Komentarai ir analizė

Mokslo metų pradžiai prasidėjus pagalvoju apie anuomet ir dabar. Netgi be visų iš senelių girdėtų „O mes penkis kilometrus į mokyklą klampodavom“ ir taip aišku, kad sąlygos mūsų laikais labai geros. Pasaulis tapo toks, kad dauguma produktų norimi pateikti kuo patogesni ir kuo labiau palengvinantys vartotojo kasdienybę. Bet ar visiems reikėtų tai taikyti? Mano mintys veda prie mokyklinio amžiaus vaikų.

,,Buržuazijos žlugimas“ (1940) dr. A.Maceina: ,,Štai kodėl utilitaristinių buržujų pasaulyje mes randame nemažai meno mecenatų, kurie neturi jokios meniškos nuovokos. Jie globoja meną ne dėl jo paties, bet dėl to, kad šitais savo žygiais jie palaiko savo ekonominį kreditą visuomenėje. (...) Todėl utilitaristinis buržujus mielai eina į šią sritį. Tai meno pirklio tipas. (...) Toks meno pirklys neretai savo reklama išgarsina tokius kūrinius, kurie patys savyje yra labai vidutiniškos vertės.

Michailo Bakunino frazė, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, šiandienos Lietuvos politiniame kontekste įgauna naują prasmę. Tai reiškia, kad, norėdami išsaugoti savo, lietuvių ir Lietuvą gerbiančių žmonių, laisvę, turime pažeisti kitų žmonių laisvę. Nes kitaip mes prarasime laisvę. Ir tai nėra tik moralinis pasigraudenimas, norint pritraukti rinkėjų balsuoti rinkimuose. Tai faktas, kurio ignoravimas baigsis dar viena priešų pergale.

Saulius Lapėnas,  www.slapenas.lt Pratęskime faktų paskelbtų visuomeninėje Estijos radijo ir televizijos korporacijoje (www.err.ee) [1] nagrinėjimą, pradėtą publikacijoje „Po euro įvedimo Estijoje – valstybės skola padvigubėjo. (I)“ Šiandien mes turime unikalią galimybę, beveik fantastinę, pasižiūrėti į ateitį, ir sužinoti kaip gyvenasi šalyje, kurioje prieštaraujant sveikai nuovokai, prieš du metus nacionalinė valiuta buvo pakeista į eurą.

Kai Rusija vis labiau praranda palaikymą net tarp visiškai sąžinės neturinčių šio pasaulio piliečių, o ekonominė kilpa – akivaizdu – greitai užsiverš ir pasmaugs tik iš gamtinių išteklių gyvenančią valstybę, jos tonas nei Ukrainos, nei kitais klausimais nešvelnėja. Keista, ar ne? Nejau gudrusis Vladimiras Putinas turi paslėpęs kokių nors kozirių ir vėl mausto Vakarus? Ne. Nei prieš karą Ukrainoje, nei dabar jis jokių kozirių neturi. Beje, ir neturėjo.

 Jungtinėje Karalystėje paskelbta, kad teroristinių išpuolių grėsmė yra labai rimta. Ir jeigu Rytų Londone jus sustabdys policija, nepulkit aiškinti, kad sprogsit iš pykčio, – tai bus suprasta pažodžiui. Lietuvoje apie augantį karo pavojų užsimenama tik puse lūpų, nors šalys politikų rankomis stumiamos į vis didesnę konfrontaciją. Nors nesu linkusi nieko vynioti į vatą, bet net man kai kurių Lietuvos istorijos faktų prisiminti nesinori.

 Vaidotas Ilgius, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas, LR liberalų sąjūdžio Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Statistikos departamentas neseniai skelbė – mūsų šalyje skursta ir paramos prašo kas penkta šeima. Šis skaičius, deja, nesikeičia jau keletą metų. Valdžios vykdomos socialinės reformos negelbsti, skurdo neįveikia ir Europos Sąjungos parama.

Prieš porą dienų Eurazijos (politiniu požiūriu) erdvę sudrebino grėsmingas Kazachijos prezidento Nursultano Nazarbajevo pareiškimas, http://nr2.com.ua/News/politics_and_society/Nazarbaev-Kazahstan-mozhet-otkazatsya-ot-Evraziyskogo-soyuza-78917.html kuris daugeliui stebėtojų pasirodė kiek netikėtas. Pažvelkime į šio akibrokšto kontekstą plačiau.

