Komentarai ir analizė

Pastarųjų dienų politinės vasaros įvykiai susiję su keliais raktiniais žodžiais: Europa, mėsa, gėjai, energetika, prokuratūra. Pirmininkaujame Europos Sąjungos (ES) Tarybai, turime motociklų, galinčių lydėti vilkstines ta proga sulopytais sostinės prospektais.

Rūta Vainienė Komentaras Lietuvos radijui   Lietuva pradėjo pusmetį truksiantį pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Beje, Lietuva diriguos jau nebe 27, o 28 valstybių sąjungai, nes nuo liepos 1 dienos prie jos prisijungė Kroatija. Pirmininkavimui ruoštasi ilgai, ši užduotis buvo tarp dabartinės Vyriausybės veiklos prioritetų. Pirmininkavimui bus išleista 214 milijonų litų, už kuriuos bus surengta apie 300 darbinių renginių, o Lietuvą aplankys apie 30 tūkstančių svečių.

Ryžtingas žingsnis pirmyn – tai taiklaus spyrio į užpakalį rezultatas. Matyt, taip ir reikia vertinti valdančiųjų partijų sujudimą paskutinę Seimo pavasario sesijos savaitę, kai Prezidentė savo metiniame pranešime pareiškė, kad ilgiau nei pusmetį veikianti Vyriausybė dar nepradėjo dirbti.

Panašu, kad žiniasklaida praranda vis didesnę įtaką kontroliuoti valdžią. Vis tolsta tie laikai, kai eiliniai klerkai ar aukštas pareigas einantys pareigūnai kreiptų į ją dėmesį. Gali rašyti kiek nori, ką nori, bet šuo loja, o karavanas eina. Jei pranešama, kad koks ministras europinius milijonus skiria su savo motina susijusiai įmonei, bet ir toliau vaikšto juokdamasis iš visų, tai normalu.

Lietuva pradeda pirmininkauti Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Politiškai tai svarbu, bet kas ko tikisi iš pirmininkavimo, išskyrus tiesioginius politinius dalyvius? Naudos kam nors tikrai bus. Fasadai ir vamzdžiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai jau pirmininkauta, bet tai nebuvo suvokta kaip reikšmingas kam nors, išskyrus tiesioginius procedūrų bei renginių dalyvius, įvykis. Būta ryškesnių eurorealijų. Europos kultūros sostine Vilnius jau buvo.

Taigi, brangūs skaitytojai ir brangiosios skaitytojos, esu eilinį kartą priverstas konstatuoti – į mus nusivalė kojas. Ciniškai ir, deja, taip kasdieniškai, kad jau pats laikas, atrodytų, būtų į tai nekreipti dėmesio. Juk vien per pastarąjį mėnesį yra priimtą tiek įstatymų pataisų, tiesiogiai bloginančių mūsų gyvenamąją aplinką, kiek nebuvo per visą praėjusio Seimo kadenciją.

„Esu įsitikinęs, kad euras įpareigos mus sukurti naujus ekonominės politikos instrumentus. Politiškai neįmanoma to padaryti dabar, tačiau vieną dieną įvyks krizė ir nauji instrumentai bus sukurti“. Tokią įžvalgą ir prognozę tuometinis Europos Komisijos prezidentas Romano Prodi išsakė 2001 metais.

Nesu užkietėjusi rūkalė, bet vieną kitą cigaretę su bloga kompanija ar šiaip blogam ūpui užėjus sutraukiu. Atspėkit, kokias cigaretes rūkau? Teisingai, lietuviškas. Mano draugai, rūkantys gerokai daugiau, Anglijoje cigarečių irgi niekada neperka – traukia “saviškes”, t.y. iš tėvynės atsivežtas. Na taip, tėvyninės, nors sparčiai brangsta, bet vis dar gerokai pigesnės, nei JK. Bet aš čia įžvelgiu ne tik naudą, bet ir patriotizmą – rūkom Anglijoje, bet akcizo mokestį paliekam Lietuvoj.

