Vestuvinę suknelę G. Mikalauskytei kūrusi dizainerė R. Kvaščevičiūtė suknelės istorija sutiko pasidalinti ir su naujienų portalu tv3.lt.
„Ši istorija bus šviesi ir šilta kaip vidurvasaris. Ji kvepės, kaip kvepia sodas – pilnas gėlių, dūzgiančių bičių ir pernokusių uogų. Arba kaip liepos saulė vidurdienį, kai užmerki akis, o ji be atsiprašinėjimų skverbiasi pro akių vokus. Na, tik jei jums kvepia saulė... nes man kvepia.
Dar ši istoriją skambės, kaip skamba Audrey Hepburn dainuodama „Moon River“, sėdėdama ant palangės su paprastučiais džinsais, plaukus apsijuosusi rankšluosčiu, melancholiškai žvelgdama į tolį. Neįgudusiam žvilgsniui – paprasta, bet jei pažvelgsite dar kartą – vienintelė tokia. Neįmanoma atitraukti akių.
Moon river, wider than a mileCrossin' in style someday
Apie Gretos suknelę kalbėti neįmanoma, nepasakojant apie pačią Gretą. O pasakoti, kaip man norėtųsi, kiek droviuosi, nes žinau, kaip ryjama bet kokia informacija apie žymius žmones. Ne, negalvokit… pasitikiu jumis – savo skaitytoju – bet žinau, kad paleidus žodį jo nesusigrąžinsi. Dar daugiau – ne tik pasitikiu savo skaitytoju, bet tikiu, kad esate jautrūs, sumanūs, įžvalgūs, todėl kalbėsiu apie procesą, o jūs gebėsite skaityti tarp eilučių.
Turiu pripažinti vieną didelę ir svarbią, net kritinę pamoką, kurią man atnešė šis kūrybinis procesas ir klientė – kokia didžiulė dovana yra gebėjimas klausytis ir girdėti save.
Ne visos nuotakos žino, kokios šventės nori – jos mėtosi ir vėtosi tarp estetikų, skirtingų stilistikų, detalių.
Daugeliu atvejų galiu padėti ir patarti, pasakyti, ką manau iš kelių perspektyvų, pabūti ir dizainere, ir jūsų drauge, kartu pasvarstyti, kaip šventė atrodys draugams, tėvams, ieškoti kompromisų, bet galutinis sprendimas vis tiek turi būti jūsų. Jei tokia sumišusi nuotaka manimi pasitiki ir perleidžia galutinį sprendimą man – puiku.
Padarau, kaip manau esą geriausia – jai nebereikia sukti galvos, o aš, kaip kūrėja, lieku rami ir patenkinta, nes įgyvendinu savo viziją. Bet jei nuotaka nenori man atiduoti sprendimo, o pati blaškosi ir nerimauja, šimtą kartų apsigalvoja – kvepia bėda.
Ne kartą mačiau, kaip akistatoje su sprendimu Greta sekundei nurimsta, skvarbiu žvilgsniu perveria variantus ir šiek tiek patylėjusi šauna atsakymą. O tas atsakymas nebūtinai sutapdavo su mano dizaineriškais norais. Na, žinot, aš kartais noriu daugiau, riebiau, nėrinių ir karoliukų, siuvinėjimų ir dekoro, tad atsargiai matuoju ribas, kiek klientės man leidžia. Kūrybiniame procese retsykiais švelniai stumtelėdavau Gretą, bandydavau vis pakreipti, gražiai apkalbėti, saldžialiežuvaudama rodydavau, kaip dar galima, o dar va kitaip ir, žinot, ji visada įsiklausydavo, apsvarstydavo siūlytus variantus, dar sekundei grįždavo į save, o tuomet pasakydavo – ne, čia ne apie mane. Taip tvirtai ir ramiai, be abejonės ar klausimo.
Koks grožis taip pažinti save, gebėti nukeliauti į širdį, pasitarti ir grįžti. Ne apie ją. Viskas. Kartais sulaikydavau kvapą, stebėdama šitą magišką triuką ir pabandžiusi užkerėti Gretą pati likdavau pakerėta.