Klasikiniame S. Freudo darbe „Civilizacija ir jos nepasitenkinimas“ ieškoma paaiškinimo, kodėl gerėjančios materialinės gyvenimo sąlygos nedaro jokios įtakos pasitenkinimui civilizacija ir apskritai – esama padėtimi. Šviesi XX amžiaus pirmoji pusė, puikiai aprašyta Floriano Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“, virto I pasauliniu košmaru, po kurio visai netrukus sekė ir II pasaulinis košmaras.

Lietuva yra stebuklų šalis: šio video šalies televizijos nepriėmė, nes pagal įstatymą privalo apsaugoti nepilnamečius nuo galimai jiems kenksmingos informacijos. 2010 metais priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas sako, kad draudžiama platinti informaciją, kuri turi neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi.

1. Apibrėžimai, istorija ir perspektyvos Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė...

Kažkada buvome draugiškos broliškos respublikos: Lietuva, Gruzija ir Ukraina. Atrodė, po anos sąjungos griūties ir po Dainuojančios, Rožių bei Oranžinės revoliucijų turėjome dar labiau suartėti. Net supanašėti – pagal ekonominės gerovės lygį. Juk visur – lyg ir rinkos ekonomika, lyg ir – nebe socializmas. O juk nesupanašėjome, Lietuva – akivaizdžiai priekyje, Ukraina – tik kelio pradžioj.

Šiuo straipsniu norėčiau apžvelgti Lietuvos ir Irano Islamo Valstybės bendradarbiavimo prielaidas, labiau akcentuodamas potencialų šalių ekonominį bendradarbiavimą. Pabandyti surasti atsakymą, kokius žingsnius turėtų žengti Lietuvos valstybė, siekdama naudingo ekonominio bendradarbiavimo svarbiausiose ir jautriausiose Lietuvai ūkio šakose. Šių metų rugpjūčio 9-12 dienomis Lietuvos Seimo narių delegacija, vadovaujama Seimo Pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso, lankėsi Irano Islamo Respublikoje.

Dar Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas Kabinetas pasistengė sugriauti tautinių bendrijų politiką Lietuvoje. Dabartinė socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė toliau ramiai stebi penktosios kolonos tapsmą šalyje. Pamenu tuos laikus, kai Lietuvoje galiojo pakankamai pažangus, visoje Europoje gerai įvertintas Tautinių bendrijų įstatymas, kurio dar nebuvo sugadinę idiotiški eksperimentai.

Neseniai vienos partijos išplatintoje rezoliucijoje siūlomos genialios idėjos, kaip grįžti prie tikrosios Lietuvos. Kovotojais už Lietuvą save vadinantys partiniai pernelyg nesikuklindami siūlo neįvesti euro, „išvesti okupacinę jankių kariuomenę iš Lietuvos teritorijos“, nepirkti karinės technikos, uždrausti pederastijos propagavimą, nekelti kainų, sumažinti atlyginimus valdininkams, o buvusias „permokas“ grąžinti į biudžetą, grąžinti „pavogtas“ pensijas, nesikišti į Ukrainos įvykius, padėti smu...

Kur? Apie tai, kad šiuolaikinės technologijos ir kintantis visuomenės požiūris į daugelį vykstančių dalykų, suvokimas apie juos daro įtaką įvairioms gyvenimo sritims, kalba daugybė tų sričių tyrėjų. Tai rodo, kad tyrėjai mato, jog vienokie ar kitokie pokyčiai vyksta, skirtumas tik tas, kad vertina juos nevienodai.

Tie, kas atidžiai seka lietuvišką „Facebook“ ir viešosios nuomonės erdvę, turėjo atkreipti dėmesį, kad vėl iškilo Žaliojo tilto skulptūrų – „balvonų“ – klausimas. Prieš tai buvo„daugelį jaudinantys“ geležinio vamzdžio, „sužvėrėjusių“ rusakalbių, net Baltijos kelio minėjimo klausimai. Lenktynės, kuris iš mūsų didesnis patriotas: iniciatyvus, mažiau rusas ir labiau europietiškas, tik parodo, kaip lengvai mes tikimės pateisinti demokratiškos šalies įvaizdį.

