Komentarai ir analizė

 Jei jūsų paklausčiau, ar norite, kad kiltų kainos, kad dar daugiau reikėtų mokėti už šildymą, elektrą ir vandenį, už pieną, mėsą ir bulves, ką jūs pagalvotumėte? Erzinu, provokuoju, nusišneku? Ką begalvotumėte, bet faktas yra toks - tuo metu kai dauguma lietuvių baiminasi, kad kitais metais įvedus eurą kainos pakils, Europos politikai sprendžia visai priešingą „problemą“ – jie kovoja su per mažomis kainomis.

Tik vienas žmogus – Aušra Maldeikienė drįso pasakyti, kad tas farsas, pavadintas debatais tarp kandidatų į prezidento postus buvo „adaptuotiems mokiniams“ skirtas kvailas ir primityvus pasirodymas. Kvailas, nes ir laidos vedėjas buvo juokingas – akivaizdžiai diletantas. Apie ekonomiką suprantantis, kaip Graužinienė apie demokratiją ir tai, kad mandatas dar nesuteikia teisės daryti ką nori – kitaip tai iš viso ne demokratija.

Ar norėtumėte gyventi šalyje, kurioje balsavimas gali vykti tik vieną kartą – laimi „teisinga“ partija, ir daugiau rinkimai neberengiami, kad nelaimėtų partija, kuri „neteisinga“? Jei ne – galite būti laikomas priešu. Referendumus sugalvojo KGB? Pamatęs, kad viena leisgyvė partija, gaunanti dotaciją iš valstybės ir dėl to dar nemirusi, ketina rinkti parašus dar vienam referendumui, nusišypsojau ir pagalvojau, kad pasirašysiu. Nesvarbu, kad abejoju, ar tiesioginiai merų rinkimai nėra panacėja.

Gera naujiena prieš Velykas – kiaušiniai nekenksmingi, tad tradicinį pavasario šventės valgį bus galima kimšti be baimės, kad užkalkės kraujagyslės ar sustos širdis. Tik įdomu, kodėl tas vajus prieš kiaušinius išvis buvo pakeltas? Kas privertė mus galvoti, kad jie kenkia sveikatai? Ir kiek dar modernių beprotybių bus sukelta be jokios sukėlėjų atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus? Tikiuosi, kad gera žinia apie kiaušinius, nėra pritaikyta specialiai Velykoms.

Talino, Rygos, Vilniaus, Kijevo, Donecko, Charkovo ir daugybės kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių miestų geležinkelio stotyse didelis šurmulys – plevėsuoja Rusijos trispalvės, groja orkestrai, o išvykstančiųjų intelekto nesužalotuose veiduose džiaugsmas sumišęs su nerimu. Buvę Estijos, Latvijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių piliečiai išvyksta gyventi į tėvynę Rusiją. Išvykstantieji rankose laiko raudonus gvazdikus ir ką tik įteiktus pasus raudonais viršeliais, ant kurių – dvigalvis erelis.

Sveikatos ministras padarė atradimą – medikai dirba keliais etatais, vidutiniškai 3–7 darbo vietose! Maža to, taip daug dirbdami, jie dar ir uždirba, kai kurie net po 30–40 tūkst. litų per mėnesį! Ministras duoda gydymo įstaigoms 3 mėnesius „susitvarkyti“. Paskui užsiundys Mokesčių ir Darbo inspekcijas, o šios tai jau botagu įves tvarką. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, vienijanti valstybinių gydymo įstaigų vadovus, padėtį paaiškino taip: trūksta lėšų ir specialistų.

Vilniaus priemiestyje, kur gana miškelių ir šabakštynų, gyvena berniukas, vardu Boleslovas, šaukiamas Boleku, juolab yra nedidukas ir drovus.Tačiau jis smarkiai nustebino mane dviem dalykais: grybautojo talentu ir didžia svajone – tapti Lietuvos prezidentu. Pirmokas Bolekas grybauja aistringai ir toli neieško: grybų prisirenka lydėdamas mamą į darbą ar droždamas iš mokyklos namo. Ir prirenka jų tiek, kad „mama barasi, kad nėr kur dėti“, todėl renka tik vertingiausius.

