Komentarai ir analizė

 Anglijoje ilgesniam laikui įsikūrę lietuvaičiai čia atsigabena ne tik savo šeimas ir gimines, bet ir naminius gyvūnėlius. Kai kurie ugnį-vandenį įveikia, kad tik savo numylėtinį į Angliją atsivežtų. Sykiu atsigabena ir savininkišką požiūrį į gyvūnus – mano šuo (ar katė), ką noriu, tą darau. O gavę baudą keikia visus, tik ne save. Neseniai teko sutikti moterį, kuri buvo nubausta už kačiuko nepriežiūrą.

Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys 1500 vaikų nuo rudens ir vėl lieka už valdiškų darželių durų. 1500 vilniečių šeimų vėl sprendžia nelengvą finansinę dilemą – kaip sutaupyti auklei ar privačiam darželiui. Savivaldybė kaip ir kasmet sako, kad stengiasi, bet visi matome, kad nuo tų pastangų gyvenimas negerėja. Amžiaus statybos ar nuoma? Pavyzdžiui, dabar Vilniuje už maždaug 30 mln. litų statomi du nauji darželiai, juose žais ir mokysis apie puspenkto šimto vaikų.

Vardų ir pavardžių, tautinių mažumų įstatymo epopėja, tenkinant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ultimatumus bei užgaidas, atrodo, neturi galo. Pažvelkime į šias peripetijas plačiau, iš istorinės plotmės. Visi suprantame, kad šios pretenzijos yra politinio pobūdžio, o vardai ir pavardės yra tik pretekstas.

Mūšis dėl santuokos taip, kaip kovojamas dabar, yra didžia dalimi beprasmiškas. Jis paprasčiausiai negali būti laimėtas esamomis sąlygomis. Bet jei santuokos gynėjai sugebėtų atsisakyti savo politiškai korektiškų įsitikinimų ir akis į akį stotų prieš kai kuriuos žiaurius, bet nenuginčijamus faktus, vis dar būtų įmanoma sustabdyti besiartinančią santuokos pražūtį teismuose. Pirma – santuoka egzistuoja tam, kad su šeima susietų tėvą. Tai nėra lyčių požiūriu neutrali institucija.

Roberto Mangabeira Ungeris – garsus politikos ir socialinių mokslų teoretikas, Harvardo universiteto teisės profesorius ir buvęs Brazilijos strateginių reikalų ministras. Siūlome susipažinti su internetiniame žurnale „The European“ publikuotu interviu, kuriame šis iškilus mokslininkas, filosofas bei politikas išsako savo mintis apie vieną didžiausių šiuolaikinės politikos problemų – politinės vaizduotės susiaurėjimą – ir permainų būtinybę.

Sveikinu Lietuvą ir savo bendrapiliečius su artėjančia Valstybės diena. Ši valstybinė šventė simbolizuoja ne tik valstybę, jos ištakas, tačiau yra ir vienybės šventė. Juk Lietuvos valstybės kūrimąsi skatino ne tik vidiniai poreikiai, bet ir atsiradusi išorinė grėsmė. Tuo metu lietuviams išlikti buvo būtina vienybė ir valstybė, besirūpinanti viešuoju gėriu ir gynyba. Šiandien, kai Europoje vyksta kariniai veiksmai, mums vėl tampa aktualus valstybės saugumas.

Ne kartą jau sakiau, kad ES gali parodyti realų poveikį žmonių kišenėms ir šalies biudžetui, derėdamasi su Rusija dėl energijos išteklių vienu balsu. Skaudūs įvykiai Ukrainoje dar kartą parodė, kad energetinės nepriklausomybės klausimas yra kertinis tiek Lietuvai, tiek visai Europai ir spręsti jį naujoji ES vadovybė turi nedelsdama.

Neįvykęs, kaip buvo galima aiškiai prognozuoti, referendumas tik dar kartą įrodė – parašų, reikalingų referendumui surengti, kartelę mažinti iki 100 000 galima drąsiai. Bet valdžios demagogai ir jų padlaižūnai maivosi toliau. „Nebrandos mitas“ žlugo Valdžios atstovai, kurių daugelis yra rinkti asmenys, kelis mėnesius melavo, kvailiojo, maivėsi ir visaip tyčiojosi iš žmonių, kurie juos rinko. Tauta esą nesubrendusi, kvaila, parsidavusi ir amorali.