Praėjusią savaitę visą informacinę padangę nušvietė nelaukta naujiena – sužinojome, kad Lietuvos valdžia susirūpino mūsų šalies gynybiniais pajėgumais. Krašto apsaugos ministras nusprendė išleisti apie miljardą litų tanketėms pirkti. Suma tikrai stulbinanti, ypač keistą apie ją išgirsti po daugybę metų vykdytos mūsų kariuomenės naikinimo operacijos.

Čia kurią dieną, važiuodamas autobusu, išgirdau tokią seną sovietinę pasakėčią: į mokyklą Rugsėjo 1 – ąją eisiančio vaikučio klausia senolis: ar nori eiti į mokyklą? Ir kaip būdinga bendravimo problemų turintiems žmonėms, pats į tą klausimą ir atsakė, išpasakojęs visas baisybes, kurios laukia būsimo pirmoko. Tai ir namų darbai, ir piktos mokytojos, ir sunkūs mokslai, ir visokie kitokie baubai.

Pasitraukus iš valdančiosios koalicijos lenkų rinkiminei akcijai sekantys eilėje galėtų būti tvarkiečiai ir darbiečiai, nes tiek vienų, tiek kitų partiečių deleguotų į aukštus postus gretose yra patekusių į juoduosius sąrašus, todėl tapusių nepageidautinais valstybės valdyme.

Sodros skola šiuo metu yra daugiau nei 11 milijardų litų. Ir ji stabiliai didėja, tarsi tai būtų visiškai normalu (2,6 mlrd. skolinosi vien tik šiemet). Kaip dažnai nutinka per finansines krizes Lietuvoje – „nėra alternatyvų“. Šią buvusios finansų ministrės, I. Šimonytės, frazę reikėtų iškalti aukso raidėmis virš kiekvienos pinigus skirstančios valstybinės įmonės. Nes tie, kas yra atsakingi už finansus, neturi ko pasiūlyti. Jų darbas – konstatuoti, kad jie nieko negali padaryti.

At jaučiate, kad artėja rugsėjo 1-oji? Sakote, anądien parduotuvėje matėte besiblaškantį būrį tėvų su vaikais? Kuprinių, dar kažko ieškojo? Taip, ir aš mačiau... Ir dar girdėjau, kaip dejavo, kad ir vėl viskas pabrango – reikėjo anksčiau eiti, kol Lietuvoje dar eurais nekvepėjo... Bet aš ne apie tai.

Lietuvos Seimo narius ir net didelių žiniasklaidos priemonių vedamųjų rašytojus ištinka haliucinacijos ir jie ima šauktis cenzūros bei bauginti nebūtais dalykais. Sunku patikėti, bet to įrodymas – 2014 m. rugpjūčio 8 dienos straipsnis portale 15min.lt., kurio pavadinimas „Prokurorai atvėrė kelią Vilniaus gatvėse skleisti ir Rusijos propagandą“. Ką gi tokio baisaus padarė Vilniaus apygardos prokuratūra? O gi nutraukė ikiteisminį tyrimą „dėl reklamų, kuriose Armėnija buvo įvardinta okupante.

Mielieji, kad būtų aiški istorijos dėstymo mokyklose kryptis - mirtina grėsmė Lietuvos valstybei buvo ir yra iš Rytų, iš Rusijos imperijos, čia pateikiau istorinį vaizdelį, kaip fantastinio grožio sostinė Vilnius "TVANO" metu,1655 m., buvo paverstas pelenų (ačiū Dievui ne radioaktyvių) krūva. Šiandien Kremlius, Ukrainos okupacijos fone, grasina pasaulį paversti radioaktyvių pelenų krūva. Tokia Kremliaus – valstybinio teroristo, tautų žudiko retorika.

Ar žinote, kuo visas Rusijos vykdomas niekšybes pateisina rusai ir prorusiški lietuviai - actininkai? Taigi jiems atrodo, kad tai geriau nei Amerikos diktatūra. Niekada nemokėjau rimtai reaguoti į nesąmones, bet ši nesąmonė tokia išskirtinė, kad verta pasvarstyti, kas gi čia per naujas Kremliaus propagandistų sukurtas baubas, įtikinantis actininkus, kad geriau būti Rusijos pusėje.