Nėra iš ko rinktis per prezidento rinkimus? Tai ir nesirinksiu – ar jūs turite per daug laiko? Bus blogiau? Ne, nebus. Čia ne demokratija. Ir tokia praktika tik ją griauna. Sąmoningai visus metus, nuo 2009 – ųjų buvo renkami ištikimi pakalikai. Pririnkta visa kariauna. Net dreba, kaip bijo pasakyti tiesų žodį. Kai kurie žurnalistai gavo premijas ir daug pinigų – „už tiesos sakymą“. Dar tokio pasityčiojimo Lietuvoje ir nebuvo.

 Lietuvoje kelinti metai iš eilės kariaujama, ar leisti vartoti pavardžių rašyboje w ir q, ar ne. Liaudžiai poniškos politikų rungtynės, kas didesnis patriotas, nelabai rūpi. Liaudis tą w ir q praris, kaip prarijo „nelietuviškas“ f ir h, ir lietuviškumo dėl to neprarado. Gal vietoj rietynių dėl poros raidžių pats laikas ką nors nuveikti, kad emigrantų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos? Anglijoje sutinku nemažai žmonių, iš Lietuvos emigravusių prieš dešimt ir daugiau metų.

Anatolijus Lapinskas Seimo nariai socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė įregistravo Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Kai valdžios vyrų pasiteiraujame, kaip jie vertina emigraciją ir kokių priemonių ketina imtis, sulaukiame vienodų atsakymų, nesvarbu, ar prieš mus sėdėtų socialdemokratas, ar konservatorius, ar liberalas, ar jau ne vieną partiją išbandęs politikas. Paprastai jie kalba apie kažkokias emigrantų grąžinimo į tėvynę programas, specialiai jiems skirtinas darbo vietas, kad tik daugiau paklydusių avelių būtų grąžinta į gardą. Tačiau daug rečiau politikai galvoja, kaip išsaugoti likusias aveles.

Nuo kovo paskutiniojo savaitgalio Anglijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis homoseksualams tuoktis. Pirmosios poros į civilinės registracijos įstaigas suskubo įstatymui vos įsigaliojus, t.y. laikrodžiui išmušus vidurnaktį, nekantraudami kuo greičiau tapti vyru ir vyru arba žmona ir žmona. Įdomu, ar gėjai iš Lietuvos susigundys galimybe "apsiženyti" Londone? Per pastaruosius penkiasdešimt metų homoseksualai, palyginus su bet kuria kita gyventojų grupe, pasiekė daugiausiai.

Stebint viešus kivirčus Lietuvoje, kartais atrodo, kad čia vyksta trys milijonai karų. Kartais priežastys, lemiančios karus, kone absurdiškos: pavyzdžiui, lenkiški gatvių pavadinimai įvardijami kaip grėsmė lietuvių kalbai, o kur dar meilė arba neapykanta – tai ES, tai Rusijai, tai Amerikai, tai kam tik nori. Kad karai, o ypač prieš įsivaizduojamas grėsmės, skurdina Lietuvą, čia vis dar neatrasta mintis.

Pastaruoju metu liejamos ašaros dėl ne pirmus metus pralaimimo, bet „tik dabar pastebėto“ informacinio karo su Kremliaus informaciniais skalikais iš dalies atrodo juokingai. „Prisiminė numiręs persti“, – pasakytų sveikos nuovokos ūkininkas.