Per paskutiniąsias 3-4 savaites finansų rinkų dalyviai aktyviai mažino savo investicijas sparčiai augančiose pasaulio ekonomikose – išpardavimai apėmė tiek akcijų, fiksuoto pajamingumo, tiek ir valiutų rinkas. Kai kurioms šalims, tokioms kaip Turkija, reikšmingą poveikį darė vidiniai veiksniai – besitęsiantys politiniai neramumai.

Gediminas Stanišauskas Siaubinga ir baisu. Kiaulės laimėjo prieš žmones. Taip sako konservatorius Jurgis Razma, kai Siemas priėmė naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymą, leidžiantį nedideles fermas statyti be sanitarinių apsaugos zonų. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų galėtum pasakyti, kad Parlamentas absoliučiai nesirūpina gyventojais ir ypač bendruomenėmis, kurios kovoja su šalimais išdygusiomis kiaulių fermomis arba dešimtis tūkstančių vietų vištidėmis.

Gerai žinoma Frydricho Nietzsche‘s frazė – Dievas mirė! - neturėtų mūsų klaidinti savo išoriniu paprastumu: po ja nesislepia faktas, jog kas nors sunaikino fantaziją apie Dievą arba kad mirė pati religija. Nereikėtų jos suprasti ir kaip katalikų Bažnyčios sunykimo fakto, greičiau ji sako kur kas svarbesnį dalyką: mirė pats tikėjimas, kad Dievas vis dar gyvas, kad jis, kaip toks, yra įmanomas. Kitaip sakant, suabejota pamatine tikėjimo aksioma: kad jo niekaip neįmanoma patirti.

Mokėti daugiau nei 1700 Lt per mėnesį pensijos – neteisinga. Ypač jei nežinai, ar tos pensijos sulauksi. O jei ir sulauksi, gali būti garantuotas, kad ji tikrai nebus 1700 Lt. Kai dar pagalvoji, kad po 1700 Lt ir daugiau sumoki kas mėnesį kokius 30 metų, o pensiją gausi tik apie 10–15 metų, net ir 1700 Lt atrodo neteisinga. Ar 1700 Lt per mėnesį pensijai yra daug? Vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus sumoka apie 550 Lt, minimalų – 340 Lt per mėnesį.

Vakar Seimas nusprendė skubos tvarka svarstyti ir priimti Vyriausybės pateiktus mokesčių sistemos pakeitimus. Jau šį ketvirtadienį bus svarstoma dėl NPD pakėlimo, PVM lengvatų vaistams ir šildymui, o taip pat pelno mokesčio lengvatos į naujas technologijas investuojančioms įmonėms pratęsimo, bankų indėlių ir vertybinių popierių pajamų apmokestinimo, akcizų alkoholiui ir tabakui didinimo. Dauguma pakeitimų nėra blogi, tačiau esminių mokestinės sistemos bėdų jie nesprendžia.

1863 metų birželio pabaiga. Seirijai. Miestelis Lietuvospietuose. Prieš keletą dienų netoliese, prie Staciškės, sukilėliai susikovė su caro kariuomene. Jėgos nebuvo net apylygės. Caro gvardija turėjo 8000 karių, o sukilėliai – vos dvylika karabinierių ir kelis šimtus dalgininkų. Jiems vadovavo Pavelas Suzinas. Jis gimė Rusijoje, tėvas buvo lietuvis Kajetanas, o motina – arabė Sara Abbasida. Jie susituokė Sibire. Ten gimė ir būsimasis didvyris.

Artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ES geriausiai yra matomas Vilniaus gatvėse, kur atsiveria tikrasis Lietuvos vaizdas: lyg šuneliai triūsiantys ir skubantys darbininkai, juokdario Vilniaus mero desperatiškos pastangos bet kokia kaina nusilenkti Šeimininkui, naivių Lietuvos Respublikos piliečių pastangos postringauti apie demokratiją, žmogaus teises ir norą supanašėti su Vakarais.

Prieš keletą metų tauta diskutavo ir ūžė dėl Lietuvos kvapo. Turiu galvoje buteliuką, demonstruotą pasaulio turizmo mugėse, su kanalizacijos kvapsniais dvelkiančiu skysčiu. Ir štai - atėjo laikas pristatyti Lietuvos skonį - t.y. parodyti, ką valgom ir ką geriam. Išvilkti nacionalinę virtuvę į dienos šviesą – rizikingas reikalas. Ypač tokią, kuri, jeigu tikėtume, ką sako estai, priskiriama prie blogiausių pasaulyje.

