Komentarai ir analizė

Vieną dieną į „Valstiečių laikraščio“ duris pasibeldė mūsų ištikimas skaitytojas Antanas ir pasidalijo abejonėmis ir viltimi: kažin kada Lietuvoje atsiras toks prezidentas ar premjeras, kuris galės sutvarkyti valstybės ekonomiką, sustatys į tinkamas vietas produktų kainas, suvaldys kontrabandą, sumažins juodąją rinką ir nelegalius darbus, sumažins nedarbą, padidins atlyginimus ir pensijas ir pats bus nekorumpuotas, atsparus turtuolių vilionėms? Daug reikalavimų, visi norai geri, tačiau neabejoju...

Prieš porą metų grupelė „Naujosios kairės“ aktyvistų požeminėje automobilių aikštelėje po dr. Vinco Kudirkos paminklu surengė performansą. Jame perdirbtas Lietuvos Respublikos himnas. Didvyriai pakeisti didmotėmis, Tėvynė – Motyne, darbas jos naudai – darbu valdžios naudai. Linkėjimas žengti vien dorybės takais pakeistas pašaipa, kad nueita neveiklybės takais. Iš pažiūros – paprasta socialinė kritika su savotiško humoro dozele.

Praėjusį šeštadienį Latvijoje vyko rinkimai į parlamentą, vadinamą Saeima. Latviai rinko savo atstovus, kurie ateinančius ketverius metus valdys šią šalį. Mums, lietuviams, šie rezultatai turėtų būti labai įdomūs ne tik todėl, kad latviai yra mums broliška baltų tauta, bet ir todėl, kad tai galėtų būti nedidelis barometras, kaip įvykiai Ukrainoje ir padidėjusi grėsmė iš Rusijos paveikė Latvijos piliečių politinius pasirinkimus.

Yra temų, panašių į daiktą pavadinimu iš raidės „š“. Paliesi – pasmirs. Deja, kai aplink tų smirdančių daiktų vis daugiau, kažkam tenka visa tai iškuopti ar bent pradėti kuopti. Nors daug lengviau ir smagiau būtų apie tai tiesiog nežinoti. Bet šio pasirinkimo tiesiog nepalikta. Homoseksualizmo propaganda sklinda visais kanalais – iš televizijos ekranų, laikraščių ir interneto puslapių, mirga gatvių iškabose, braunamasi net į mokyklas ir darželius.

Kalbant apie maistą, pavyzdžiui, aš nemėgstu spanguolių ir nekenčiu silkės, apskritai, man patinka tik kelios rūšys žuvies, todėl Kūčios tikrai nėra mano mėgstamiausių švenčių sąraše. O patiekalą „Silkė pataluose“ apskritai reikėtų uždrausti, bet tai nei mano mamai, nei močiutei nelabai rūpi, todėl per kiekvienas Kūčias silkės bent vienas patiekalas vis tiek būna. Aišku, anokia čia problema. „Nenori – tai nevalgyk ir nedaryk problemos“, – protins gudragalviai komentatoriai.

„Valstybinė kultūros paveldo komisija diskusiją dėl jų likimo atidėjo iki pavasario. Pasak komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės, tarptautinę konferenciją, kurioje būtų diskutuojama dėl sovietinio paveldo, ketinama surengti kovo arba balandžio mėnesį“, – „miestui ir pasauliui“ pranešė agentūra BNS ir kai kuriuos žmones papiktino, o mane pralinksmino.

Žinote, aš puikiai atsimenu tą dieną, kai nusprendžiau savo gyvenimo būdą keisti iš esmės. Buvo sunkus, pagiringas rytas, kurį sutikau vieno gero draugo, Justo, namuose (no homo, tiesiog tuo metu buvau pas jį apsistojęs). Skaudančia galva pakilau iš lovos ir nuėjau tualetan atlikti rytinio ritualo.

Nenorom, bet sugebėjom priprasti, kad moteris ištekėdama pasiima vyriškos giminės pavardę. Net kalbininkai sukandę dantis su tuo susitaikė. Tačiau lietuvių kalbos laukia dar vienas iššūkis, kuris gali būti gerokai sunkiau virškinamas, negu nelietuviškų raidžių x arba w invazija – tai moteriškos vyrų pavardės, pavyzdžiui, Jonas Latvaitė arba Lukas Kalnienė. Netikit, kad taip gali atsitikti? Taip jau yra.

