Šeštadienio gero kino vakaras

Genocidas ir tautų susipriešinimas jau tapo kasdien viešumoje vartojamais terminais. Tiesa, kad ir kaip būtų liūdna, šie terminai niekada ir nebuvo labai toli išėję. Įvairios tautos nuo seniausių laikų įžvelgė kitose, jiems mažiau suprantamose kultūrose priešą ir blogį, kurį reikia sunaikinti.

TV3 „Šeštadienio gero kino vakaras“ savo žiūrovus ir vėl pradžiugins lietuviška juosta. Šįkart visų dėmesys kryps į juos – vyrus. Nuotaikingas, romantiškas ir visas beprotiškiausias vyrų paslaptis atskleisiantis filmas „Vyrų svajonės“ ne tik pralinksmins, bet ir kiekvieno žiūrovo nekaltai paklaus – ar vyrų svajonėms tapus realybe, viskas iš tiesų visuomet būna taip linksma, kaip jie tikisi? Tai – dar viena romantinė režisieriaus Justino Krisiūno komedija, kuri žiūrovams padovanos to taip trokšt...

Ar žiūrėdami kokį nors filmą esate pagalvoję, kada buvo ankstesnė scena? Ar tą akimirką supratote, kad šis dublis trunka jau minutę, dvi ar net daugiau? Ar tada ėmėte labiau žavėtis juostos technine puse ir visu triūsu, drąsa ir kūrybiškumu, kurių prireikė kūrybinei komandai, kad šis įtraukiantis reginys virstų realybe? Man teko.

2010 metais pasirodęs Martino Scorsesės filmas „Kuždesių sala“ nebuvo apdovanotas nei išskirtinėmis kritikų liaupsėmis, nei krūva prestižinių statulėlių. Tai buvo tik filmas. Geras, kokybiškas filmas. Tačiau jam kažko trūko. Pirmą kartą žiūrėjau juostą dar būdamas paauglys ir nieko nesupratęs galiausiai užmigau.

Volstryto pamišėlis arba genijus, kuriam pinigai apsuka galvą – būtent taip būtų galima apibūdinti nepamirštamą Holivudo žvaigždės Leonardo DiCaprio kuriamą herojų filme „Volstryto vilkas“. TV3 „Šeštadienio gero kino vakaras“ pristato juostą, kuri nepalieka abejingų – nei tų, kurią jie stebi pirmąkart, nei tų, kurie filmą jau yra matę. 2013 metais kino teatrus užkariavusi juosta pasakoja tikrą istoriją, nutikusią kultiniam brokeriui Jordanui Belfortui, kurio vaidmuo filme patikėtas L. DiCaprio.

Kiekvieną savaitgalį TV3 savo žiūrovus šiais vis žvarbesniais rudens vakarais kviečia išskirtiniams, visame pasaulyje dėmesio sulaukusiems filmams. O šis „Šeštadienio gero kino vakaras“ taps savotiška dovana tikriems kino gurmanams. Fantastinių elementų prisotintas, tačiau be galo jautrus filmas „Gagarinas“ pakvies patikėti svajonėmis net tada, kai jos primena utopijas. „Gimėme keistu laiku – per vėlai, kad ištyrinėtume žemę, bet per anksti, kad savo akimis pamatytume kosmoso platybes.

Gimėme keistu laiku – per vėlai, kad ištyrinėtume žemę, bet per anksti, kad savo akimis pamatytume kosmoso platybes. Turbūt dėl to dažną mūsų taip traukia žvaigždėtas nakties dangus ir mintys, kas jame slypi. Ir turbūt dėl to daugelis mažų berniukų užaugę nori būti kosmonautais. Tačiau retas gauna galimybę net prisiliesti prie tikro erdvėlaivio, tad savo fantazijos pagalba paverčia juo savo namus.

„Aš ne herojus. Tikri herojai niekada negrįžta namo“. Tokius žodžius kadaise pasakė amerikiečių beisbolo legenda Bobas Felleris, grįžęs į aikštelę po tarnybos Antrajame pasauliniame kare. Šią citatą prisiminiau pažiūrėjęs 2014 metais pasirodžiusį Davido Ayerio filmą „Įniršis“, kuris ne tik parodo karo herojų veidus per kiek kitokią prizmę, bet ir duoda progą dar kartą pamatyti, kaip Bradas Pittas spardo naciams užpakalius.

„Atogražų melodrama“. Taip buvo pristatomas 2019-ųjų Karimo Ainouzo filmas „Nematomas gyvenimas“ (angl. „The Invisible Life“). Turbūt geresnio apibūdinimo šiai juostai ir nesugalvočiau. Itin emocionali drama apie nesutarimus šeimoje ir socialinį moterų statusą persipina su akiai maloniais Rio de Žaneiro peizažais. Kinematografės Helenos Louvart dėka, ši širdį verianti dviejų seserų drama tampa spalvinga ir stilinga istorija, kuri vers žiūrovą pačiam užsimanyti atsidurti 1950-ųjų Brazilijoje.