„Ką tik atsiminiau tai, ką užmiršau padaryti vakar ir ko jokiu būdu neišeina padaryti rytoj“, – ši geniali frazė, pasakyta vieno kūrinio vaikams herojaus, tiktų bet kuriam Lietuvos politikui. Dar genialesnė to paties herojaus mintis būtų „Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.“ Atpažinote personažą? Taip, tai Mikė Pūkuotukas. Tas pats pliušinis meškiukas, su kuriuo užaugo karta, dabar turinti tvirtą nuomonę apie kiekvieną iš kandidatų į prezidento postą.

Neseniai lankydamasi Lietuvoje išgirdau įdomų klausimą – ar bendrauju su emigrantų elitu? Atsakiau, kad kaip Lietuvoj taip ir Anglijoj bendrauju su žmonėmis, su kuriais man įdomu, nežiūrėdama, kokiai klasei jie priklauso ar patys save priskiria. Tačiau klausimas apie emigracijos elitą privertė susimąstyti.

Yra įvairių raginimų, kaip kovoti su Lietuvą tvindančia Kremliaus propaganda – nuo socialinių tinklų valymo iki televizijos kanalų uždraudimo ir pan. Tokia taktika suprantama, bet naudos ji neduos. Tie, kas šventai tiki Motinos Rusijos „gerumu“, gyvi emocijomis, tokie žmonės nemąsto logiškai arba yra blogai informuoti. Vienintelis būdas, kuriuo galima pabandyti „nušviesti“ padėtį – pasitelkti faktus ir logines išvadas, bet jokiu būdu ne aklai pulti Rusiją.

Mokesčių sistema Lietuvoje kuriama jau daugiau nei 20 metų ir, reikia pripažinti, yra įgavusi tam tikrą logiką. Ji gali patikti arba nepatikti, sulaukti argumentų „už“ arba „prieš“, tačiau galima sakyti, kad mokesčių sistemoje yra nuoseklumo. Pavyzdžiui, lieka vis mažiau neapmokestinamųjų pajamų. Arba vis mažiau vadinamųjų „lengvatų“. Tai – akivaizdi mokesčių naštos didinimo kryptis, labai kritikuotina, tačiau ji yra. Siekiama suvienodinti tokios pačios prigimties pajamų apmokestinimą.

Kai verslininkai ima virkauti, kad matai jiems politikai trukdo verslauti su totalitarine valstybe ir visa Lietuva turėtų patylėti, idant verslininkas Dešrigalis geriau gyventų – mes turėtume atgręžti paprastą klausimą ponui Dešrigaliui: kur jūs dabar būtumėte, jei nebūtų buvę Sąjūdžio? Jei kažkas nebūtų aukojęs gyvybių? Ir visi būtų galvoję tik apie save? Šie klausimai skirti ne konkrečiam žmogui – dabar Lietuvoje pilna verslininkų Dešrigalių, kuriems jau nieko nereiškia nei žmonių gyvybės, ku...

Audrius Bareišis Kol tvirti Vladimiro Putino vėzdo mostai triuškina Ukrainos tvirtovę, pseudoarmiją turinčios Lietuvos politinis elitas ruošiasi ne tiek karui, kiek skaudiems ekonominiams kirčiams. JAV viceprezidentas Josephas Bidenas oficialiai pažadėjo apginti tris Baltijos valstybes nykštukes nuo staiga praalkusios ir pusryčiams Krymą net nekramčius sudorojusios imperijos agresijos. Ar toks pažadas jus nuramino? Mažytė, bet iškalbinga istorinė detalė.

Lietuvoje viešėjęs Pasaulio kredito unijų tarybos prezidentas bandė paguosti Lietuvos kredito unijų atstovus, esą štai kaimynės Lenkijos centrinis bankas jau paskelbė planus kredito unijoms iki 5 proc. padidinti kapitalo pakankamumo rodiklį. Lenkijos kredito unijos nerimauja, svarsto, ar pajėgs per pusantrų metų pereinamąjį laikotarpį įvykdyti šį reikalavimą.

