Atlikėjas Edmundas Kučinskas atviras – artimieji jam jau seniai sakė, kad laikas pradėti bendrauti su savo gerbėjais ir socialiniuose tinkluose.
Jis tvirtino, jog dėl tokio spaudimo net pykdavo ir susipykdavo, kad tuščiai jam kvaršina galvą.
Apie šį sprendimą ir iškilusius rūpesčius E. Kučinskas atvirai papasakojo interviu naujienų portalui tv3.lt.
– Visų pirma, Edmundai, kaip sugalvojote pasukti išmanesniu keliu ir susikurti socialinių tinklų paskyrą?
– Kai matai, kad visi aplinkui gyvena telefonuose ir kompiuteriuose, o žiniasklaida net prezidentų, ministrų kalbas publikuoja iš jų facebooko paskyrų, sunku nuolat nekelti sau klausimo, ar nereikėtų ir man turėti savo socialinės platformos bent jau reklamai.
Kadangi mėgstu gyventi realiame pasaulyje, stengiausi iki paskutiniųjų nelįsti į virtualų pasaulį.
Tačiau artėjant koncertiniam turui, pagalvojau, kad socialiniai tinklai vis dėlto patogi priemonė tiesiogiai bendrauti su savo gerbėjais.
Nes vis tiek žiniasklaida yra tarsi tarpininkė, ir ne visada patogi ir palanki tarpininkė.
– Galbūt buvo žmogus, kuris paragino žengti šį žingsnį? Kas jis?
– Visa mano aplinka mane seniai spaudė, kad „visi turi, tik tu vienas ne“.
Man tai nebuvo argumentas, nes aš niekad nebijojau būti vienas, kuris daro kažką kitaip nei visi.
Net pykdavau ir susipykdavau, kad tuščiai man kvaršina galvą.
Bet, kaip minėjau, artėjantis koncertinis turas privertė nusileisti aplinkos spaudimui.
Nusileidau, bet užtat dabar, jei kas nors socialiniuose tinkluose man nepavyks, galėsiu visai nuoširdžiai sakyti, kad aplinka kalta.
– Kaip reagavo jūsų gerbėjai, pagaliau išvydę jus socialiniuose tinkluose?
– Priėmė natūraliai, reagavo labai teigiamai.
Bent kol kas – jokio negatyvo.
Kadangi skelbiu tai, kas susiję su mano muzika, kol kas mano „Facebook“ sienoje nėra jokių beprasmių batalijų klausimais, kuriais visi su visais dabar susipykę.
Tik, įtariu, kad kai kurie mano bičiuliai ir draugai iki šiol mano, kad ši mano paskyra netikra, kaip ir daugelis anksčiau mano vardu prikurtų.
– Ar daug jau spėjote gauti žinučių?
– Daug, ir čia kartu ir džiaugsmas, ir širdies skausmas, deja. Bet matyt tai neišvengiama, jei esi žinomas.
Daugybė geranoriškų žinučių su komplimentais, bet pasitaiko žmonių, kurie kreipiasi į mane net po vidurnakčio, stačiokiškai, tarsi būčiau jų senas draugas, sėdintis kartu prie bokalo.
Suprantu, kad kai žmonės metų metais klausosi mano dainų, gal jie į mane jau ir žiūri kaip į šeimos narį, tai, žinoma, labai smagu.
Bet vis tiek norisi nors lašelio takto, supratimo, kas yra asmeninė erdvė, kurios nereikėtų bendraujant peržengti.
Žinoma, kultūringo bendravimo nelabai suaugusius žmones beišmokysi, bet bent norėčiau, kad nerašinėtų naktimis ar paryčiais.
Jei aš ir prisijungęs tuo metu, nereiškia, kad prisijungiu pasirašinėti su kuo nors.
– Kokius įžvelgiate socialinių tinklų privalumus?
– Tai puiki terpė reklamai, galimybė tiesiogiai ir sau patogiu metu pasiekti savo auditoriją.