Buvau, mačiau ir girdėjau. Kaip Stambulo „Sinan Erdem“ arenoje griaudėjo muzika, ošė sirgaliai, o pranešėjo balsas skelbė, kad netrukus prasidės 2010 metų FIBA pasaulio krepšinio čempionato apdovanojimų ceremonija. Ir per visą tą triukšmą iš užkulisių prasiskverbė dainos „Viens, du, trys, graži Lietuva“ fragmentai. Vos išgirdęs nedvejojau – griebiau vaizdo kamerą ir moviau kiek įkabindamas į tą pusę. Nepasigailėjau.

Pasibaigę „Baltijos kelio“ 25-ečio minėjimo renginiai ir reakcija į juos tik patvirtina – nereikia šito įvykio užmiršti – dar ne laikas. Vien tam, kad minėjimo faktą ir pobūdį isteriškai aprėkiantys kritikai nepritrūktų kūrybinių geizerių savo aistrai semti ir nuleistų garą, užuot ką nors primušę.

Vasara – laikas poilsiui, kelionėms, iššūkiams. Kai kas būtent šiuo šiltuoju metų laiku nusprendžia išbandyti ir gyvenimą svetur – emigruoti. O priėmę sprendimą iškart užsiklijuoja ant kaktos etiketę… Emigrantas.

Šiandien karas tarp Rytų ir Vakarų vyksta ne šnipų ir slaptųjų tarnybų pasaulyje, o internete. Net ekonominės sankcijos tarnauja ne kaip tiesioginė karo priemonė, o kaip įtikinėjimo, pakeistinio mąstymo formavimo elementas. Jos turi padėti įtikinti rusus, kad vakarietiška maisto produkcija – nenatūrali ir kenksminga žmogaus sveikatai, genetiškai modifikuota.

„Lietuvos viešajame diskurse tauta šiuo metu yra tapusi smegenis apkaustančia sąvoka, kuri deklaruojama ar kritikuojama, bet ne analizuojama“ – prieš 19 metų rašė Vytautas Kavolis. Norėtųsi tam pritarti ar ne, bet mąstant garbingai – sunku paneigti šiuose žodžiuose glūdint bent dalį tiesos.

Rusija gali ką nori daryti pasaulyje – remti terorizmą, okupuoti kitų šalių teritorijas, numušinėti keleivinius lėktuvus, žlugdyti pasaulio (ir Lietuvos) ekonomiką, atvirai meluoti, grasinti atomine bomba – dėl to jos gerbėjų armija Lietuvoje nesumažės. Net priešingai – padidės.

Komentaras LRT radijui Ko norėti iš tikrojo Putino, kai savų putinų – nors vežimu vežk. Jų nematai tik tada, kai nieko nedarai. Bet vos tik pirštą krust – būtinai susidursi su kokiu vietiniu Putinu ir jo blokadomis. Kai vis siūlau palaisvinti „ko nors darymo“ sąlygas, manęs prašo konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų. Tai štai – vienas mažas epizodas. Vasara – intensyvus remontų, statybų metas. Ir ne apie dangoraižius kalba.

Pažintys ir vakarėliai su pramogų pasaulio žvaigždėmis, šampano purslai ir nuo omarų lūžtantys stalai. Neabejotinai egzistuoja visuomenės dalis, kuri nuoširdžiai tiki, kad gyvenimo stiliaus skilties žurnalistų dienotvarkė sudaryta iš tokių užsiėmimų. Ką gi, teks Jus nuvilti, brangieji. Per pastarąsias kelias savaites, siekdama pagauti įdomius pašnekovus, nakvojau ne penkių žvaigždučių viešbutyje, o... palapinėje.