Ignoruodamos vyriausybės siūlymus ir mokesčių reformos ekspertų grupės išvadas, politinės partijos suskubo registruoti įstatymų pataisas, „įvesiančias progresinius mokesčius Lietuvoje". Nesinori dar kartą priminti, kad pajamų apmokestinimo progresyvumą Lietuvoje jau dabar užtikrina diferencijuojamas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), papildomas NPD, priklausantis nuo auginamų vaikų skaičiaus bei neegzistuojančios "Sodros" įmokų lubos, nors išmokoms tokios lubos yra nustatytos.

Šių metų Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, skirtingai nei ankstesni, yra aiškiausiai politiškai motyvuotas, savotiškas šalies vadovės ilgos pažiūrų transformacijos finalas.

Į Lietuvą atkeliavo nauja mada dalykus vadinti ne savais vardais. Štai visiems suprantama ir visų geidžiama didelė pensija, turtinga senatvė, dar vaizdingai pavadinama „sočia“, politikų lūpose jau pavirto „oria senatve“. Dabar politiškai tiesiog nemandagu pasakyti, kad pensininkai nori didelių pensijų, nori gyventi pasiturimai, lyg tai būtų koks nenormalus, nežmogiškas ar smerktinas siekis.

Neseniai paaiškėjo, kad JAV Nacionalinė slaptoji tarnyba rinks asmeninius duomenis apie užsieniečius. Tai bus daroma analizuojant „Apple“, „Google“, „Yahoo“, „Youtube“, „Microsoft“ ir „Skype“ duomenis. Baisu, ar ne? Sakyčiau, šiai istorijai būdingos dvi medalio pusės. Asmens privatumo suvaržymas ir JAV siekis apsisaugoti nuo nepageidaujamų asmenų.

Tėvas yra smurtaujantis pabaisa, nuo kurio moterį su vaikais turi ginti valstybė, arba minkštakūnis pilvotas kvailys, iš kurio galima pasijuokti – regis toks tėvo įvaizdis vyrauja šiandieninėje žiniasklaidoje ir masinėje kultūroje. Beje, Britanijoje neseniai atlikta apklausa parodė, kad viena iš dešimties moterų vietoj konkretaus tėvo renkasi spermos banką. Šiuolaikinėj visuomenėj normalaus vaidmens tėvui nepalikta – jis arba nevykėlis, arba tuščia vieta. Nežinau, ar Anglija.

Lietuvą ištiko didelė netektis. Šią savaitę sužinojome, kad telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidento poste ilgametį įmonės vadovą Antaną Zabulį pakeitė švedas Danas Strombergas. Taip esą nusprendė koncerno „TeliaSonera“ vadovybė. Ašaros ir netektis. Darbuotojai ir giminės grąžo rankas, skamba aimanos, taip pat liūdnos, bet sykiu ir kupinos vilties citatos laikraščiuose ir interneto portaluose.

Atrodo, kad didžioji pastarojo laikotarpio misterija, susijusi su mokesčių sistemos reformavimu, pasibaigė. Skeptikų abejonės dėl ambicingų planų iš esmės reformuoti Lietuvos mokestinę sistemą, deja, pasitvirtino. Žvelgiant į pasiūlytas priemones, iš tiesų norisi pritarti tiems, kurie sakė – geriau nieko nereikėjo daryti, nei daryti taip.

Pirmadienį Seimas svarstys labai įdomų įstatymo projektą (XIP-2981(2)). Pirma, profsąjungas galės steigti bet kas, net ir bedarbiai. Jei gali dirbti, tai gali ir priklausyti profsąjungai. Antra, norint steigti profsąjungą (ar jos padalinį) įmonėje X, nėra būtina būti įmonės X darbuotuoju.

Europos Komisija bei Europos centrinis bankas teigiamai įvertino Latvijos pažangą – nuo kitų metų sausio 1 d. ji taps pilnaverte ekonominės ir pinigų sąjungos nare. Po pusmečio Europoje bus viena valiuta mažiau – lato nebeliks, o latviai atsiskaitinės eurais. Nekyla abejonių, kad netrukus pamatysime karikatūras, vaizduojančias Latviją nusipirkusią bilietą į skęstantį „Titaniką“ arba puolančią į degantį namą.