Visi žino posakį „Vieno žmogaus šiukšlės – kito žmogaus turtas“. Gal skamba kiek žiaurokai, tačiau šiais žodžiais galima apibūdinti ne tik dėvėtų rūbų parduotuvėje sumedžiotus marškinėlius, tačiau ir žmones, o ypač sportininkus. Šio amžiaus pradžioje Oklando „Athletics“ beisbolo komandos vadybininkas surinko būrį kitų komandų atstumtų žaidėjų ir subūrė tikrą svajonių komandą.

Kosmoso platybės jau nuo seno traukia žmones lyg muses prie medaus. Keliones į beribę visatą jau prieš beveik 200 metų aprašė Žiulis Vernas, o XX a. pradžioje, kinui žengiant tik pirmuosius žingsnius, didžiuosiuose ekranuose pasirodė ir žiūrovus aikčioti vertė filmas apie kelionę į Mėnulį.

Kartais tereikia tik vieno žvilgsnio, pokalbio ar gesto, kad įsimylėtum –  būtent taip daugelis apibūdina meilę iš pirmo žvilgsnio. Deja, staiga užgimę jausmai ne visuomet pasisuka tokia linkme, kokia norėtume, o tuo šį vakarą įsitikinti kviečiami ir visi TV3 „Šeštadienio gero kino vakaro“ žiūrovai. Meilės trikampis, nekaltos melagystės ir niekaip neišmokstamos jaunatviško impulsyvumo pamokos juostoje „Meilės reikalai“ nepaliks abejingų.

Jei kinas būtų maistas, tai greičiausiai Hitchcocko ir Kubricko filmus laikytume sultingais kepsniais, Tarantino – aštriu troškiniu, na o romantinės komedijos keliautų į lengvų desertų kategoriją. Bet kartais gyvenime pritrūksta saldėsio, o kas puikiau išmano tiek virtuvę, tiek romantiką nei prancūzai? 2020 metais pasirodžiusi Emmanuelio Mouret juosta „Meilės reikalai“ – vienas puikiausių tokio kino pavyzdžių.

Ko reikia geram detektyvui? Charizmatiško, kiek kitame pasaulyje gyvenančio seklio, geros mįslės, kurią būtų smagu narplioti ir žiūrovui ar skaitytojui, na ir krūvos išskirtinių įtariamųjų. Šią formulę puikiai įvaldė „detektyvų motina“ Agata Kristi, kurios kūriniai buvo ne kartą ekranizuoti – turbūt visi prisimena serialus apie Erkiulį Puaro ir Mis Marpl. Tačiau britės kūryba ilgą laiką nesipuikavo didžiajame kino ekrane.

Kiekvieną šeštadienį TV3 kviečia praleisti kartu, stebint puikias, neretai giliausias vietas sieloje paliečiančias juostas. Šį kartą „Šeštadienio gero kino vakaras“ iškels klausimą, kiek iš tiesų kainuoja mūsų įsitikinimai? Kada verta ir toliau jais tikėti, o kada – atsisakyti vardan šeimos gerovės? Tikrais įvykiais paremta juosta „Paslėptas gyvenimas“ nepaliks abejingų ir pakvies į šiuos klausimus atsakyti kiekvienam asmeniškai.

Turbūt kasdien kiekvienas mūsų turi priimti tam tikrus sprendimus, o kartais netgi tenka rinktis tarp to, kas teisinga ir to, kas paprasčiau. Žinoma, neretai teisingas kelias ir būna tas paprastesnis, tačiau kai kurie įvykiai mus įtraukia lyg klampus smėlis ir lengvai išsikapstyti nebepavyksta.

Jau nuo ankstyvos paauglystės iš rankų nepaleisdavau detektyvinių romanų. Tačiau kaip tikram kino mylėtojui man nepakako nei pageltusių senų knygų puslapių, nei milijono labiau nepriekaištingą spektaklį primenančio serialo „Puaro“ serijų. Nepakako ir keblių, dėmesio atitraukti neleidžiančių Benedicto Cumberbatcho Šerloko nuotykių. Man nuolat trūko tos nepaaiškinamos magijos, kurią gali perteikti tik didysis kino ekranas.

Nušviesti tam tikrus įvykius yra gana sunku. Esame pratę prie greitų, veiksmo ir kovos scenų „pripumpuotų“ filmų apie karą, nors bet kuris, kiek daugiau apie karybą žinantis žmogus pasakys, kad didžiąją dalį kovos sudaro kruopščiai apgalvoti manevrai. Tas pats ir su įkaitų dramomis. Jokia specialiųjų operacijų grupė nesiveržia rėkdami ir šaudydami į viską, kas papuola, ką galima pamanyti pažiūrėjus kai kurias ekranizacijas. Realybė ne tokia, viskas yra daug kebliau.

Esu ne kartą užstrigęs lifte. Mane kaip koks prakeiksmas persekioja prastai veikiantys liftai, lyg kokia bausmė už tingėjimą lipti laiptais. Dažniausiai užstringu vienas, tad tiesiog atsidūstu, paskambinu kam reikia ir atsisėdęs kampe laukiu pagalbos. Kartais užtenka palaukti kelias minutes, kartais pusvalandį. Bet kartą užstrigusio lifto durys prasivėrė tik po pusantros valandos.