Rusija iš paskutiniųjų bando parodyti, kad yra stipri ir nepriklausoma valstybė. Kaip per savo absurdiškas kalbas mėgsta pabrėžti V. Putinas – „visada laiminti“. Tik jis pamiršta paminėti, ką Rusija yra laimėjusi. Be atsilikimo, deficito ir skurdo. Visi statistiniai duomenys Rusijai tokie nepalankūs, kad ne veltui buvo sukurta milžiniška sąmokslo teorija apie Ameriką, bandančią sužlugdyti Rusiją. Lyg yra ką žlugdyti: dujotiekio ir vandentiekio ten vis dar neturi trečdalis gyventojų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pastaruoju metu vienoje iš savo nagrinėtų bylų sprendė svarbų Lietuvos viešųjų pirkimų praktikai klausimą dėl tarpusavyje susijusių asmenų (bendrovių, tiekėjų) dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose ir galėjimo teikti pasiūlymus juose. Žinia, viena pagrindinių priemonių viešųjų pirkimų tikslams (lygiateisiškumui, skaidrumui, ES mastu – laisvam prekių ir paslaugų judėjimui) pasiekti yra konkurencija viešuosiuose pirkimuose.

Vasarą Lietuvoje karšta kaip Ispanijoje. Žolė taip pat nurudusi ir saulė plieskia danguje it užsakyta. Gali skrusti Palangos paplūdimy ar ieškoti atgaivos moderniu kurortu tapusiuose Druskininkuose. Ir net eurui artėjant kainos nėra triuškinančios, nors tokių vietų, kur už kavos puodelį prašoma 10 litų, jau gausėja. Ypatingo brangumo užeigas vis dar įmanoma aplenkti, tačiau beveik neįmanoma išvengti „kontrolinių“, teisiančių ir smerkiančių, tautiečių žvilgsnių.

Paslaptys, sąmokslai, slaptos draugijos, šnipai, sekliai ir slaptosios tarnybos – tai temos, senos kaip pasaulis. Kai tokie dalykai aptariami romanuose, rodomi filmuose ar serialuose – viskas puiku ir gražu. Tačiau kai jie pasitelkiami socialinės inžinerijos tikslais – tai tampa pavojingu ginklu. Dabar neverta nuodugniai gilintis, kas ir kaip sukonstravo nacistinę sąmokslo teoriją apie visą pasaulį valdančius žydus.

Paprastai krizės būna netikėtos. Netikėtai Lietuvoje sugriuvo bankai, ištiko Rusijos ir pastaroji pasaulinė finansų krizės. Tokia jau krizių prigimtis. Visi žino, kad krizė bus, tik niekas tiksliai nežino kada, kas šį kartą taps pagrindine krizės priežastimi ir kokį dugną ji pasieks. Visos ylos iš maišų išlenda kai krizė jau būna įsibėgėjusi, ir žymiai sunkiau sausam išbristi iš balos. Reakcija į krizę visada panaši. Pradžioje ją mėginama paneigti. Dažniausiai tai daro valdžios žmonės.

Sovietmečiu egzistavo įsitikinimas, kad nesvarbu, kaip yra šiandien, vis tiek laukia šviesi ateitis. Šiandien galėjo nebūti ko valgyti, šiandien greičiausiai reikėjo kelias valandas stovėti eilėje prie duonos. Tokių prabangos prekių kaip ledai ar kramtomoji guma nebuvo. Šiandien ir vėl konservai arba silkė. Geriausiu atveju. Tačiau rytoj, poryt ar po penkerių metų viskas turėjo pasikeisti. Staiga. Iš niekur. Rojus turėjo kažkokiu būdu ateiti ir tiek.

 Zita Čepaitė Lietuvoje esu vos savaitė, bet frazę „aš labai myliu Lietuvą“ per televiziją girdėjau perdėčiau sakydama, kad tris milijonus kartų, tačiau tikrai daug – tiek, kad spėjo įkyrėti. Įsivaizduokit per BBC ar kitą kokį kanalą reklaminių pauzių metu transliuojamus skirtukus su frazėmis „Aš labai myliu Angliją.

„Koks nuostabus gamtos kampelis – Žalieji ežerai, Verkių regioniniame parke“, – sako tūlas vilnietis ir būriais traukia apšnerkšti ežero. Perskaičius šį sakinį komentatorius ištiks mažų mažiausiai nervinis tikas ir jie puls karštligiškai skrebenti klaviatūra, kad, suprask, žurnaliste, ne visi taip daro. Suprantu, bet mes šiandien kalbame ne apie tą mažą protingų žmonių procentą.

