Būtent jis pradėjo prabangų laikrodį nešioti užsegtą ant marškinių rankovės – mada, užgimusi praktiniais sumetimais, nes laikrodis tiesiog netilpdavo po siaurais marškinių rankogaliais, tapo vienu iš jo išskirtinio stiliaus elementų. „Visi bandė jį kopijuoti, segėdami laikrodį virš marškinių, tą patį dariau ir aš,“ – viename interviu prisipažino garsusis italų dizaineris Valentino Garavani.
Atsagstytomis švarko rankogalių sagutėmis, nesusegtu, laisvu mazgu surištu kaklaraiščiu ir apsiavusį žygio batais prie prabangaus kostiumo – Agnelli drąsiai galima vadinti itališko „sprezzatura“ stiliaus krikštatėviu. Jo rafinuotumas buvo akivaizdus visose srityse: aprangoje, moteryse, galiausiai – transporto priemonėse, kurias jis mėgdavo vairuoti, įskaitant prabangias jachtas bei gausią ne mažiau stilingų nei jo spintos turinys automobilių kolekciją, kurios būtų galėjęs pavydėti ne vienas.
Gianni, kaip ir pridera automobilių pramonės aukštuomenės atstovui, dievino išskirtinius, galingus ir, be abejo, itališkus ratuočius: jo garaže rikiavosi prabangus glamūrinis kabrioletas „Ferrari 360 Speedway“, trivietis „Ferrari 365P“ su vairu viduryje (paranku, kai norisi į superautomobilį šalia savęs pasisodinti ne vieną, o net dvi gražuoles) ar prabangiai Gianni kasdienybei pritaikytas ralio bolidas „Lancia Delta Integrale Spider“ nukeliamu stogu. Ypatingai jis mylėjo nuo savo valdomos gamyklos konvejerio nuriedėjusius automobilius – taip „L‘Avvocato“ kolekcijoje atsidūrė niekada į serijinę gamybą neišleistas „Shooting brake“ tipo „Fiat 130 Maremma“ ir Gianni visų laikų numylėtinis „Fiat 125“ sedanas, kuriuo jis kasdien žvygindamas padangas Turino gatvelėmis skriedavo į „FIAT“ gamyklą, o kartais taip smagiai, įsitaisiusį ant galinės sėdynės, pavėžindavo ir savo asmeninį vairuotoją.
Visgi, vienas unikaliausių egzempliorių turtingoje Gianni Agnelli automobilių kolekcijoje buvo pagal užsakymą, kaip ir dauguma jo kostiumų, pagamintas „Ferrari 375 America“, iki smulkmenų pritaikytas nekarūnuotam Italijos karaliui ne kur kitur, o „Pininfarina“ dirbtuvėse. „Ferrari America“ šeimos automobiliai buvo aukščiausios klasės „Grand Tourer“ tipo ratuočiai, kurie be abejonės buvo viršutinis prabangos laiptelis gamintojo siūlomų modelių gamoje: visi iki vieno „amerikiečių“ komponuoti su milžiniškais ir tuo metu išties galingais V12 varikliais, o didžioji dalis specialiai gaminti pagal labai konkrečius bei rafinuotus pirkėjų pageidavimus.
„375 America“ modelis, sukurtas pakeisti savo protėvį „342 America“, buvo pristatytas Paryžiaus automobilių parodoje 1953-iaisiais. Tuomet parodoje buvo demonstruojamas pačio Battista „Pinin“ Farina, garsiosios automobilių dizaino ir kėbulų stilizavimo kompanijos įkūrėjo, rankomis sukurtą kėbulą turėjęs pirmasis modelis.
Šis automobilis po ilgu masyviu variklio gaubtu slėpė naujos kartos 4,5 litro darbinio tūrio Aurelio Lampredi sukurtą (ir jo pavarde pavadintą) V12 konfigūracijos motorą, kuris galėjo išsukti 296 AG galią bei leido 1,150 kg svėrusiam ilgų nuotolių kruizeriui iki 100 km/val. įsibėgėti per mažiau nei 7 sekundes bei pasiekti maksimalų 257 km/val. greitį.
375-ieji buvo beprotiškai brangūs ir neapsakomai ištaigingi, tad anokia čia staigmena, kad pasaulį išvydo vos 12 šio modelio vienetų, nors verta pabrėžti, kad nė vienas „Ferrari America“ gamos kūrinių nepasižymėjo labai didelėmis gamybos apimtimis. Kaip bebūtų, vienas iš šių dvylikos, pats paskutinis „375 America“, pažymėtas numeriu 0355, nukeliavo į Gianni Agnelli rankas.
Kai 1954-aisiais Agnelli užsisakė savąjį „375 America“, Italija gyvavo pokario euforijos ir ekonominio pakilimo laikais, tad pagal pagal pirkėjo įnorius dizainerių dirbtuvėse kuriami automobiliai buvo ant bangos. Tuo pačiu laikotarpiu „Ferrari“ išgyveno ankstyvuosius bendrojo naudojimo keliams, o ne tik lenktynių trasoms skirtų automobilių gamybos metus, todėl aukštuomenės grietinėlei mielai leido užsisakyti būtent tokius išskirtinius ratuočius.
Gianni tuo metu su „Ferrari“ neturėjo jokių kitų ryšių, tik tai, kad jau buvo įsigijęs du šio gamintojo automobilius – „166 Mille Miglia“ ir „212 Inter“ kupė. Greičiausiai būtent jau turimi „Ferrari“ modeliai lėmė, kad trečiąjį gamintojo automobilį FIAT prezidentas išsirinko... unikalų, švelniai tariant.