Brangi ir nuostolinga valstybei buvo praėjusi savaitė. Paskelbta, kad Valstybės turto fondas turės atlyginti kone 13 mln litų arbitražo išlaidų italų verslininkui Luigi Boscai. Lietuvą pasivijo dešimties metų istorija, kai pažeidžiant Privatizavimo įstatymą iš „Alitos“ privatizavimo konkurso buvo pašalintas didesnę kainą pasiūlęs dalyvis. Verslininkui jau sumokėta ir 1,754 mln litų kompensacija. Pardavęs įmonę mažesnę kainą pasiūliusiam dalyviui, Privatizavimo fondas negavo apie 33 mln litų.

Esu patriotė ir vienybės jausmas man labai artimas, jaudinantis bei įkvepiantis. Todėl žmonių minia, nuoširdžiai kuo nors „serganti“, man yra žavi. Nesvarbu, tai muzika, politika ar sportas, svarbu, kad „liga“ būtų nepiktybinė. Tikėti yra gerai. Džiaugtis pergalėmis gerai. Palaikyti nesėkmėje – dar geriau. Pati nesu jokio sporto fanatikė, tačiau mėgstu daugelį sporto šakų, nuo lengvosios atletikos iki futbolo, o pasaulio čempionatai ir Olimpinės žaidynės man yra tikra šventė.

Praeitą savaitgalį netikėtai teko apsilankyti Lietuvoj. Važiavau ne Joninių švęsti ir ne Venckienės tetos guosti, kaip komentaruose šaipėsi aklai Lietuvos valdžią įsimylėję ir visiems jos sprendimams pritariantys kai kurie anglija.lt skaitytojai. Galvokit ką norit, man neskauda, tik kam tada atsidanginti į Angliją, jei Lietuvoje viskas taip teisinga ir gera? Buvau išvykusi dalyvauti „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, kurios metu buvo kalbama apie grėsmes Lietuvai, tarp jų ir emigraciją.

„Apsvaigę iš meilės“, „Apkabink mane“, „Tikroji meilė“, „Rozalinda“, „Marimar“, „Meilės jūra“ – stipriausiai vaikystėje ir paauglystėje įsiminti serialai. Tada dar ir tikėjau, ir laukiau, ir jaučiausi laiminga. Nepalaužiama serialų herojų meilė, entuziastingas siekimas būti kartu, pasiaukojimas – įrodymai man, kad verta tikėti ir laukti. Aktorių moterų grožis įkvėpdavo pasitempti, o herojų vyrų galantiškumas ir stiprybė suteikdavo viltį. Pagrindiniai serialų personažai atrodydavo tobuli.

Manau, visi artistai yra tapę priklausomi nuo vieno narkotiko – savo žiūrovų. Žmogus, kaip kolektyvinė esybė, keičiasi patirtimi, jausmais, energija. Tai vyksta ir koncertų metu. Žinoma, ne visiems ir visada pavyksta užmegzti tą nematomą kontaktą. Tokiu atveju tenka lieti prakaitą ir jau patiems atiduoti jėgas. Iš savo koncertinės praktikos galiu tai patvirtinti – kad ir kokia būtų nuotaika ar savijauta, scenoje tai išnyksta.

Derinamų muzikos instrumentų garsai. Stumdymasis minioje, siekiant pamatyti savo dievukus. Nauji draugai. Nuotykiai. Išbandymai. Saldus laisvės skonis. Šie žodžiai yra tapę vienais iš muzikos festivalių sinonimų. Savojo laisvės šaltinio man, tuomet septyniolikmetei merginai, toli ieškoti neteko. Kuprinės su sumuštiniais, miegmaišiais ir nuo drėgmės palapinėje gelbstinčiais megztiniais patogiai įsitaisė autobuse, keliaujančiame į Liepoją, kažkada buvusią muzikinių festivalių Latvijoje sostine.

Lietuva gali priaugti Mastrichto kriterijus ir įsivesti euro valiutą, nes kriterijai yra aiškūs ir žinoma, ko siekti. Užtat ji niekaip nepribręsta demokratijai – dalyvavimui referendumuose. Mat kriterijus – paslaptis. Artėjant aiškiai nelaimėsiančiam birželio 29-osios referendumui, į kurį organizatoriai demagogiškai supynė tris klausimus, netyla keistos paranojos prisodrinti balsai. Patys referendumai ir daugybė elementarių demokratijos reiškinių skelbiami blogiu bei priešų klasta.