Belaukiant grįžtančio į Kempinskio viešbutį S.Tylerio (dar vis prisimenant tas smagias akimirkas), teko būti vienos situacijos liudininku: pro šalį žingsniavo būrys užsienio (anglakalbių) paauglių. Trumpam nutilo kalbos, susižvalgėm: invalidai? Ne.

Populiarus nūnai teiginys – Vakarai parsidavė, išdavė Ukrainą ir... mus. O mes juk tokie vertybiški. Tebūnie tikrai – rodykime pavyzdį. Aplink – išdavystė Susidomėjęs perskaičiau kolegos Vladimiro Laučiaus ir kitų rašinius apie supuvusius ir korumpuotus Vakarus, kurie nebepajėgūs apginti Ukrainos, o reikalui esant – ir Lietuvos nuo Rusijos. „Įdomu tai, kad išglebusi ES laikysena teisinama net ir Lietuvos viešojoje erdvėje.

Šių metų kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras, kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos Vyriausybės veiksmus, ribojančius imigraciją, pareiškė: „Jei dirbate, mokate mokesčius, paklūstate įstatymams ir prisidedate prie visuomenės gerovės, esate laukiami ir ateityje būsite laukiami.“ Taigi, panikai, kurią čia taip kėlė mūsų spauda apie britų priemones, priežasčių nėra. Didžioji Britanija visuomet buvo atvira tiems, kas norėjo dirbti ir uždirbti.

Teigiama, kad Didžiosios Britanijos ekonomika tapo stipresnė negu prieš 2008 metų nuosmukį. Sumažėjo bedarbių, daugiau reikia statybininkų iš Lietuvos. Bet uždarbiai augti neskuba. O kas bus, jei Londone brangius būstus pirkti nustos turtingi rusai, arabai ir kinai? Ir kodėl turtingi turtėja net tada, kai kiti skursta? Tik nepavydėkim, pasidžiaukim, kad yra žmonių, kuriems visada gerai. Šį ekonomikos atsigavimą lydi daugybė baimių.

Vyrai vaikšto į parduotuves, moterys vaikšto po parduotuves. Apsipirkimas, matyt, jau seniai tapo kasdienišku ritualu, kuris formuoja mūsų ekonominius įgūdžius. „Ten duona brangesnė, aš geriau nueisiu toliau, bet sutaupysiu pinigų“, – kalbasi kieme ant suoliuko sėdinčios močiutės. „Ale kruopos tikrai pigesnės praeitą savaitę buvo kitoje gatvės pusėje. Ar turi nuolaidų kortelę? Ten daug nuolaidų būna.“ Ir lietuviai dar sako, kad nemoka skaičiuoti.

Jei dabar visus verkšlenančius, kad Lietuvoje gyventi blogai, maži atlyginimai, darbo nėra, vagys valdžioje, didelės kainos, gėjai rengia paradus, jaunimas praradęs vertybes, žemes grasina išpirkti užsieniečiai, o dar bus įvestas euras, – susodinčiau į laiko mašiną ir nusikeltume į praeitį, jūs, besiskundžiantys dabartine Lietuva, garantuoju – gerokai pridėtumėte į kelnes.

Didžiausia problema, su kuria susiduria putinistai, o paskui juos ir ukrainiečiai, – kaip sugebėti žmogų paversti daiktu, kurio jau nebūtų gaila žudyti. Nes šiaip jau žmogus pjauti ir šaudyti ar su napalmu deginti kito žmogaus neturi jokio noro. O Ukrainoje pažiūrėkit – vienas kitą kepa, tik čirška. Palinguoja galvą – negerai, neestetiška, dar vakar broliais buvom, ir toliau eina kariauti. Kodėl? XXI amžius gi – planšetės lizingu, atostogos Turkijoje ir „Eurovizija“ su Conchita, o čia – žudosi.

Praėjusią savaitę, liepos 23 dieną paskutinė Europos instancija, Bendrųjų reikalų taryba, priėmė sprendimą, kad Lietuva gali įsivesti eurą. Iki 2015 metų sausio 1 dienos tada buvo likusi 161 diena. Sutikite, mažokai, jei eurui pradėtume ruoštis tik dabar, kai jau priimtas galutinis sprendimas ir paskelbtas oficialus keitimo kursas. Kad Lietuvoje kitais metais euras tikrai bus, žinota juk gerokai anksčiau.