Man labai patinka stebėti žmones, kaip jie elgiasi vienokiose ar kitokiose situacijose, ką, o dar svarbiau, kaip šneka, kokią informaciją siunčia neverbaline kalba. Aišku, aplinką stebiu ne tik dėl savo pomėgio – vėliau viską, ką pamatau ir išgirstu, aprašau. Toks jau žurnalisto darbas – stebėti ir fiksuoti. Šįsyk man už akių užkliuvo socialiniame tinkle „Facebook“ besireiškiantys ekshibicionistai.

Gaila, kad Škotija liko JK sudėtyje. Nebūtų tai buvęs joks pralaimėjimas nei NATO, nei ES, pralaimėjusi būtų pati Škotija. Dėl savo ribotumo. Sakyti, kad škotai jaučia Londono ar Briuselio priespaudą, tai tas pats, kas sakyti, jog daug kišenpinigių gaunantis vaikas yra pavergtas prievolės išleisti duotus pinigus. Manau, joks sveiko proto vaikas tokios priespaudos neatsisakytų. Nes kitu atveju teks dėl tų pinigėlių sunkiai padirbėti ir visas kairuoliškas maivymasis baigsis.

Seime priimtos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, įteisinančios ritualinį gyvulių skerdimą be apsvaiginimo jau susilaukė Gyvūnų gerovės organizacijas Europos Sąjungos šalyse vienijančio aljanso „Eurogroup for Animals“ smerkiančių komentarų.

Neseniai praūžę Europos parlamento rinkimai dar kartą įrodė, kad nusistovi tam tikra europinės politikos tradicija, kurioje ryškėja aiškūs lyderiai, nuosekliai užimantys aukščiausius ES postus. Pirmiausia pažvelkime, kam lengviausia tapti europarlamentarais Lietuvoje. Ir čia aiškiai matome du skirtingus atvejus: populistinių-vienatinių partijų lyderius, kurie įsikūniją į europarlamentarus ir specialiai Europai paruoštus politikus, kurie dėsningai „parenkami“ būtent EP.

Premjerui Algirdui Butkevičiui pareiškus, kad būdamas JAV jis kalbėsis ir apie skalūninių dujų žvalgybos Lietuvoje reikalo atgaivinimą, pasigirdo riksmai. Rėkia ne tik socialiniuose tinkluose besireiškiantys skandalistai, kartu dažniausiai mylintys viską, kas susiję su Rusijos energetiniais bei politiniais interesais, o kartu nekenčiantys Vakarų.

Vakarų pasaulio triumfas ir tragedija visuomet prasideda ir baigiasi dialektiškame santykyje su Rytais: kuomet Vakarai įveikia (paneigia) Rytus, išvystame jų triumfą: Aleksandro Makedoniečio imperija, Romos imperija, Šventoji Romos imperija ir Europos sąjunga. Tragedija įvyksta tuomet, kai Rytai paneigia Vakarus: nuo barbarų iki sovietų. Tuomet vėl tarsi grįžtama į pradžią, prie griuvėsių, nes Rytų paneigimas neįsteigia jokio naujo politinio darinio.

Et, ir vėl pražiopsojau... Na, kodėl visoms taip sekasi, tik ne man? Vos tik nusižiūriu svajonių jaunikį, šast, ir jis jau užimtas! Vėl iš panosės nugvelbė! O laikas tai eina, nors verk... Tuoj ne aš į senukus žvalgysiuos, o jauni vyrukai į mane. Ai ne, suklydau, nesižvalgys – jie gi ne į ką kita, o į sąskaitas bankuose žvalgosi... Apie ką aš čia? Nagi apie svajonių jaunikių vestuves. Žinios apie jas pastaruoju metu kaip iš rėčio pasipylė. Ir viena už kitą labiau iš koto verčiančios.

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje daugelis įvykių vienaip ar kitaip yra siejami su mažomis pensijomis ir vos galą su galu suduriančiais pensininkais? „Uždrauskite gėjų eitynes“, „Litus į eurus keisti santykiu 1:1“, – štai tokių ir į juos panašių nesąmoningų šūkių galima pamatyti tarp ne pačių gudriausių žmonių. Kuo, pavyzdžiui, gėjų eitynės siejasi su mažomis pensijomis, neturiu žalio supratimo.