Kaip jūs švenčiate tarptautinę laimės dieną? Nešvenčiate? Nieko apie tai negirdėjote? Tad įsidėkite į galvą – 2012 metais Jungtinių Tautų Genaralinė asamblėja kovo 20-ąją paskelbė Tarptautine Laimės diena. Tad švęsti privalu. Tik nežinia kaip. Gal leisti į orą balionus su šypsenėlėmis ant šono? O gal vaikščioti visą dieną išsišiepus? O gal įsigyti dar vieną knygą, kurioje mokoma, kaip per 10 sekundžių tapti laimingu? Neseniai sutikau vieną pažįstamą, kurios buvau nemačius beveik metus.

Kad ir kaip nenorėtume, bet Rusijos propagandiniame aparate jau sukasi ir branduolinio karo scenarijai. Nebejuokinga niekam. Greičiausiai joks Kremliui lojalus Lietuvos verslininkas, raudantis televizijos ekrane, kad Lietuvos politikai jį skriaudžia, labai nesidžiaugtų tuo, kad prasidėtų III pasaulinis karas. Jis galbūt neprasidės. Bet kas yra tuo tikras? Rusija pademonstravo, kad sustoti ji neketina. Okupavo Krymą.

Jei Rusijos agresijos Ukrainoje nebūtų, ją, ciniškai kalbant, reiktų sugalvoti, mat jau labai išryškina makaulytėse įsitvirtinusį jovalą. Lyderiai elgiasi kaip ir tauta. Prašviesėjimo akimirkos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dėstanti teisingas mintis apie grėsmę, kurią Vladimiro Putino politika kelia Europos saugumui, prašanti iš JAV prezidento Baracko Obamos daugiau naikintuvų, kadenciją pradėjo visai ne nuo to.

Dabar, kai aplink zvimbia naikintuvai, O geriausias B. Bradausko draugas – A. Lukašenka leidžia Rusijai naudoti savo šalies teritoriją kaip bazę, mes turime sutikti su prezidente D. Grybauskaite: „Kai kas kalbėjo, kad negalima šiuo metu perspausti Rusijos – tam, kad būtų galima jai neva leisti išsaugoti veidą ir palikti „išėjimo strategiją“. Europai reikia išsaugoti veidą, o ne Rusijai – ji nesiruošia saugoti savo veido.

Lietuva gyvena karo nuotaikomis. Kiek kartų skambinau artimiesiems ir draugams, tiek kartų teko atkalbėti vyresniuosius, kad nekauptų druskos ir kruopų atsargų, o jaunesniuosius, kad nesikarščiuotų svarstydami, ar emigruoti, ar kovoti. Net mano anglakalbiai draugai susijaudino ir visą savaitę, išgąsdinti prezidentės Grybauskaitės komentarų, klausinėja, kas Lietuvoje dedasi.

Vilis Normanas Spekuliuojant, ar Vladimiras Putinas jaučia realybę, ar ne, pasigirdo naujų teorijų apie chaosą, kurį specialiai kuria jo pilkasis kardinolas Vladislavas Surkovas. Pati teorija nėra nauja – dar 1995 metais pasirodė filmas „Chaosas“, kuriame bankas apiplėšiamas remiantis būtent tuo, kad įvykiai atrodo chaotiški, o vėliau įgauna kitą prasmę.

Įžengėme į 25-tuosius nepriklausomybės metus. Ukraina, kaip prieš šešerius metus Gruzija, šią šventę dar labiau suaktualino. Priminė, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra garantuota, ir dėl jos reikia stengtis. Taika nėra viskas, bet be taikos viskas gali tapti niekuo. Ką šiandieniniame kontekste reiškia stengtis dėl taikos? Pirmieji siūlymai buvo tokie – kaip įmanoma greičiau krašto apsaugos sistemai skirti 2 procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kas sudaro apie 2,5 milijardų litų.