Na, prisipažinkite ir jūs, kokios laukėte suknelės? Korseto, drapiruočių, žvynelių, plunksnų, milžiniško sijono, dešimties pasijonių ir penkių metrų šleifo? Ne apie ją. Ir ne tokia ši istorija.
My dream maker, heartbreakerWherever you're goin', I'm goin' the same
Tiesa, mūsų suknelė vos vos netapo tokia, kokios laukėte. Pirmieji eskizai žadėjo korsetą, drapiruotes, nėrinius ir karoliukus – jau viskas buvo sutarta ir patvirtinta. Greta išėjo laiminga, aš skersai išilgai naršiau audinius, kai po kurio laiko sulaukiau žinutės: ,,Jaučiu, kad ne apie mane.”
Ir mes pervertėm konceptą aukštyn kojom. Aš įsiklausiau dar kartą ir iš trijų naujų eskizų sulipdėme vieną – tą ypatingą ir teisingą. Suknelės idėja – apjungti vintažą, Hollywood aukso amžiaus estetiką, išlaikant organiškas linijas, moteriškumą ir jautrumą. Čia puikiai pasitarnavo Joan Crawford personažas filme Mildred Pierce ir jos ikoniška suknelė.
Gretos suknelei parinktas 100% itališkas pieno spalvos šilkas, kuris tiesiog slydo tarp pirštų ir lengvai tyvuliavo kiekviename žingsnyje, suteikdamas drabužiui to norimo lengvumo, natūralumo ir, žinoma, įspūdžio. Antros dalies suknelė kainavo nei daug nei mažai – mano pirštus visai savaitei.
Vidury žiemos, dar lankydamasi Paryžiuje, aptikau nepaprasto grožio rankomis siuvinėtą aukštosios mados audinį ir iškart pagalvojau apie Gretą. Jis blizgėjo, žaižaravo ir, regis, buvo gyvas kiekvienu prisilietimu, o nuo judesio karoliukai tiesiog spyruokliavo. Nusiunčiau klientei nuotrauką, žinodama, kad Ji ir tie magiški karoliukai turi... ne - privalo - atsidurti vienas šalia kito.
Audinys turi tam tikro sunkumo ir dėl jo specifinių savybių jokių modelių čia neprigalvosi – o ir nereikia. Paprastutis siluetas ir rankų darbo kokybė kalbėjo už save. Norėjome atvirumo, seksualumo, bet kad Greta neišeitų visai nuoga, tad prie perregimos suknelės buvo sukurtas apatinukas su integruota liemenėle, atkartojantis pieno baltumo spalvą, pridengiantis, bet ir atveriantis tai, ką turi atverti.
Savo vaizduotėje matau, kaip vakarinėje šventės dalyje audinys juda ir šokčioja nuo kiekvieno Gretos judesio – jis žėri naktiniame apšvietime ir žvakių šviesoje.
O kur mano pirštai? Ha, rankomis siuvinėti karoliukai – toks jau reikalas, kad norint iš jų padaryti suknelę teko ne iškirpti, o replėmis išgliaudyti visas būsimų siūlų vietas. Tai ir gliaudžiau po vieną mažą karoliuką, kol pritryniau pūslių, o rankos įgavo violetinį atspalvį, bet buvo 1000% verta. Grožis visada vertas.
Ir pabaigai norėčiau palinkėti visoms būsimoms nuotakoms – nesvarbu, mano ar ne – turėti drąsos būti savimi, ieškoti unikalumo ir kurti savo autentiškas istorijas. Kaip dizainerė, dievinu milžiniškas suknias, milijoną metrų nėrinių ir antra tiek siekiančius nuometus, bet dar labiau žaviuosi tikrumu, kuris yra pats ryškiausias.
Skaitot tarp eilučių?
Life's just around the bend, my friendMoon river and me“, – rašė Rūta Kvaščevičiūtė.