Lietuva sako „TEIP!“ iškrypėliams. Tokią išvadą lengvai galima prieiti iš šalies stebint istoriją Vilniaus vujaristo, kuris slapta, kaip koks pseudo Džeimsas Bondas Tinto Brasso filme, įsliūkina į savo ex-merginos balkoną ir telefonu filmuoja ją su naujuoju draugu užsiiminėjant intymiais žaidimais.

R. Vainienė Sakote, nėra vieno vaisto nuo visų ligų? Tikrai esate teisūs, bet atrodo, kad mūsų valdžia galvoja kitaip. Visas visuomenės ydas, tikras ir menamas, visas problemas valdžia moka spręsti tik vienu iš dviejų būdų – apmokestinti, o kai tai neįmanoma – uždrausti. Taip jau susiklostė, kad apmokestinimas sulaukia didesnio rezonanso, tad naujus mokesčius prastumti darosi sunkiau. O štai draudimai sėkmingai dygsta lyg grybai po lietaus.

Rūta Klišytė Vis piktinamės, kad mūsų kultūra stekenama, marinama badu, žlugdoma, o politikams dėl to galvos neskauda. O aš manau, kad jie laukia, kad toji kultūra nusišautų pati. Iš valdiško pistoleto, pasiskolinto iš Krašto apsaugos, kuris jai bus paslaugiai įduotas: juk pati ji pinigų ginklui neturi.

Vidas Bareikis, Režisierius „Jis verčia mąstyti. Jis visus verčia mąstyti. Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti. Ir todėl jo visi taip nekenčia. “ ( Albert’as Camiu. „Kaligula“) Šis A. Camiu sakinys, mano nuomone, šiomis dienomis puikiai apibūdina ne tik garsųjį istorijos veikėją Kaligulą, bet ir patį teatrą bei šiuolaikinę visuomenės laikyseną.

Legendinis „Liverpool“ treneris Billas Shankly yra pasakęs, kad futbolas nėra gyvybės arba mirties klausimas. Pasak jo, tai – kur kas svarbiau. O ką futbolas reiškia jums? Tai geriausia sporto šaka pasaulyje? Tai jūsų gyvenimas? Darbas? „Futbolas yra paprastas žaidimas: 22 vyrai vaikosi kamuolį 90 minučių, o galų gale Vokietija laimi“, – kartą pašmaikštavo buvęs futbolininkas Gary Linekeris.

Šiek tiek vyresni nei vidutinio amžiaus žmonės dar prisimena, kaip sovietiniais laikais slapta skaitė George’o Orwello romaną „1984-ieji“, kuriame pavaizduota totalinio žmonių sekimo sistema. Knyga išleista 1949-aisiais, rašoma apie tolimus 1984-uosius. Mes gyvename 2014-aisiais, tačiau romanas iš esmės nepaseno. Pasikeitė tik kai kurios detalės, žinoma, nėra romane pavaizduotos prievartos, o štai sekimo sistema, nors dar ne totalinė, tačiau slapta ir rafinuota.

Gali būti, kad gyventojai greitai galės žaisti ne tik „Aukso puodą“, bet ir čekių loteriją. Nepavykus iš šešėlio ištraukti žadėtojo milijardo, Mokesčių inspekcija svarsto imtis netradicinių būdų kovoti su šešėliu. Galvojama pasinaudoti Portugalijos, Slovakijos, Maltos patirtimi ir organizuoti čekių loterijas. Čekių loterijos esmė paprasta – gyventojai renka kasos aparatų čekius, kurie dalyvauja Mokesčių inspekcijos organizuojamoje loterijoje.

Rinkimus laimėjo Dalia. Vieni plūdosi, kiti šventė „istorinę pergalę“. Belieka atidžiai stebėti ir sulaukti ne pažadų, o sprendimų. Rinkimų pažadai D. Grybauskaitė laimėjo žadėdama „neleisti stumdyti Lietuvos“ Rusijai. Žadėdama „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ (visokie kaikariai kakariekavo, kad taip reikia daryti). Žadėjo „iškart po antro turo“ spręsti Valstybės saugumo departamento (VSD) klausimą ir dar patikslino, jog kalba čia bus ne vien apie personalijas.