Linksma gyventi Lietuvoje. Man patinka. Čia kasdien sužinai įdomių dalykų, kurie vis nenustoja stebinti. Staigmenų ir stebuklų šalis ta mūsų Lietuva. Neseniai buvome vadinami Baltijos tigrais, bet ar nebūtų tikslesnis apibūdinimas – Baltijos klounai? Svarbiausia – draugystė Toli iki mūsų kokiems nors vokiečiams, belgams, prancūzams ar olandams.

Rūta Vainienė Gerų naujienų ištroškusiai Europai centrinio banko pirmininkas Mario Draghi mestelėjo žinią – euro zonoje „atsirado galimos stabilizacijos požymių ir nuo antrojo šių metų pusmečio prognozuojamas laipsniškas atsigavimas“. Tiesa, čia pat suskubo vardyti išlygas, kad Europos konkurencingumas gali būti atkurtas tik tuo atveju, jei bus vykdomos užsibrėžtos biudžeto ir kitos struktūrinės reformos. Štai čia Europos centrinio banko vadovas yra visiškai teisus.

Lietuva turi bėdą, kurios vardas – Strategija. Dokumentų yra priimta nemažai, o štai strategijų įgyvendinimo beveik nepasitaiko. Sugalvok ir daryk Prieš darant pagalvoti – visai ne toks jau blogas dalykas. Paprastai tai ima ir pasiteisina. Sugalvoti strategiją, t. y. įvertinti esamą padėtį, numatyti tikslus, uždavinius ir priemones, – sena gera tradicija. Logiška, bet Lietuvoje nėra įprasta.

Nežinau kaip jums, bet man kuo toliau, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė yra absoliučiai neįgali. Štai jau praėjo septyni mėnesiai, o per tą laiką atmintin įstrigo tik du Vyriausybės darbai – proletariatui pakelta minimali mėnesinė alga (nuo 850 Lt iki 1000 Lt) ir dėmesį patraukė aplinkos ministro Valentino Mazuronio kova su brakonieriais, kai pastarieji jau privalo iki 10 kartų didesniais įkainiais atlyginti žalą mūsų faunos ištekliams. Daugiau nieko.

Sąjūdžio pradžia buvo neįtikėtina. 1988 ir 1989-ieji buvo tarsi ilga virtinė rizikingų eksperimentų, kurių kiekvienas baigdavosi sėkmingai. Kai 1988-ųjų pradžioje Lietuvos komunistų partijos organizuojama „darbo liaudis“ visomis įmanomomis priemonėmis piktinosi „užjūrio balsų“ raginimais švęsti Vasario 16-ąją, o „liaudies draugovininkai“ kiekviename miestelyje budėjo, stebėdami, ar kur nors nesibūriuoja daugiau kaip po 3 žmones, beveik niekas nedrįso apie jos šventimą nė pagalvoti.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Generalinė prokuratūra (GP), kaip ir jas kontroliuojančios politinės institucijos galėtų po vieno 2013 metų gegužės mėnesio 30 dienos Vilniaus apygardos teismo verdikto kokius metus neimti atlyginimo už darbą. Tai būtų pats minimumas to, ką ten dirbantys niekšai ir bergždūnai (tikrai ne visi tokie) liko skolingi.

Lietuva kartu su kitomis Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis atsidūrė probleminių šalių sąraše – ilgėjanti gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas taps rimtu išbandymu ir pensijų sistemoms, ir ekonomikoms. Senėjančios visuomenės tendencijoms vis labiau ryškėjant, Lietuva mėtosi neapsispręsdama dėl tinkamiausio pensijų sistemos modelio. Šiame kontekste dėmesio vertas pavyzdys – Danijos pensijų sistema, kuri pelnytai laikoma viena tvariausių pasaulyje.

