Deimantė pasakojo, kad tinkamos dvarvietės kartu su vyru ieškojo net penkerius metus. Šeima vartė skelbimus, taip pat sekė varžytinių ir aukcionų pasiūlas kol rado sau tinkamą variantą.
„Tuo metu buvo didelis noras ir mažos finansinės galimybės, tad tinkamo varianto teko ieškoti“, – apie pradžią pasakojo Deimantė.
Visgi, po penkerių metų, praleistų ieškant tinkamiausios dvarvietės, šeimai nusišypsojo sėkmė. Vilniaus apskrityje jie rado dvarvietę, kuri turėjo pasiūlyti visus dvarams būdingus privalumus apart... pačių dvaro rūmų.
„Tada nuslopo noras įsigyti dvarvietę, nes visi įsivaizduoja dvarą, kaip gražius mūrinius rūmus. Visgi, mūsų variantas buvo ne toks.
Nepaisant to, mes nuvažiavome į dvarvietės vietą ir ji mums labai patiko. Nusprendėme, kad rūmus visada galima pasistatyti, tačiau tokių alėjų, tokio neišdraskyto sklypo daug kur nepamatysi“, – apie pasiryžimą pasakojo ji.
Dvarvietės istorija
Įsigijus dvarvietę, susitvarkius visus teisinius dokumentus ir pradėjus po truputį tvarkytis aplinką, Deimantė tuo pat metu ėmė gilintis į krašto istoriją.
Prie to stipriai prisidėjo paskutiniojo savininko dukros, kuri šią vasarą buvo atvykusi iš Floridos, vizitas. Moteris papasakojo gausybę istorinių detalių ir pasidalijo svarbiais dokumentais, liudijusiais sodybos praeitį.
„Pirmasis vietovės paminėjimas buvo svarbus, nes tai yra viena seniausių Ukmergės krašto gyvenviečių – įvardijama kaip Lokinės (Lukinia) „kiemas“. Ji rašytiniuose šaltiniuose minima dar 1567 metais ir priklausė Daumantų-Siesickių šeimai kaip palivarkas.
Vėliau dvarvietė priklausė Grotusams ir Radviloms, kol galiausiai vienas iš jų prisidarė skolų ir per varžytines šią vietą įsigijo Končų šeimos atstovas, tuometinis Kauno iždininkas“, – pasakojo Deimantė.
Pasak jos, dvarvietė Končams priklausė iki pat Antrojo Pasaulinio karo. Įsigijus šią vietą, 1790 metais tuometinis savininkas pasistatė ten savo giminės medinį dvarą.
Labiausiai Končų giminėje išgarsėjo du palikuonys. Pirmasis iš jų – Medardas Konča, kuris, Deimantės teigimu, dalyvavo 1831 metų sukilime. Nors po sukilimo vyras buvo ištremtas, tačiau vėliau grįžo ir atgavo visą savo turtą.
Jo sūnus sudalyvavo jau antrajame sukilime, tačiau nepavykus nuversti Carinės Rusijos valdžios, jis buvo priverstas pabėgti į Prancūziją, iš kurios nebegrįžo.
„Paskutinė istorija, kurią sužinojome iš palikuonės, kad ten gyveno du sąlyginai jauni broliai su teta. Tuo metu jie jau ėjo partizanauti, o vėliau su traukiniais buvo išvežti į Rusiją.
Vieną brolį nušovė, kitas brolis spėjo pabėgti per Pietų Afriką. Tai tokios buvo Končų šeimos peripetijos, kurios tikrai vertos dėmesio“, – dalijosi pašnekovė.
Lemtingas susitikimas
Končų šeimai palikus dvarą, jis neužilgo sudegė, o prasidėjus kolūkio laikotarpiui – dvarvietė buvo paversta darbo vieta.
Lietuvą valdant Sovietų Sąjungai, Končų šeimos palikuonys nemėgino susigrąžinti turto. Dalis jų persikėlė gyventi į Floridą, o ir turto netrūko – dalis jo yra Gdanske, Lenkijoje.
„Jie sakė, kad niekaip nebūtų prilakstę į dvarvietę, tačiau dėl to liūdėjo. Palikuonė man pasakojo, kad per kiekvieną vakarienę būdavo galima išgirsti istorijų apie gyvenimą dvare.
Tai buvo Frančiko Končos tėviškė, kurią jis kaskart prisimindavo. Gaila, kad jis mirė 1990 metais ir nespėjo sulaukti nepriklausomybės laikotarpio, kada būtų paskutinį sykį išvydęs namus“, – palikuonės pasakojimus prisiminė pašnekovė.