Paaiškėjus, kad SSRS jau nebeišgyvens ir Uzbekija taps nepriklausoma valstybė, jau 1990 m. atsirado net dvi partijos, kurios siekė atskirti dujų ir naftos savo gelmėse turinčią, bet vis dar neturtingą Karakalpakiją nuo Uzbekijos ir prijungti ją prie kitų valstybių. Viena jų – Marato Aralbajevo vadovaujama „Tautos valia“ (karak.

Lietuviai yra paskutiniai Europos barbarai. Paskutiniai apsikrikštijo. Paskutiniai atsisakė stabmeldystės Perkūnui ir Mildai (prie šitos stabmeldystės acto deivei grįžtama). Tada iš visų jėgų puolė prie krikščionybės, kuri nors ir atnešta per kančias, dabar visas davatkas neša į žvaigždes. Bet po krikščionybės buvo ir dar viena religija – komunizmas. Ir lietuviai vėl šventai patikėjo. Ir meldėsi Leninui. O slapta vaikščiojo į bažnyčias melstis ir Nazariečiui.

Jaunesnio amžiaus emigrantams daugiausia nerimo kelia vaikai – pasiimti juos kartu ar palikti Lietuvoje? Kaip jie adaptuosis svečioje šaly? Ar nebus pašiepiami, ar suras draugų? Šias problemos daug kartų svarstytos, psichologai ir vaikams, ir jų tėvams siūlo pagalbą ir teikia patarimus.

Tobuloje visuomenėje politikų ir politikos, tokios, kokia ji yra dabar, nereikėtų. Užtektų skirtingus visuomenės veikos lygius administruojančių specialistų. Visuomenės funkcija, tokiu atveju, būtų sužinoti, ko ji nori, ir pateikti pasiūlymus administratoriams. Čia veikiausiai praverstų psichoanalitikai, kurie turėtų padėti žmonėms įsiklausyti į savo norus. Tuomet, tarkim, pasakę, kad nori gerai gyventi, žmonės turėtų apibrėžti, ką jie laiko geru gyvenimu.

Žymus rusų žurnalistas Igoris Jakovenka liūdnai pajuokavo, kad politinis klimatas Rusijoje tapo smarkiai niūrus – toks niūrus, kad šventėmis čia tampa karų pradžia, o kaimyninės valstybės žemių aneksija pasitinkama saliutais ir liaudies vaikštynėmis.

Pastarųjų dienų riksmai (kartais rėkiama ir raštu) dėl Ukrainos dabarties ir ateities pasižymi dažnai beviltišku užsiciklinimu. Senus triukšmus papildė nauji ir aiškumo nė kiek nedaugėja. Nesąmonių srautai Štai kelios chrestomatiškiausios nesąmonės, išrėkiamos apie Ukrainą, kur vyksta nepaskelbtas karas tarp šios šalies ir ją užpuolusios Rusijos pajėgų.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė, kai jau dėjo, tai tikrai nepagailėjo ir paaiškino, kad jei viskas vyks taip, kaip dabar vyksta, tai Lietuva užsidarys ir greitai nebereiks net juokingų televizinių laidų, kuriose rypuojama, kaip sunku varguoliams, nei graužinienių, kurios kovoja už varguolius. Nereikės ir kalašnikovų tratinti, kaip išdidžiai žadėjo tvarką daryti vienas senas svieto lygintojas, niekaip negalintis patikėti, kad gyvena jau ne Sovietų Sąjungoje. Kur visi nors darbo turėjo.

Iš didelio rašto išėjo iš krašto – taip teigia liaudis. O liaudis, kaip žinote, visada teisi. Kai konservatorių Graužiniene vadinama Rasa Juknevičienė ir vėlei dėl bet ko (konkrečiai – dėl Škotijos referendumo) apkaltina Rusiją, nejučia imi galvoti, kad tikroji Lietuvos grėsmė – ne Rusija, o konservatoriai. Konservatoriams Rusijos grėsmė – paskutinis jų populiarumo šiaudas. Štai per Europos Parlamento (EP) rinkimus jie šitą šiaudą ištraukė ir laimėjo.

Lietuviai tautininkai Škotijos referendumo dėl nepriklausomybės laukė su viltimi ir su nerimu. Žvelgiant iš bendrų tautinių pozicijų tauta – tvariausias ir teisėčiausias pagrindas valstybei. Kiekvienos tautos sprendimas kurti savo valstybę – žingsnis į šio principo įtvirtinimą visame pasaulyje. Žvelgiant iš lietuvių tautos ir valstybės interesų pozicijų – dabar kaip niekad reikalinga stipri Jungtinė Karalystė.