,,Aerosmith“ koncerto išvakarėse prie Kempinskio teko stebėti ir kitokius žmones, kurių Bentley ,,kukliai“ glaudėsi prie viešbučio kelkraščio. Abejingais, ironiškais žvilgsniais jie žvelgė į mūsų vargšus melomanus, pačius amerikiečių muzikantus. Galbūt viešbuty ar mieste jie sprendė milijoninės reikšmės reikalūs, kas jiems ta muzika. Pagaliau iš jų ,,dosnių rankų“ galbūt gaunami pinigai meno projektams. Tik va šypsnį sukėlė jų klausoma muzika.

Praeitą savaitę Jungtinėje Karalystėje vykę rinkimai į Europos Parlamentą aiškiai parodė, kad gyventojai nepatenkinti esama valdžia - dauguma balsavo už partiją, pasisakančią prieš imigraciją ir apskritai prieš Europos Sąjungą.

O žinojimas nėra privilegijuotųjų teisė. Laikas būtų garsiai pasakyti, kad visuomenei aktualių atsakymų žinojimas yra mūsų visų prievolė, o ne išrinktųjų teisė. Gebėjimas kalbėti faktais viešojoje erdvėje turėtų tapti savaime suvokiamas, ypač tarp asmenų, pretenduojančių į elito vardą. Kitaip dažnas mūsų rizikuoja tapti dezinformacijos platintoju.

Vakar praūžę Lietuvos Respublikos prezidento ir EP rinkimai iš tiesų įeis į istoriją – bet ne tik dėl to, kad pirmą kartą istorijoje tas pats žmogus buvo perrinktas šalies vadovu. Šie rinkimai – tai galutinai savo pozicijas prarandančių socialdemokratų ir populistų artėjimo prie nulio zonos interliudas.

Kaip ir buvo galima prognozuoti, prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus ir liko dar penkeriems metams vadovauti. Tai dėsninga, nes ji vienintelė iš visų startavusių kandidatų to tikrai norėjo. Pergalė be kovos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Zigmantas Balčytis pergalės nuo pat pradžių nei planavo, nei siekė. Tas pats pasakytina ir apie likusius kandidatus, išskyrus D. Grybauskaitę.

Smagiam „Aerosmith“ gerbėjų būrely, žurnalistų, fotografų, belaukiančių amerikiečių muzikantų, kilo ne viena mintis, o kaip pas mus reikalai su roku? Kodėl Dž. Butkutės bilietų, į jos koncertus, perkamumas geresnis už amerikiečių super (?) žvaigždžių? Ten buvęs jaunimas į šį klausimą atsakymo neturėjo.

„Būk paprastesnis“ – iki gyvo kaulo įkyrėjusi frazė. Ją kasdien girdime vis dažniau. Esame žmonės. Esame nuodėmingi. Teatleidžia man dabar tie, kurie mano, kad nieko blogo gyvenime nėra padarę. Esame klystantys, bent kartą gyvenime esame numetę šiukšlę netinkamoje vietoje, apkalbėję kitą. Ar jus yra kada nors pavadinęs idiotu? Mane pradinių klasių mokytoja taip apibūdino pirmoje klasėje, kai aš paprašiau jos pagalbos sprendžiant matematikos uždavinį.

Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai. Valdo ir po mirties Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Šie prezidento rinkimai tikrai ypatingi – iš pradžių atrodė, kad nebus iš ko rinktis, o dabar atrodo, kad atsirado lygiavertis priešininkas reitingų karalienei, dabartinei šalies vadovei, D. Grybauskaitei. Tiesa, sakyti, kad Z. Balčytis lygiavertis kandidatas, galime tik turėdami omeny, kiek daug purvo pilama ant dabartinės prezidentės ir kaip baisiai žmonės nusivylę gyvenimu Lietuvoje. Visa provincija balsuos už Z. Balčytį. O tai – labai daug. Bet ne tiek, kad užtektų įveikti D. Grybauskaitę.