Frančiko jauniausioji dukra Elisabeth Koncza su šeima buvo atvykusi į dvarvietę norėdami bent mintimis atsisveikinti su dėde negalėjo net įžengti į dvaro teritoriją per užaugusius krūmynus ir žoles ir tik pasiėmę žiupsnelį gimtinės žemės atsisveikino su dėde.
Vėliau sužinoję apie parduodamą dvarvietę, net netikrino jos, nes bijojo, kad viskas bus išdraskyta.
Visgi, po kelių metų E. Koncza sulaukė skambučio iš instituto, pranešusio jai apie galimą jos dėdės palaikų radimą bendrame kape. Moteris buvo paprašyta sugrįžti į Lietuvą ir atlikti tyrimus giminystės ryšiui nustatyti.
„Ji man sakė, kad tada sugalvojo pagoogle‘inti, kas vyksta dvarvietėje. Ji rado mus „Facebook“, pamatė įvairias tvarkymosi įdomybes, mūsų nuotaikas. Tada susisiekė su mumis ir dar kartą apsilankė tėvo tėviškėje.“
Ateities vizija
Šiuo metu Deimantė su vyru tvarkosi dvarvietę, renka iš ten šiukšles ir mėgina kuo geriau išvalyti aplinką. Ji netgi juokavo, jog tvarkymosi čia pakaks dar kelioms kartoms į priekį.
Taip pat ji pridėjo, jog kaip ir su visais kitais paveldo objektais, viskas labai ilgai užtrunka. Visgi, ji to nemato, kaip blogybės, nes per tą laiką gali susikurti savo viziją.
„Štai, pavyzdžiui, šiais metais ėmėme arklidžių dalį įsirenginėti sau kaip gyvenamąją vietą, nes kaskart grįžti iki ausų murziniems į Kauną praustis nėra labai smagu, o ir tas važinėjimas vargina.
Tad dabar viską plėsime, tačiau viskas priklausys nuo kitų finansavimo šaltinių, nes nesame turtuoliai, kad galėtumėme daug investuoti, tačiau norime po truputį, palengva, žvalgantis į fondus ir tvarkytis“, – sakė ji.
Ypatinga vieta Deimantė ateityje norėtų dalintis ir su kitais. Ji pasakojo, kad joje norisi ne tik susikurti malonią ir šiltą gyvenamąją aplinką, bet ir įprasminti vietos istoriją.
Dėl to moters galvoje viena po kitos rikiuojasi idėjos – ji nori dvarvietėje matyti tiek kultūrinių renginių, tiek ūkinės erdvės, tiek būsimą sidro gamyklą.
„Žinote, norisi, kad ne tik mes galėtumėme šia erdve pasidžiaugti, bet ir kiti galėtų pasimėgauti dvarviete. Vien mums 6,5 hektaro – daug, tad norisi, kad erdvė būtų įprasminta“, – priduria ji.
Auksiniai patarimai
Pradėjus kalbėtis apie tai, ką patartų kitiems, svarstantiems įsigyti dvarvietę, Deimantė nešykštėjo patarimų.
Visų pirma, ji ragino labai gerai apsvarstyti ir pasverti savo motyvaciją perkant dvarvietę. Pasak jos, tai labai svarbus momentas.
„Kažkada man buvo rašę tie, kurie norėjo įsigyti dvarą, tai aš jiems pasakiau, kad jie turėtų 15 000 kartų pagalvoti prieš įsigyjant dvarą, nes tai yra atsakomybė.
Į jį arba turi sudėti labai daug savo fizinių jėgų ir laiko, arba labai daug lėšų, kurios niekada neatsipirks“, – pirmuoju patarimu dalijosi moteris.
Antrasis jos patarimas – gerai apgalvoti, ar toks gyvenimo būdas, kuriame didžioji dalis laiko yra skiriama dvaro tvarkymui, žmones tenkina.
Pasak jos, tai be galo daug jėgų ir pastangų reikalaujantis procesas, tad svarbu įsivertinti, ar visus vargus bus įmanoma iškęsti:
„Tie žmonės, kurie mėgina prikelti dvarus, net apie vargus kalba su šypsena. Tad reikia apsiskaičiuoti tą savo ugnelę, ar jos pakaks restauracijos procese. Iš esmės, juk dvaras tuomet tampa gyvenimo būdu.“
Anot Deimantės, pasiryžus šiam žingsniui žmonės turi žinoti, jog, ko gero, su dvaru užmegs ypatingą ryšį ir prisiriš prie jo istorijos.
Ji kalbėjo, jog dvarvietė – tai nepaprasta erdvė, prie kurios kūrimo gali prisidėti tik tie, kurie labiausiai tam pasiryžę.