Sulaukęs atsakymo, kad netinkamai atsakiau į J. Pankos raginimus Lietuvoje įvesti lygiavą, tik pridėsiu kelis esminius dalykus, kurie dažnai praslysta pro emocingų žmonių regos lauką. „Ponas Vilis Normanas teigia: "Julius Panka įžvelgia didelę neteisybę, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daugiau nei nekvalifikuoti darbininkai." Mano straipsnyje tokių įžvalgų tiesiog nėra.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu Lietuvos radijui neseniai pareiškė, kad mūsų šalies ekonomika 2015 m. augs daugiau nei 3 proc. Ar ši optimistinė prognozė pasitvirtins, priklausys nuo daugelio veiksnių ir prielaidų. Viena svarbiausių jų – kaip klostysis situacija Ukrainoje. Įvykiai šioje valstybėje jau skaudžiai smogė Lietuvos žemės ūkiui. Apie pusė viso pagaminamo pieno, o taip pat ir mėsos bei daug daržovių, buvo eksportuojama į Rusiją, aktyvūs buvo ir vežėjai.

Kiekvienas socialiniais tinklais besinaudojantis žmogus greičiausiai yra susidūręs su interneto vartotojais, kurie atvirai demonstruoja nepakantumą kitataučiams, kitatikiams, kitų rasių, pažiūrų ar lytinės orientacijos žmonėms. Jie nieko nestebina, jų pažiūros priimamos kaip radikalus, bet teisėtai egzistuojantis „asmeninis“ požiūris. Mūsų neintelektualioje, sovietiniu proletariato mąstymu dvokiančioje visuomenėje nėra gėdinga nekęsti ir atvirai rodyti savo neapykantą.

Šiaip nesu linkęs diskutuoti su žmonėmis, kurie nemoka klausyti, nekalba argumentais ar tiesiog nemąsto adekvačiai. Tačiau žiniasklaida yra toks dalykas, kur reikia būti tiksliems ir nuosekliems. Nes bet kokia nepaneigta informacija, ištraukta po keleto metų gali būti cituojama kaip tikra šventa tiesa, kurios oponentas nepaneigė, nes jam tiesiog pritrūko argumentų.

 Rūta Vainienė Sekmadienį Vilniaus senamiesčio svečiams ir gyventojams teko patirti komendanto valandos nuožmumą. Vilniuje vyko graži šventė – bėgimo maratonas, todėl nuo 9 ryto nežinomam laikui buvo uždaryti absoliučiai visi įvažiavimai į didžiąją senamiesčio dalį ir išvažiavimai iš jos. Kaip kokiame Leningrado blokados žiede blaškėsi automobiliai lietuviškais ir užsienio numeriais, tikėdamiesi rasti bent vieną galimybę išvažiuoti.

Pastaruoju metu – greičiausiai dėl artėjančių savivaldos rinkimų – Lietuvoje vėl grįžtama atgal prie esminių žmogiškų klausimų. Užuot klausus paprastų dalykų, klausiama „iš esmės“. Kas dėl visko kaltas? Kodėl vieni gyvena pasiturinčiai, o kiti skursta? Kas atsakingas už šiuos dalykus? Kas apskritai yra socioekonominė gerovė ir koks turėtų būti socialinis kontraktas, garantuojantis bent jau teorinę visų visuomenės narių lygybę? Klausimai tikrai puikūs, net jei dažnu atveju pasitelkiami manipuliac...

Įvairiuose pokalbiuose dažnai tenka išgirsti: „Ar tu negali būti kaip visi?“, „Koks keistuolis – taip normalūs žmonės nesielgia“. Ir prie pietų stalo, ir darbo aplinkoje, ir bičiulių susibūrimuose. Tikriausiai būtų galima lažintis, kad nėra žmogaus, kuris būtų negirdėjęs šios frazės, o jeigu yra – jums velnioniškai pasisekė. Lietuvoje apskritai išsiskirti iš pilkos ir nuobodžios minios yra kažkas nesuprantamo, dažnai smerkiamo ir baisaus.

Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka įžvelgia didelę neteisybę, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daugiau nei nekvalifikuoti darbininkai. Jis čia įžvelgia senovišką kastų sistemą, kurioje žmonės nuo gimimo hierarchiškai suskirstomi ir neturi galimybės „pakeisti“ kastos. Toks skirstymas skamba išdidžiai, bet yra visiškai netikslus. Lietuvoje valstybininku gali tapti bet kas. Net pats J. Panka, kuris savo populizmu būtent to ir siekia.