Kaip ir buvo prognozuota, Ūkio ministrės, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narės Birutės Vėsaitės sprendimą trauktis iš pareigų lems būtent Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir valdančiosios koalicijos lyderio, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus akistata. Po pirmadienio politinės valdančiosios koalicijos tarybos tai tapo galutinai aišku. „Ką pasakė prezidentė?“, - bandė klausti į tarybą ateianančio premjero, LSDP lyderio A. Butkevičiaus, žurnalistai.

Visuotinio šalies gyventojų surašymo duomenimis, Lietuva per praėjusį dešimtmetį prarado 13 proc. gyventojų. Maždaug du trečdaliai šio netekimo įvyko dėl emigracijos, o kita priežastis buvo itin žemas gimstamumo lygis. Per ateinančius penkiasdešimt metų nebe migracija, o žemas gimstamumo lygis ir ilgėjanti gyvenimo trukmė dramatiškai pakeis demografinį Lietuvos paveikslą, ekonominį šalies potencialą ir visuomenės gerovę.

Jei kas dar prieš trejetą metų pasakytų, kad vaikui liepti susitvarkyti kambarį yra baisi prievarta, aš nusijuokčiau, nors ir esu pripratęs ramiai reaguoti į žmonių keistenybes. Galiausiai kiekvieno asmeninis reikalas, kokios tvarkos laikytis, jei šioji tvarka nekenkia nei šeimos nariams, nei aplinkiniams. Vieni mėsos nevalgo, kiti nuogi (ir nieko, beje, gėdingo tame nėra) deginasi, treti kaktusus augina ar žiurkėnus veisia, nes tokia jų šeimos tradicija.

 Naujasis Japonijos centrinio banko pirmininkas Haruhiko Kuroda, tik šį pavasarį stojęs prie banko vairo, jau spėjo palikti ryškų skatinamosios pinigų politikos šalininko pėdsaką. Centrinio banko kartu su šalies vyriausybe įgyvendinami agresyvūs veiksmai jau subrandino pirmuosius vaisius – pirmąjį 2013 m. ketvirtį Japonijos BVP šoktelėjo iki 3,5 proc.

Kaip lėktuvais skraido prezidentai, ministrai ir premjerai – jau juokinga nacionalinė tema. Jei skraido kokiu „Spartanu“ – blogai, nes už valstybės pinigus, o ir lėktuvas negeras. Jei pigių skrydžių bendrove, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė, – populizmas. Jei premjeras Algirdas Butkevičius pasirenka LOT – parsidavė lenkams, kuriems tuoj parduos ir Vilnių.

Ar jūs niekada nebuvot pakliuvę ant sukčiaus kabliuko? Ne? Nuostabu, tokio atsakymo iš Anglija.lt skaitytojų ir tikėjausi. Ir manau pritarsit, kad prievolė nepasiduoti apgavikų vilionėms turėtų būti įrašyta greta priesako nesvetimauti (ar greta kurio nors kito, širdžiai artimesnio), nes šiandien, regis, ne sukčiavimas, o neatsakingas patiklumas tampa nuodėme. Prisimenu, pirmąjį kartą gyvenime buvau apsukta Panevėžio čigonės.

Labai atidžiai perskaičiau kolegos Tomo Čyvo pastabas („G. Stanišauskai, o kaip turi būti?“, http://www.balsas.lt/naujiena/734594/g-stanisauskai-o-kaip-turi-buti), nukreiptas į ankstesnį mano komentarą („Tėveliai, nurimkite. Vaikų skriausti negalima“, http://www.balsas.lt/naujiena/733253/teveliai-nurimkite-vaiku-skriausti-negalima), kuriame pateikiau įžvalgas į vykstančią diskusiją apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas.

Kažkas yra ne taip, kažkas turi būti kitaip, bet viskas bus gerai – nesirūpinkite. Toks pasakymas paprastai nei nuramina, nei ką nors paaiškina. Ypač, kai kalbama apie įstatymo projektą. Įstatymas yra toks bjaurus dokumentas, kuriuo kartais, kai žmonės nesusitaria žmoniškai, imama ir vadovaujamasi. „Vaikų skriausti negalima“, – sako man (nes sako „nurimkite, tėveliai“, o esu tėvelis) kolega Gediminas Stanišauskas.

