Artėjant gražiausioms metų šventėms Laima prakalbo apie praėjusius metus ir visiems sudėtingą laikotarpį.
Kitokie metai
„Įdomus laikas, sėdžiu prie kompiuterio nuo ryto, vedu pamokas nuotoliniu būdu. Kai dar buvo galima bendrauti gyvai, laikantis atstumo, buvo įdomiau. Dabar esu pasidariusi dekoracijas, su vaikučiais telefonu nufilmavome kalėdines daineles, jas sumontuos ir įdės į feisbuką. Kai viskas vėl sustojo, sėdime visi prie kompiuterio ir bendraujame“, – pasakojo moteris.
Nors daugeliui šis laikotarpis – poilsio ir ramybės metas, tačiau Laimai to visai nesinori: „Poilsio man nereikia ir aš jo visiškai nenoriu. Sėdžiu namuose ir galvoju, juk gruodžio mėnuo, kas darydavosi anksčiau, visur važinėdavome, koncertuodavome, būdavo daug veiklos. Kai veiklos turėdavome, tada galvodavome, kaip pavargome ir reikia namuose pabūti, o dabar sėdžiu namuose ir bandau prisigalvoti veiklos. Na, bet yra kaip yra, nieko nepadarysi, reikia užsiimti kūryba, kažką veikti ir galvoti apie gražią ateitį. Man labai trūksta judesio, net nejaučiu šventinės nuotaikos. 30 metų, gruodžio mėnesiais gyvenau nuolatiniame bėgime, o dabar ramuma.“
Paklausta ar ruošiasi koncertams nuotoliniu būdu, moteris neslėpė, kad apie tai pagalvojo: „Su suaugusiais nuotolinių koncertų tikrai nedarysime, nebent įrašysime originalų kūrinį, bet, manau, reikia išlaukti ir geriau pasirodyti gyvai. Nematau tikslo mėtyti save gabaliukais, per šį laikotarpi pasitaupysime save. Žinoma, su vaikais viskas kitaip, prieš Kalėdas į socialinius tinklus kelsime daineles, vaikams patinka, jiems atrodo tai savotiškas žaidimas.“
„Dabar užsiimu kūryba, mąstau išleisti antrąją vaikiškų dainelių knygą, per šį laikotarpį labiau koncentruojuosi į vaikus, jiems atiduodu visą save. Sėdžiu, sudarinėju grafikus, turiu virš 30 vaikų, reikia visiems kokybiškai pravesti pamokėles, vaikai maži, su jais reikia daug dirbti, iššūkių netrūksta“, – juokėsi moteris.
Šventes tikriausiai sutiks viena
Pasak L.Lapkauskaitės, vasarą moteris vėl grįžo į savas vėžes: „Žinoma, daug koncertų buvo atšaukta arba nukelta, daugiausiai dirbome pajūryje iki pirmųjų kaukių užsidėjimo. Supratome, kad žmonėms karšta ir nepatogu būti tose salėse. Surengėme vienintelį didelį koncertą dvare, ant ežero kranto, sutalpinome 300 žmonių, buvo labai jauku ir džiugino toks žmonių noras susirinkti. Rudenį galvojome tęsti koncertus, bet prasidėjo apribojimai, ėmėme galvoti, kad geriau išlauksime geresnio laiko.“
Paklausta, kaip minės didžiąsias metų šventes, moteris neslėpė, kad tikriausiai jas sutiks viena: „Mano šeima yra nedidelė – tik aš ir mama, kiekvienais metais šventes sutikdavome su pusseserės šeima. Šiemet, duok Dieve, kad galėčiau iš kito miesto parsivežti mamą, nes žadami keliavimų po kitus miestus ribojimai. Aš pripratusi dirbti per šventes, bet, jei mama liks viena, man bus labai gaila. Pati save saugau, niekur neinu, su vaikais nekontaktuoju, todėl mamai grėsmės nekeliu, bet jei neleis važiuoti, tuomet teks Kalėdas sutikti vienai.
Jau Velykas minėjome su mama atskirai. Pasidengiau kuklų stalą, nusifotografavau, įsijungiau televizorių, pasižiūrėjau šventines mišias ir greitai nurinkusi stalą ėjau dirbti savo darbų. Stengiausi vyt šalin mintis, neprisimąstyti ir savęs negailėti.“
„Kai viskas prasidėjo pavasarį, aš galvojau, kad sapnuoju, netikėjau, kad tai tiesa. Dabar susigyvenau su šia bėda, bet džiaugiuosi, kad ne trečiasis pasaulinis karas vyksta ir ant mūsų bombos nekrenta. Reikia ieškoti ir gerų dalykų, juk nėra taip blogai, kaip kitose pasaulio kraštuose. Manau, galime išlaukti ir tikėti geresne ateitimi. Reikia džiaugtis tuo, ką turi ir tikėtis, kad nebus blogiau“, – optimistiškai pokalbį baigė moteris.
