi, taip turėjo būti, jam reikėjo gyvybę išgelbėti“, – paaiškino mama.
Gintaro žygdarbis – nenustebino
Apie Gintaro žygdarbį taip pat buvo pakalbinta herojaus ilgametė kolegė, policijos pareigūnė Aušra. Ji pasakojo, kad tuomet, kai atėjo dirbti į policiją, Gintaras jau dirbo.
Jiedu kartu pradirbo apytikriai 18 metų, o Aušra prisiminė jį, kaip malonų ir visuomet pagalbos ranką pasiryžusį ištiesti kolegą.
„Galiu kaip apie žmogų pasakyti, kad jis tikrai nuoširdus, empatiškas, supratingas, bendraujantis, visą laiką padedantis.
Su Gintaru tikrai nemažai teko dirbti, vykti į įvykius, jis dažniausiai vykdavo kaip ekspertas ir ne tik apsiribodavo savo darbu, bet visą laiką pabendraudavo, net ir tiems patiems pareigūnams neatsakydavo, su juo visada jausdavosi darbas kaip su komanda“, – apie kolegą pasakojo Aušra.
Paklausta, kaip sureagavo į žinią apie Gintaro žygdarbį, Aušra šyptelėjo ir atsakė, kad visiškai nenustebo apie tai išgirdusi.
Pasak jos, Gintaras – vienas iš žmonių, kuris visuomet jaučia pareigą padėti kitam, dėl to jam darbas policijoje kuo puikiausiai tiko. Taip pat ji pridėjo, kad simboliškai Gintaras tapo nežinomos išgelbėtos moters angelu sargu.
„Kai išgirdau apie šį įvykį, aš visai nenustebau, kad Gintaras padėjo. Tikrai, kaip mes kalbame, mūsų Lietuvos policijos šūkis yra „Ginti. Saugoti. Padėti“, reiškia, kad tie žodžiai jį lydi ir toliau.
Jis žino, kad reikia visą laiką žmonėms padėti ir būdamas jau ne kaip pareigūnas, o kaip civilis žmogus toliau padeda žmonėms.
Dar ką noriu pabrėžti, kad mus, kaip pareigūnus, visą laiką vadina „angelais sargais“, tad išgelbėta moteris taip pat gavo savo angelą sargą, kuris buvo Gintaras, nes jis tikrai padėjo žmogui ir išgelbėjo tą gyvybę“, – kolega pasidžiaugė Aušra.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