 Kas yra krepšinis? Gan paprastas žaidimas, kai vienas vaikas turi kamuolį ir nori jį įmesti į krepšį, o kitas vaikas bando tą kamuolį atimti. Tačiau lietuviškos žiniasklaidos, politikų ir aludarių dėka nekaltas žaidimėlis virto tikra beprotybe, tautos narkotiku, kurį, kaip ir visus kitus narkotikus, pats laikas uždrausti.

Juo toliau, juo labiau aštrėja diskusijos: iš kur Lietuvai daugiau iššūkių ir grėsmių – iš Vakarų ar iš Rusijos? Akcentuojantys Rusijos iššūkius dažniausiai remiasi šiais argumentais: Europa (o platesniu mastu – apskritai Vakarai) – viena šeima, joje vykstantys ginčai – tik šeimyniniai ginčai, o Rusija – amžina ir pagrindinė istorinė grėsmė.

Vakar vykusiame „ubagų“ (jie patys taip save vadina, ne aš) pikete buvo siūloma uždrausti gėjų eitynes. Linksma pagyvenusio amžiaus moteris laikė plakatą su užrašu „Uždrauskite gėjų eitynes!“ ir juokėsi. Aš irgi juokiausi. Labai plačiai: nepagavau minties, kaip tai susiję su „ubagų“ reikalavimais (kliedesiais) suteikti visiems teisę į gerą gyvenimą, kurios nebuvo tik sovietmečiu, ir grąžinti Rusijos pavogtas pensijas? Iš pradžių pagalvojau: gal piketas prie Rusijos ambasados? Bet kad ne.

Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė – Lietuvoje egzistuoja oficialiai įteisintos kastos. Todėl toks reiškinys kaip krizė, skirtingoms kastoms baigiasi skirtingu laiku, o kai kurioms gal ir iš viso nesibaigs. Kastos tai ne tik senovės Indijos istorijos, religijos ir kultūros dalis, kastos – tai Lietuvos kasdienybė. Krizės. Ekonomistai teigia, kad ekonominė krizė yra natūralus procesas, vykstantis tiek versluose, tiek valstybėse, nes viskas ekonominiame pasaulyje vystosi šuoliais ir nuosmukiais.

Žinomų kolaborantų, paleckių,požėlų,lietuvių tautos genocido organizatorių ir vykdytojų vaikai, vaikaičiai neatsako už tėvų siaubingus nusikaltimus, tačiau, matomai, nesuvokia, kad dėl galimo interesų konflikto ir tautiečių demoralizavimo jų politinė veikla netoleruotina - tautos demoralizacija yra sunkus nusikaltimas. Tokių asmenų santykinai daugiau yra buvusių „komunistų“ LSDP sąrašuose. Kai žinomų nusikaltėlių giminaičiai vienijasi partiniu principu - pavojinga.

Nors garsusis mokslininkas Albertas Einšteinas nebuvo geriausias visų laikų politologas, kai kuriuos dalykus politikoje jis sugebėdavo pastebėti geriau nei kiti. Jo skvarbus žvilgsnis įžvelgė ne tik neišardomą laiko ir erdvės sąryšį, jis gebėjo puikiai suprasti, kad Adolfas Hitleris Trečiąjį Reichą sukūrė iš gatvėje surinktų driskių, ir kad tuomet, kai valdžia atitenka padugnėms, negalima tikėtis nieko kito, tik pasaulinio karo.

Artėjant savivaldybių tarybų ir gubernatorių rinkimams Rusijoje, Lietuvos žiniasklaida sumirgo straipsniais, kuriuose šie rinkimai vadinami patyčia iš demokratijos. Šie vertinimai pagrįsti, bet keistai atrodo lyginamajame kontekste, kai lyginama su Lietuva ir apskritai – su Europa. Vienas iš kaltinimų – gubernatorių rinkimų principas.

Mokslo metų pradžiai prasidėjus pagalvoju apie anuomet ir dabar. Netgi be visų iš senelių girdėtų „O mes penkis kilometrus į mokyklą klampodavom“ ir taip aišku, kad sąlygos mūsų laikais labai geros. Pasaulis tapo toks, kad dauguma produktų norimi pateikti kuo patogesni ir kuo labiau palengvinantys vartotojo kasdienybę. Bet ar visiems reikėtų tai taikyti? Mano mintys veda prie mokyklinio amžiaus vaikų.