Netrūksta naivuolių, manančių, kad Lietuvą apgins NATO, todėl mums esą neverta net stengtis ir valstybės gynybai švaistyti pinigų. Dažnai minimas NATO sutarties 5-asis straipsnis, pagal kurį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tačiau užmirštamas 3-iasis straipsnis, pagal kurį kiekviena NATO šalis iš pradžių turi pati pasirūpinti savo teritorijos gynyba.

Europoje vyksiančiame Euro grupės susirinkime bus svarstomas finansinės pagalbos proceso Portugalijai užbaigimas, po to, kai šalis jau kelis kartus savarankiškai sėkmingai pasiskolino finansų rinkose.  Tarp makroekonominių rodiklių svarbiausi bus sausio mėnesio pramonės produkcijos duomenys. Prognozuojama, jog gamyba per sausį augo 0,5 proc., o lyginant su tuo pačiu mėnesiu 2013 m., augimas galėjo siekti 1,9 proc.

„Vedžiau jus į priekį ir saugojau penkis metus. Noriu ir galiu tai daryti dar penkis metus“, – pasakė Liūtas Karalius, stojęs prieš minią miško žvėrelių. Vieni paplojo, kiti žiovavo toliau, o kiti kėlė klausimą, kaip džiunglių karalius atkeliavo į mišką. Tuoj iš miško glūdumos išlindęs senasis briedis prabilo apie galimybę surengti demokratinius rinkimus. Nors daugelis žvėrelių nežinojo, kas yra toji demokratija, idėja patiko. „Mane miško žvėrys ir taip myli už mano darbus ir kalbas.

Zita Čepaitė Prieš gerą dešimtį metų aš, kaip, regis, dauguma mano tautiečių, buvau užsikrėtusi Kovo 8-osios niekinimo manija. Bet dabar Tarptautinė moters diena man ima patikti. Pirmiausia dėl to, kad nei prezidentė Grybauskaitė, nei Seimo pirmininkė Graužinienė šios dienos nešvenčia ir tuščiažodžių sveikinimų fabrikuose ar viešbučiuose nugaras lenkiančioms emigrantėms nesiuntinėja. Jos kovoja savąsias politikos poniučių kovas. Tiesą sakant 2G yra lygiavertės priešininkės.

Nesiplėtosiu Ukrainos kryptimi. Jie susitvarkė su neįtikėtinai dvokiančia korupcine valdžia, apvalė protą ir paleido gyventi širdį. Jie turi neįtikėtiną Vakarų pasaulio paramą, kurios ekonominio potencialo iki galo nesugebėjo išsemti krizės akivarai Ispanijoje, Italijoje, nekalbant apie Graikiją. Juolab pagrindinis „demokratijos" karys JAV savo retorika ekonominių ir net karinių veiksmų erdves praplėtė iki mėnulio. Mūsų pietiniai broliai susitvarkys.

Tokia grėsmė nėra labai reali, bet kalbant apie Kremlių – ten viskas įmanoma. Ir Visagino kraštą atsiimti jiems vienas juokas. Sakysite, NATO – bet Rusija jaučia Vakarų silpnumą. Jiems visur, kur tik gyvena rusų tautybės žmonės vaidenasi jų valdos. Rusija neracionali, norinti parodyti galią, kurios neturi. Įves karius, tankų atsiųs, kaip senais blogais okupacijos laikais. Su bepročiais geriau nejuokauti.

Tie, kas dar prisimena laikus, kai buvo SSRS, puikiai žino, kad pagrindinis tos nuskurdusios ir kvailos Sąjungos ginklas buvo jos vaidinama galia, įsivaizduojama galia. Tokią visada demonstruoja šalys, kurių gyventojai valgo kruopas ir konservus. Taip ir dabar – vos tik nutinka kas nors, dėl ko Rusija gali pademonstruoti savo iškankintų kareivių galia – ji nepraleidžia progos.