Akivaizdu, kad bankų teikiamų paslaugų įkainiai Lietuvoje yra tikrai per dideli. Kodėl jie tokie? Pažvelkime į susidariusią padėtį be emocijų. Viena ekonomistė šiuos bankų įkainius taikliai pavadino raginimu išeiti iš banko. Įsivaizduokite, kad esate bankininkas ir nenorite turėti reikalų su, pavyzdžiui, smulkiais klientais. Kaip jų atsikratyti? Juk negalite įkainių tiesiogiai susieti su sąskaitose esančiu pinigų kiekiu.

Nors V. Putinas valdžioje jau keturiolika metų, lietuviai vis dar nustemba, kaip Rusijai pavyksta taip lengvai daryti įtaką kaimyninėse valstybėse. Lietuvoje „išsivadavimo armija“ dar miega, o aktyvesni piliečiai ir rinkimams besiruošiantys politikai jau bando pažadinti tautą. Kai kas prabudo ir pradėjo ieškoti priešų. Priešais įvardijome daug ką: su Rusija dirbančius verslininkus, baltarusius su Georgijaus juostelėmis, tradiciškai – Rusijos žvalgybą.

Vakar dienos rinkimuose nebuvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentas bendriausia prasme. Taip, jis galėjo būti išrinktas ir tam trūko ne tiek ir daug balsų. Bet jei žvelgsime giliau, ir nematysime tik to, kad „reikia“ kažką išrinkti, įžvelgsime daug naujų, mums dar neregėtų politinių reiškinių. Šiuose rinkimuose niekas atvirai nemetė pirštinės dabartinei šalies vadovei D. Grybauskaitei. To demokratinėje valstybėje dar nebuvo. Kandidatų kalbos „prieš“ šalies vadovę tebuvo farsas.

Lietuvai būtų saugiau, jei šalies vadovas nepriklausytų valdančiajai partijai ir būtų nepriklausomas, arba atstovautų kitai politinei jėgai, teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Pasak jo, šalies vadovas vaidina menką vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime, tačiau gali veikti kaip saugiklis, priimant valstybei žalingus teisės aktus.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdi nesėkmė, kai ji, nepaisant vis mažiau rimtai bevertinamų sociologinių pletkų, išskirtinės padėties visuose debatuose ir kampanijos elementuose, nelaimėjo pirmajame rinkimų ture, yra įsimintina dar keliais aspektais. Pirmiausia, kitaip nei nuteikinėjo jos besąlygiškos pergalės reikalavę šalininkai, ypač konservatoriai, gatvėje nėra rusų tankų, bent aš jų nematau.

Zita Čepaitė Praeitą savaitę sklandė gandas, kad į Londoną atvyks prezidentė. Jos dalyvavimas buvo įtrauktas į konferencijos Backto.lt programą. Prezidentė neatvyko. Bet atsiuntė savo patarėją iš lapuko perskaityti prezidentės raginimą galvoti apie tą dieną, kai grįšim į Lietuvą. Nesu išdidi. Įsiklausiau į tegu ir iš lapuko perskaitytą raginimą ir ėmiau galvoti.

Lietuvoje akivaizdžiai vykstant propagandiniam Kremliaus užsakytam karui prieš Lietuvą ir jos žmones, labai svarbu nepasiduoti emocijoms ir racionaliai, šaltai pabandyti atsakyti į klausimą – ko siekia Kremlius? Galima viską lengvai paaiškinti amžinu rusų troškimu užkariauti visą pasaulį, bet realu ir tai, kad V. Putino galvoje SSRS asocijuojasi su milžiniška, didžiausia galia pasaulyje. Su kažkuo didingu. Deja, aš negaliu pasigirti panašiais prisiminimais.

Vis dar yra žmonių, sergančių nostalgija sovietmečiui. Pavyzdžiui, jie sako, kad jei nebūtume buvę toje sąjungoje, gyventume žymiai blogiau. Nes savo jėgomis nebūtume galėję pasistatyti tokių pramonės gigantų, kuriuos mums pastatė „Maskva“. Naujosios gamyklos pakeitė ir Lietuvos žemėlapį – aplink save sukūrė naujus miestus. Visaginas (seniau Sniečkus), Naujoji Akmenė.