,,Buržuazijos žlugimas“ (1940) dr. A.Maceina: ,,Štai kodėl utilitaristinių buržujų pasaulyje mes randame nemažai meno mecenatų, kurie neturi jokios meniškos nuovokos. Jie globoja meną ne dėl jo paties, bet dėl to, kad šitais savo žygiais jie palaiko savo ekonominį kreditą visuomenėje. (...) Todėl utilitaristinis buržujus mielai eina į šią sritį. Tai meno pirklio tipas. (...) Toks meno pirklys neretai savo reklama išgarsina tokius kūrinius, kurie patys savyje yra labai vidutiniškos vertės.

Michailo Bakunino frazė, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, šiandienos Lietuvos politiniame kontekste įgauna naują prasmę. Tai reiškia, kad, norėdami išsaugoti savo, lietuvių ir Lietuvą gerbiančių žmonių, laisvę, turime pažeisti kitų žmonių laisvę. Nes kitaip mes prarasime laisvę. Ir tai nėra tik moralinis pasigraudenimas, norint pritraukti rinkėjų balsuoti rinkimuose. Tai faktas, kurio ignoravimas baigsis dar viena priešų pergale.

Saulius Lapėnas,  www.slapenas.lt Pratęskime faktų paskelbtų visuomeninėje Estijos radijo ir televizijos korporacijoje (www.err.ee) [1] nagrinėjimą, pradėtą publikacijoje „Po euro įvedimo Estijoje – valstybės skola padvigubėjo. (I)“ Šiandien mes turime unikalią galimybę, beveik fantastinę, pasižiūrėti į ateitį, ir sužinoti kaip gyvenasi šalyje, kurioje prieštaraujant sveikai nuovokai, prieš du metus nacionalinė valiuta buvo pakeista į eurą.

Kai Rusija vis labiau praranda palaikymą net tarp visiškai sąžinės neturinčių šio pasaulio piliečių, o ekonominė kilpa – akivaizdu – greitai užsiverš ir pasmaugs tik iš gamtinių išteklių gyvenančią valstybę, jos tonas nei Ukrainos, nei kitais klausimais nešvelnėja. Keista, ar ne? Nejau gudrusis Vladimiras Putinas turi paslėpęs kokių nors kozirių ir vėl mausto Vakarus? Ne. Nei prieš karą Ukrainoje, nei dabar jis jokių kozirių neturi. Beje, ir neturėjo.

 Jungtinėje Karalystėje paskelbta, kad teroristinių išpuolių grėsmė yra labai rimta. Ir jeigu Rytų Londone jus sustabdys policija, nepulkit aiškinti, kad sprogsit iš pykčio, – tai bus suprasta pažodžiui. Lietuvoje apie augantį karo pavojų užsimenama tik puse lūpų, nors šalys politikų rankomis stumiamos į vis didesnę konfrontaciją. Nors nesu linkusi nieko vynioti į vatą, bet net man kai kurių Lietuvos istorijos faktų prisiminti nesinori.

 Vaidotas Ilgius, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas, LR liberalų sąjūdžio Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Statistikos departamentas neseniai skelbė – mūsų šalyje skursta ir paramos prašo kas penkta šeima. Šis skaičius, deja, nesikeičia jau keletą metų. Valdžios vykdomos socialinės reformos negelbsti, skurdo neįveikia ir Europos Sąjungos parama.

Prieš porą dienų Eurazijos (politiniu požiūriu) erdvę sudrebino grėsmingas Kazachijos prezidento Nursultano Nazarbajevo pareiškimas, http://nr2.com.ua/News/politics_and_society/Nazarbaev-Kazahstan-mozhet-otkazatsya-ot-Evraziyskogo-soyuza-78917.html kuris daugeliui stebėtojų pasirodė kiek netikėtas. Pažvelkime į šio akibrokšto kontekstą plačiau.

Klasikiniame S. Freudo darbe „Civilizacija ir jos nepasitenkinimas“ ieškoma paaiškinimo, kodėl gerėjančios materialinės gyvenimo sąlygos nedaro jokios įtakos pasitenkinimui civilizacija ir apskritai – esama padėtimi. Šviesi XX amžiaus pirmoji pusė, puikiai aprašyta Floriano Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“, virto I pasauliniu košmaru, po kurio visai netrukus sekė ir II pasaulinis košmaras.