Sveikatos apsaugos ministras planuoja grąžinti biurokratiją į sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių išdėstymą. Pagal jį, vietą, kur turėtų veikti poliklinika, odontologijos kabinetas ar vaistinė turi nustatyti ne vartotojai kartu su paslaugos teikėjais, bet savivaldybių sudaryti specialieji planai.

Dar šių metų vasarį analitikai prognozavo JAV ekonomiką pirmoje 2013 m. pusėje atsidursiant nedidelio nuosmukio zonoje – taip ir įvyko. Kita vertus, tikimasi, kad šis nuosmukis netruks ilgai – augimą turėtų paskatinti teigiami atsargų pokyčiai, mažėjusios degalų kainos ir atsigaunanti nekilnojamojo turto rinka. „Danske Bank“ analitikų teigimu, JAV ekonomika šiemet augs 2,3 proc.

Lietuva vėl ketina nustebinti visą Europos Sąjungą (ES), kai po kelių mėnesių pradės pirmininkauti šios organizacijos Tarybai. Šiam tikslui šalis skirs netgi daugiau milijonų nei anksčiau pirmininkavusi Airija. Pelkėje besikapstanti Lietuva nori prieš Europos biurokratus pasirodyti pakelta galva. Pirmininkavimui ES Tarybai mūsų šalis skirs net apie 213 mln. litų. Po daugiau nei 70 litų iš kiekvieno mūsų kišenės. Tai, aišku, oficialūs skaičiai.

Jau visą mėnesį Seimo narė Ona Valiukevičiūtė už pasiūlytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama uždrausti bet kokį smurtą prieš vaikus, visuomenėje plakama kaip tikra ragana.

Gal Anglija.lt skaitytojams pasirodysiu tikra monstrė, bet šnekos apie vaikus ir kūdikėlius man niekada nebuvo įdomios, o perdėtas alpėjimas dėl jų gerovės – įtartinas. Ypač dabar, kai per šimtmečius susiklostęs šeimos modelis ardomas ir vaikai imami traktuoti kaip visuotinė nuosavybė, kurią galima perskirstyti, padalinti, perduoti tiems, kas ta nuosavybe geriau pasirūpins. Ypač keista, kai apie vaikų gerovę ima rėkauti tradicinę šeimą aršiai atakuojantys asmenys.

Pasitaiko, kad žmogus gyvenime ko nors labai nori. Pavyzdžiui, naujutėlaičio automobilio „Ferrari“. Arba pabuvoti kosmose. Kartu, atsitik tu man taip, jis yra „kitoks“ dar ir ta prasme, kad visiškai negali dirbti – jam tai būtų emocinė kančia. Tiesiog toks yra, ir viskas. Silpnesnioji mažuma, kuri... nori.

 Pirmąjį šių metų ketvirtį į recesiją pasinėrė ir antra pagal dydį euro zonos ekonomika – Prancūzija. Italijoje nuosmukis tęsėsi jau šeštą ketvirtį iš eilės, o ekonomistai prognozuoja, kad visos euro zonos ekonomika taip pat toliau traukėsi. Tarp didžiųjų euro zonos valstybių liko tik viena Vokietija, kurios ekonomika nuosmukio išvengė, tačiau ir jos BVP padidėjo mažiau nei tikėtasi – tik varganus 0,1 procento.

Fiktyvios politinės vestuvės, sužieduotuvės ir politinės meilės trikampiai jau seniai tapo Lietuvos aktualijų tradicija. Vienas kitą prakeikti, išvadinti banditais, išdavikais ir kyšininkais, o paskui vėl lyg niekur nieko kurti naujas bendradarbiavimo schemas, pasirašinėti naujas vedybines sutartis (su špyga kišenėje) – laikoma normaliu dalyku.

Anglijoje, ypač Londone, kultūrinis gyvenimas virte verda. Muzikos kiek nori ir visokiems skoniams. Tačiau į čia atvykusios lietuviškos popgrupės, nors nedaug pigesnės ir muzikos požiūriu gerokai skurdesnės nei vietinės, vis vien surenka nemažai publikos. Prisipažinsiu, nors nuolatiniai Anglija.lt skaitytojai turbūt tai puikiai žino, nesu lietuviško popso gerbėja.