Gerai gyvenate? Patogu? Pasiilgote iššūkių? Ką siūlau? Pabandyti tapti Lietuvos Respublikos prezidentu. Demokratinės darbo ir vienybės partijos pirmininkė Kristina Brazauskienė, paklausta, kodėl nusprendė kandidatuoti į prezidentus, atsakė: „Noriu išsiveržti iš komforto zonos. Pakankamai gerai gyvenu. Turiu sveikatos, laiko. Visi nori pakeisti Dalią Grybauskaitę, o kodėl aš negaliu?“ Tokį klausimą sau galėtų iškelti kiekvienas aštrių pojūčių mėgėjas.

Per dvidešimt ketverius Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metus nutiko „nelaimė“: antrą kartą kažkam pavyko surinkti parašus referendumui rengti. Valdžia sustaugė sužeisto žvėries balsu. Oficialioji dalis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Be jokios abejonės, šią savaitę finansų rinkų nuotaikas lems Rusijos ir Ukrainos konflikto peripetijos. Nors iki šiol neigiami atgarsiai daugiausiai buvo jaučiami Rusijos ir Ukrainos rinkose, stipriai krito šių šalių valiutų vertės, tačiau pirmadienį jau ir pagrindinėse pasaulio akcijų rinkose investuotojai aktyviai pardavinėjo akcijas.

Zita Čepaitė Apsilankiusi Lietuvoje visada grįžtu nuliūdusi. Ne dėl to, kad palieku gimtąjį kraštą, o todėl, kad tas kraštas kaip buvo sovietinės dvasios persmelktas, taip ir liko. Kad valdžioms keičiantis nei požiūris į žmogų, nei valdymo principai nekinta. Mano manymu, per pastarąjį dešimtmetį sovietinis raugas Lietuvoje tik sustiprėjo. Ypač to raugo pilni tie, kas sovietmetį labiausiai keikia.

Pagaliau žinome visus, kurie nori užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą, kurie nori mesti pirštinę dabartinei šalies vadovei D. Grybauskaitei. Ypatingų staigmenų nėra, neypatingų staigmenų – kaip per pilnatį. Apie rimtus konkurentus D. Grybauskaitei kalbėti neverta, nes jų nėra. Verta kalbėti tik apie tai, ką geriausio galima išpešti iš rinkimų, kuriuose aiškus nugalėtojas, bet jie gali užsitęsti, strigti, tapti kitų valstybių „skaldyk ir valdyk“ taktikos dalimi ir pan.

Įvykiai Ukrainoje galutinai kartą ir visiems laikams mus įtikina: Rusija yra valstybė, kurios paskirtis – paversti bet kurią Žemės vietą pragaru. Taip buvo nuo Ivano Rūsčiojo laikų, taip bus per amžius. Stebint kraujo upes Kijeve, žiūrint, kaip lyg niekur nieko XXI amžiaus Europoje žmonės šaudomi lyg per II pasaulinį karą, nebelieka nieko kito, kaip tik daryti viską, kad to daugiau nebūtų. Ypač, Lietuvoje.

Šią savaitę investuotojai lauks euro zonos infliacijos bei nedarbo lygio duomenų – vasario mėnesio preliminarus infliacijos įvertis bus vienas pagrindinių rodiklių, kuris nulems Europos centrinio banko (ECB) veiksmus, kaip ateityje skatinti euro zonos ūkį. JAV laukiama naujų būsto pardavimų skaičių. Šį pirmadienį buvo paskelbtas galutinis euro zonos sausio mėn. metinis infliacijos įvertis – jis siekė 0,8 proc. Penktadienį paaiškės preliminarus vasario rodiklis (prognozė – 0,7 proc.

