Praėjusią savaitę jis ištrūko iš fronto Donbase. Su „BBC“ žurnalistu Maksimas susitiko mažame miestelyje Bashmute, kuriame sunaikinta dalis pastatų ir beveik neliko civilių.
Tris savaites Maksimas ir jo bendražygiai kovojo, kad išlaikytų savo poziciją sugriautoje buvusioje gamykloje Rubižnėje, mieste, kuris galiausiai atiteko rusams, rašoma bbc.bom.
„Tai buvo tarsi pragaras. Nebuvo gerų pozicijų, kuriose būtų galima gintis. Mes buvome apkasuose, kartais prieglaudose likusiose nuo sovietinių laikų, gaisrinėje."
Jis sako, kad į jo padalinį tankų ugnis buvo nukreipta maždaug 25 kartus per dieną.
„Vienas iš mano draugų buvo nužudytas, o galbūt 10 ar 15 buvo rimtai sužeistų“, – tęsė pasakojimą jis.
Registruojasi studentai
Dabar jau beveik vasara, o Ukrainos žemėje dygsta gyvybė, daugiausiai aukų nusinešusios kovos vyksta Donbase.
Kovo mėn. pralaimėjimas paskatino Rusijos kariuomenę balandį ir gegužę atsitraukti ir sutelkti jėgas kitose vietose. Jos pajėgos sutelktos siaurame Rytų Ukrainos sektoriuje. Dabar rusai beveik išstumė Ukrainos pajėgas iš Luhansko – vieno iš dviejų Donbaso regionų
Pirmą kartą su Maksimu, biologijos studentu, susidūriau kovo pradžioje. Jis ir jo universiteto bičiulis Dmitrijus Kisilenko, 18-metis, studijuojantis ekonomiką, susitarė kovoti netrukus po to, kai Rusija pradėjo invaziją.
Kai jie laukė kartu su į save panašiais studentais, kol bus nuvežti į savo mokymo centrą, jie atrodė kaip jauni vaikinai, išvykę į festivalį ar stovyklavietę, išskyrus senus, ką tik jiems išduotus kalašnikovus.
Kovo mėnesį Maksimas, Dmitrijus ir visi ukrainiečiai prisitaikė, kaip žmonės visada daro kare. Po pirmojo šoko seni gyvenimai ir rutina išnyksta ir atsiranda viską ryjanti tikrojo gyvenimo versiją.
„Negalime susitikti su žmonomis, draugėmis, vaikais. Negalime elgtis taip, kaip elgėmės prieš invaziją. Tačiau visi supranta, kad dabar turime svarbesnę misiją. Ir mes tęsime verslą, auginsime savo vaikus. Daug kartų bučiuosime savo žmonas ir merginas, bet po karo“, – sakė Maksimas.
Jų, kiekvieno ukrainiečio, gyvenimai apvirto aukštyn kojomis, kai vasario 24 d. rusai įsiveržė į Ukrainą.
Nepaisant Rusijos įsitvirtinimo vienoje Ukrainos srityje, Maksimas išlaiko geležinį ryžtą kovoti.
„Kol galime atsilaikyti, esame pasirengę stingti apkasuose, prarasti klausą. Esame pasirengę ten net mirti, bet laimėsime tiek laiko, kiek reikės visam civilizuotam pasauliui įveikti Rusiją, kariniais keliais.
<...>Manau, kad su Putinu susitarti negalima. Putinas supranta tik kulkų, kraujo, karo nusikaltimų kalbas. Negalima sakyti, kad paimkite šią žemės dalį ir karas baigsis“.
Maksimas metų pradžioje rengė koncertus ir dalyvavo jaunimo politinėje veikloje Kyjive, o dabar vaikinas net pats nebegali pasakyti kaip pasikeitė jis pats.
„Net ir dabar negaliu tiksliai atsakyti, kaip pasikeičiau, nes labai sunku suprasti, kad kai kurie tavo draugai mirė ant tavo rankų. Sunku gyventi su tuo faktu... o kai išvykome iš Rubižnės, buvo sunku kad suprasti, kad pralaimėjome kovą dėl šios gamyklos, dėl vieno svarbiausių Luhansko srities miestų“.
Vadina savo misija
Dar kovą Maksimas juokaudavo, kad tėvams nepasakė, ką tiksliai veikia su uniforma.
„Dabar tėvai mane supranta 100%. Stengiuosi jiems paskambinti kiekvieną kartą, kai tik galiu. Mama atsiuntė uniformą man ir mano broliams“. Jo tėvas bandė prisijungti prie teritorinės gynybos gimtajame mieste Sumyje. „Tačiau jam 65 metai ir jis per senas, kad galėtų kovoti. Taigi, kai jo atsisakė, jis man paskambino ir pasakė: „Maksimai, ar galiu tapti tavo padalinio dalimi?“. Jie mane supranta. Jie palaiko mane protiškai ir finansiškai“.
Maksimas labai greitai nusprendė iš studento virsti fronto kareiviu ir jis tikisi, kad užsiima savo gyvenimo misija.
„Mes kovojame už viso pasaulio, viso civilizuoto pasaulio laisvę ir jei kas mano, kad tai Ukrainos ir Rusijos karas, tai ne. Tai šviesos ir tamsos karas tarp Rusijos ir viso pasaulio“.