Pagal pirminį dizainą „375 America“ neturėjo smarkiai skirtis nuo 250-ojo modelio filosofijos – ovalios priekinės grotelės, apvalūs žibintai, konservatyvios linijos bei putlūs sparnai, tačiau Agnelli automobilį įsivaizdavo visiškai kitokį. Tokį, kuris iš pirmo žvilgsnio net nepanėšėjo į „Ferrari“ ir laužė senąsias gamintojo tradicijas, visgi, visą kūrybinę laisvę paliko dizaineriams ir inžinieriams, įdavęs jiems tuščią baltą popieriaus lapą ir nurodęs, jog nori kažko specialaus.
Dar šviežias „Ferrari“ ir „Pininfarina“ duetas, norėdami nustebinti tiek vienas kitą, tiek Gianni Agnelli, nestokojo pastangų ir laiko kurdami bei iki smulkiausių detalių kruopščiai meistraudami specialųjį užsakymą. Iš to, ką matome, galima drąsiai teigti, kad rezultatas buvo išties pribloškiantis – paskutinis 375-osios serijos modelis išties buvo made to impress.
Visų pirma, šis išskirtinis automobilis buvo varomas ne standartiniu 4,5 l V12 varikliu, o 4,9 litro darbinio tūrio Lampredi V12 širdimi – „Agnelli 375“, kaip dar buvo vadinamas šis vienetinis ratuotis, tapo pirmuoju tokio litražo ir galios „Ferrari“, išriedėjusiu į gatve – o į kompaniją šiam galiūnui buvo sumontuoti 3 „Weber“ karbiuratoriai. Tam, kad sutalpintų nestandartinius būgninius stabdžius, automobilį apdovanojo 16 colių skersmens rankų darbo daugybės smulkių stipinų ratais, sukurtais „Borrani“ meistrų Milane, na, o kad būtų gražiau bei dar ypatingiau, kai kurias pakabos detales dar ir padengė chromu. Visgi, juk automobilis buvo skirtas Gianni Agnelli...
Jis pats, beje, turėjo keletą labai konkrečių reikalavimų savo naujajam „375 America“: automobilis privalėjo būti nudažytas specialia Verde Scuro tamsiai žalia spalva, o stogas – dvispalviu deriniu, be to, Agnelli pareikalavo, kad stogo viršus būtų skaidraus stiklo, tačiau ne stoglangis. Be viso to, prie dvitonio, tamsiai žalia ir sodria rubino spalvomis nudažyto stogo, derėjo interjero apdaila, kurioje dominavo tamsiai raudona Bordeaux oda, dengianti sėdynes, durelių vidų bei centrinio tunelio konsolę.
Tokios pat spalvos tekstilės kilimėliais buvo išklotos grindys, o priekinė panelė bei prietaisų skydas buvo pagaminti iš dirbtinio, tačiau itin natūraliai atrodančio, raudoną atspalvį turinčio medžio. FIAT prezidentui taip pat buvo svarbu, kad galinis automobilio langas nusileistų žemyn, o specialios formos pavarų perjungimo svirtis būtų pagaminta iš tikro medžio. Visgi, vienas svarbiausių bei išskirtiniausių jo pageidavimų buvo 8 dienų principu veikiantis, t.y., kas 8 dienas prisukamas, „British Jaeger“ kompanijos, gaminusios spidometrus, tachometrus bei kitus automobilių instrumentus, laikrodis. Jo veikimo mechanizmas taip buvo kiek netradicinis – minučių ir sekundžių ciferblato rodyklės tiksėjo priešinga kryptimi, nei įprastiniuose laikrodžiuose.
Galutinis „Ferrari“ ir „Pininfarina“ meistrų bendradarbiavimo rezultatas buvo pristatytas 1955-ųjų balandį Turino automobilių parodoje, prieš iškeliaudamas pas naująjį savininką. Tiesa, Gianni Agnelli specialiai jam gamintą „Ferrari 375 America“ vairavo ganėtinai trumpai – jau 1959-aisiais jis šį unikalų automobilį pardavė. Žinoma, jis galėjo pakentėti dar vieną dešimtmetį – 1969 metais FIAT įsigijo didžiąją dalį „Ferrari“ akcijų, tad galbūt būtų nusprendęs „375 America“ pasilikti.
Kaip bebūtų, pardavęs bene geriausią ir išties vieną išskirtiniausių „grand tourer“, kurį „Ferrari“ kada nors sukūrė, jis suteikė galimybę daugybei žmonių patirti, ką reiškia vairuoti kaip Gianni Agnelli. Žinoma, iš rankų į rankas, iš vieno garažo į kitą ilgus metus keliavęs automobilis 1990-aisiais, patekęs į restauratorių rankas, jau buvo patyręs nemenką kosmetinę žalą.
Prikeltas antram gyvenimui „Pininfarina“ šedevras Pebble Beach, Kalifornijoje, vykstančioje automobilių parodoje ir konkurse 2003-iaisiais nugalėjo „Ferrari Grand Touring“ klasėje, surinkęs maksimalų taškų skaičių – tik 5 kiti „Ferrari“ yra pasiekę tokį įvertinimą.
Toks pasiekimas visiškai nestebina – juk anuomet šis automobilis buvo skirtas sužavėti Italijos pramonės valdovą Gianni Agnelli, todėl net dešimtmečių tėkmė negalėjo atimti to, kuo dvyliktoji „375 America“ buvo tokia ypatinga – meistriško jį sukūrusių žmonių kruopštumo, neįtikėtino dėmesingumo detalėms bei unikalaus, „Ferrari“ tradicijoms nepaklususio dizaino.