Jau žinau didžiausią politiko svajonę. Tai – ištarti „noriu ir galiu“. Esminis žodis čia žinoma yra „galiu“, nes ko jau ko, o norų politikams netrūksta. O kad iš tokios frazės vaikai darželyje nesijuoktų, tai galėti reikia iš tikrųjų. Kitaip sakant, kad norai ir galimybės sutaptų. Štai čia ir prasideda didžioji politiko kančia, jo gyvenimo tragedija. Kai kurie jo norai, net ir paversti gyvenimo taisyklėmis, įstatymais, ima ir nesipildo. Prigimtinis politiko noras, žinoma, yra – pinigų.

Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, paneigė Vakarų nuogąstavimus, kad čia atgimė nacionalizmas, kuris yra nepakantus kitoms mūsų šalyje gyvenančioms tautinėms grupėms. Dabar Lietuva susilaukia vis didesnio dėmesio šiuo klausimu. Tai kas gi pasikeitė? Akivaizdu, kad pasikeitė ne tiek pati situacija, bet požiūris į ją. Tiksliau pasakius, net ne pasikeitė, bet tik įgavo viešas formas.

Zita Čepaitė Nors visada optimistiškai tvirtinu, kad neturiu vilties pasenti, visgi kartkartėmis dingteli mintis – o kur dėsiuosi išėjusi į pensiją. Gyvensiu apšepusiame daugiabutyje Vilniuje arba Londone? Tikrai ne. Mano svajonė – įsigyti gabaliuką žemės kur nors Prancūzijos pietuose ir auginti figas. Ir nenustebčiau, jei koks nors anglas svajoja nusipirkti žemės Lietuvoje ir auginti bulves.

Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad Lietuvos realijose neutralitetas – nepriklausymas nei Europos Sąjungai, nei Rusijos įtakai – kvailystė arba klasta. Ukrainos valdžios suverenios politikos pasiekimai – lavonai, kraujas ir plėšoma šalis – geras pavyzdys. Mūsuose vis dar netrūksta keistuolių (žodis „debilas“ dabar politiškai nekorektiškas, o niekšybe kaltinti nesinori), sapaliojančių apie „antrąją Šveicariją“, kurioje dauguma jų nei buvo, nei žino apie ką kalba.

Įsisiūbuojant prezidento rinkimų kampanijai pasigirsta aimanų, kad vis stipriau puolama mūsų šalies vadovė. Ją, esą, atakuoja tai Rusijos šnipų elitas, tai oligarchų šmėklos. Puola elitas? Viena iš prielaidų – prezidentę, esą, atakuoja korumpuotas plutokratinis elitas, o remia engiama tauta, kuriai ji yra vienintelis šviesos spindulėlis tamsos karalystėje. Nelabai suvoktina, kodėl gi elitas turėtų pulti saviškę ir ką tam elitui tuomet priskiriame.

Yra toks anekdotas: vieno žurnalo redaktorius perskaitė straipsnį ir parašė jo autoriui: ar negali žodžio kapitalizmas pakeisti sinonimu ekonomika? Pasaulio žiniasklaidai tiek daug kalbant apie ekonomiką, šis žodis tapo ne tik kapitalizmo, bet ir BVP, gerovės, gero gyvenimo, o kaip kam – ir laimės sinonimu. Būti ekonomiškam – labai madinga. Angela Merkel įkūnija žodį ekonomika praktikoje: taupi, pasiturinti, neišlaidaujanti „be reikalo“ ir svarbiausia: pati įtakingiausia.

Ką pasėsi, tą ir pjausi, byloja liaudies išmintis. Ir štai koks ES derlius per dešimtmetį Lietuvoje: gausiomis dotacijomis tręšti ūkininkai nusprendė, kad jokios ES pagalbos jiems nereikia – konkurentų į šį paskutinių barbarų kraštą jie neįsileis. Nes privati žemė, anot jų, vis tiek turi tautybę. Čia ne anekdotas, čia realybė. Jie bijo ir drebina kinkomis, kad „lietuviškos“ žemės nusipirkę užsieniečiai čia geriau ūkininkaus ir sunaikins jų nuostolingas versloves.