Vakar sveikinome mamas su Motinos diena. Prezidentūroje įteikti valstybiniai apdovanojimai daugiavaikėms motinoms už suteiktą gyvybę, atsidavimą ir meilę Lietuvos vaikams. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu pasipuošė kelios dešimtys daugiavaikių motinų. Pagerbti jas, be abejo, gražus ir kilnus gestas, tačiau susidaro toks įspūdis, kad visos medalius pelniusios moterys – vienišos motinos.

Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, kuomet Kremliaus samdiniai bando destabilizuoti padėtį – toli gražu nėra naujas reiškinys karų istorijoje. Kremlius seniai ir sistemingai bando destabilizuoti padėtį visame pasaulyje, nuo neatmenamų laikų. Tiems, kas nori daugiau informacijos, reikėtų skaityti V. Suvorovo knygą „Specnazas“ – tai išsami buvusio GRU karininko papasakota istorija apie neįtikėtino masto Rusijos norą užvaldyti pasaulį.

Albinas Čaplikas Gerumo niekada nebus per daug, meilės niekada nebus per daug, dėmesio niekada nebus per daug, juoko niekada nebus per daug, vyrams – automobilių ir meškerių, o moterims – suknelių ir papuošalų, ir apskritai, daug ko niekada nebus per daug. Bet pabandykite geroje kompanijoje pasakyti, kad darbo niekada nebus per daug, ir jus nutildys, liksite nesuprastas, mintyse išjuoktas, geriausiu atveju būsite palaikytas darbomanu.

Pastarieji mėnesiai (kaip greit bėga laikas) vėl privertė pastebėti, koks kiekis Kremliaus propagandos iš proto išvarytų zombių gyvena aplink. Nieko nepadarysi – karas suaštrina pojūčius, tad Rusijos agresija prieš Ukrainą – eilinė galimybė įsitikinti –„jie“ yra tarp mūsų.

Jau kuris laikas net didžiausi skeptikai, didžiausi niurgzliai ir didžiausi pesimistai neturi, ko pasakyti, – Lietuvoje juntamas, tarsi geras oras, šylantis bendras visuomenės klimatas. Ir kalbu jokiu būdu ne vien apie ekonomiką. Nereikia gyvenimo kokybės suvesti vien į banko sąskaitos turinį. Lietuva atlaikė išbandymą – su mažais kai kurių per klaidą diplomatais tapusių klounų triukais, pirmininkavimas ES pavyko. Pasirodėme geriau nei buvo galima tikėtis.

Per tą laiką, kiek gyvenu Anglijoje, gegužės mėnesį vyks jau ketvirti rinkimai ir tokios apatijos tarp emigrantų dar nebuvo. Toks įspūdis, lyg mūsų lauktų ne Lietuvos prezidento rinkimai, o kaliausių grožio konkursas, kur nesvarbu, ką išrinksi, nugalėtojas gražumu vis vien nepasižymės. Išties, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip dvi dešimtis nepriklausomybės metų mes susitaikėm su tuo, kad tenka rinktis ne geriausią iš geriausiųjų, o mažiausią iš blogybių.

Mantas Stankevičius „Mama, nenoriu šiandien keltis, nenoriu į mokyklą“, – visiems gerai žinoma vaikystės frazė, kurią kartais prisimename. Tačiau puikiai žinome, kuo ši situacija baigiasi: tenka keltis ir keliauti į mokyklą ar į darbą.

Istorijos yra tokios, kokios yra. Žmonės gyvena taip, kaip jiems atrodo geriausia ir tinkamiausia. Vieni pagal visuomenės standartus, kiti – ne. Žmonės klysta, mokosi iš klaidų ir pakyla kaip feniksai iš pelenų arba ne. Ir vienu ir kitu atveju – tai žmogaus pasirinkimo laisvė. Kiti gali suprasti arba nesuprasti. Kalbėdamasi su Agne straipsniui „Vieniša 3 vaikų mama: prieš teisdami pasimatuokite mano batus“ įspėjau ją, kad gali būti bjaurių komentarų.

Albinas Čaplikas Talino, Rygos, Vilniaus, Kijevo, Donecko, Charkovo ir daugybės kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių miestų geležinkelio stotyse didelis šurmulys – plevėsuoja Rusijos trispalvės, groja orkestrai, o išvykstančiųjų intelekto nesužalotuose veiduose džiaugsmas sumišęs su nerimu. Buvę Estijos, Latvijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių piliečiai išvyksta gyventi į tėvynę Rusiją.