Jau šiandien TV3 „Šeštadienio gero kino vakaras“ savo žiūrovus kviečia dar vienai įsimintinai patirčiai su filmu „Barbarų belaukiant“. Gausus būrys puikių aktorių su nuo dramos ir realiame gyvenime neatskiriamu Johnny Deppu priešakyje nepaliks abejingų ir neabejotinai privers susimąstyti, ką iš tiesų turėtume vadinti barbarais.

Genocidas ir tautų susipriešinimas jau tapo kasdien viešumoje vartojamais terminais. Tiesa, kad ir kaip būtų liūdna, šie terminai niekada ir nebuvo labai toli išėję. Įvairios tautos nuo seniausių laikų įžvelgė kitose, jiems mažiau suprantamose kultūrose priešą ir blogį, kurį reikia sunaikinti.

Vasarai vis labiau alsuojant į pakaušį, mintys pačios nukrypsta į pamąstymus apie išsiilgtą karštį, ilgą kelią ir greitį. Velnišką greitį. O kad priartėtumėte prie tų svajų dar arčiau, nebūtina klausyti kadaise populiarios merginų grupės hito.

Ar atsiimdami ilgai lauktą siuntinį esate pagalvoję, kaip atrodo kurjerio kasdienybė? Ką jis patiria darbe, kokie iššūkiai jo laukia namuose? Jei atsakėte „ne“, tai sveikinu – mūsų jau du. Na, buvo du... 2019-aisiais Kanuose pristatytas filmas „Atsiprašome, neradome jūsų“ kiek pakeitė mano požiūrį ne tik į kurjerius, bet ir į kitų, ilgas valandas plušančių profesijų atstovus.

Gegužės 7-ąją minėsime spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, primenančią carinės Rusijos represijas, kuriomis buvo varžomas laisvas žodis. Liūdna, tačiau net ir praėjus daugiau nei 100 metų pačioje Rusijoje ir toliau klesti cenzūra, kuriai pasipriešinti drįsta tik saujelė žmonių. Vieni tokių – televizijos kanalas „Dožd“, dešimtmetį viešinęs Vladimiro Putino ir jo šutvės nusikaltimus.

Artėjant Motinos dienai, TV3 „Šeštadienio gero kino vakaras“ pristato idealiai šiai šventei pasitikti tiksiantį filmą su žaviąja Charlize Theron „Auklė Tulė“. Puiki aktorių vaidyba ir visuomet aktuali tema apie motinystę palies kiekvieną dukrą, mamą ir net jų antrąsias puses, o taip pat primins ir svarbią tiesą – kiek daug iš tiesų dėl mūsų padaro pačios brangiausios mamos. Pagrindinė filmo herojė – 40 metų mama Marlo.

Artėjant motinos dienai dažnas prisimena įvairias šiltas akimirkas, patirtas su vienu svarbiausių žmonių kiekvieno gyvenime – rūpestį, meilę, maisto skonį ir kvapą, net, regis, dėl nieko kilusius barnius. Tačiau turbūt retas susimąsto, kad už mamos šypsenos gali slėptis gilus liūdesys ir nuovargis.

Kino industrijoje apstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą – nuo sukrečiančių Holokausto aukų dramų iki pompastiškų didžiajame ekrane atkurtų mūšių. Tačiau Naujosios Zelandijos kino genijus Taika Waititi nusprendė suteikti šiam istorijos puslapiui savitą prieskonį ir nieko nelaukęs užsivilko nacistinę uniformą, prisiklijavo mažus juodus ūsiukus ir sukūrė vieną sensacingiausių ano dešimtmečio filmų – „Zuikį Džodžo“. Ar juoktis galima iš visko? Šis klausimas suko, suka ir greičiausiai dar ilgai su...

Filmai, pastatyti pagal tikrus įvykius, visuomet paliečia stipriau. Ne išimtis ir Roxannos Dawson režisūrinis debiutas „Prasiveržimas“, kuriame atpasakojama reali istorija apie berniuką, kurį iš mirties nagų ištraukė artimųjų tikėjimas ir maldos.

TV3 „Šeštadienio gero kino vakaras“ kviečia dar vienam įsimintinam savaitgaliui. Šiandien dėmesį prikaustys mistinis nuotykių trileris „Apgaulės meistrai“, kuriame žinomi aktoriai laikinai taps magais. Įtemptas ir įdomus siužetas kaip tikras magijos pasirodymas kels klausimus ir stebins nenuspėjamumu. O juostoje ne kartą nuskambėsianti frazė „Kuo įdėmiau žiūrėsite, tuo lengviau bus jus apgauti“ atskleis, kad magams labiausiai reikalingas žiūrovų – tarp jų ir jūsų – dėmesys.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad magija ir iliuzijos nėra kiekvieno arbatos puodelis. Turbūt net kadaise garsus, lietuvius iš proto varęs magijos teatras „DiArchy“ ne tik stebino, bet kai kuriuos ir erzino ar kėlė nepasitikėjimą, o įvairiuose vakarėliuose sutinkami iliuzionistai savo triukais tik didino antipatiją šiam pompastiškam amatui.