Pasakyti jai tai, ką nori, žinoti, kad tavęs niekas nekupiūruos, kaip, tarkime dalyvaujant kokiose nors laidose ar duodant interviu.
Jei suburi savo auditoriją, gali į ją kreiptis bet kada, gali transliuoti tiesiogiai, jei atsiranda koks skubus reikalas ką nors pasakyti, tai, žinoma, itin didelės galimybės.
Iš esmės, šiais laikais socialiniai tinklai, turbūt, bet kokio viešo žmogaus darbo priemonė.
Žinoma, turinti savo minusų dėl netikrų paskyrų ir „skamerių“.
Na, bet, kadangi mano „Facebook“ siena – mano taisyklės, manau, rasiu būdų, kaip jų pas save bent apmažinti.
– Ar pastebėjote, kaip greitai juose naršant ištirpsta laikas?
– Ne, kol kas nepastebėjau, nes per ilgai dar nebūnu. Yra degančių darbų, ruošimosi turui, todėl ir norėdamas negalėčiau daug laiko praleisti socialiniuose tinkluose.
O šiaip, tikiu, kad laiko pojūtis ten gali dingti. Bet juk nebūtinai tas laikas bus praleistas veltui.
Juk yra pilna man, kaip muzikantui, svarbių specializuotų muzikos puslapių, muzikantų paskyrų.
Man įdomu ir naudinga žinoti, kuo gyvena kitų šalių panašaus žanro atlikėjai, tad ten tikrai praleisiu kažkiek laiko, kai tik jo atrasiu tarp savo darbų.
– Kuo žadate dalintis socialiniuose tinkluose? Ar parodysite akimirkų iš asmenino gyvenimo?
– Pirmiausiai, žinoma, rodysiu savo kaip dainininko veiklą. Naujas dainas, koncertų akimirkas, koncertų anonsus.
Tikrai nesiruošiu veltis į jokias batalijas jokiais „karštais“ klausimais. Tai atimtų daug laiko, o prasmės tame nėra.
Aišku, turiu savo nuomonę visais klausimais, kaip ir kiekvienas, bet kryžiuoti ietis socialiniuose tinkluose, kai pilna netikrų paskyrų, „botų fermų“, būtų ir kvaila.
Dėl asmeninio gyvenimo viešinimo daug kas klausia. Ir visiems atsakau tą patį, kad viešumo ir žinomumo man ir taip pakanka, todėl norisi turėti asmeninę erdvę, kuri yra vien mano.
Juo labiau, kad esu dainininkas, o ne „influenceris“, prekiaujantis savo asmeniniu gyvenimu.
Kažkokių akimirkų minimaliai gal ir parodysiu, bet tikrai netransliuosiu savo kasdienybės.
Man pačiam visiškai neįdomi kitų žmonių virtuvė, tai kažkaip manau, kad ir kitiems manoji neturėtų būti įdomi.
Aš tapau žinomas dėl dainavimo, o ne dėl to, kad rytais išsiverdu grikių košės ar išsikepu kiaušinienės.
– Vis paminite koncertinį turą. Kokie nusimato artimiausi pasirodymai, į kuriuos norėtumėte pakviesti savo gerbėjus?
– Rengiu didelį savo koncertinį turą po pagrindines Lietuvos arenas. Gruodžio 25 dieną įvyks koncertas Vilniaus Compensa koncertų salėje, gruodžio 26 dieną – Klaipėdos Švyturio arenoje.
Kitais metais, kovo 2 dieną, Kauno Žalgirio arenoje, o kovo 16 dieną – Šiaulių arenoje.
Koncertinio turo moto „Tai, kas paprasta, gražu ir amžina“.
Orientuosiuosi į klasikinio formato pop dainas, tiek skambesio, tiek temų atžvilgiu.
Nes kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad į daug ką, ypač jaunystėje, linkstame žiūrėti per sudėtingai, sukomplikuoti paprasčiausius dalykus, bandome išrasti dviratį.
Bet, matyt, kiekvienas turi praeiti šitą kelią. Vėliau tampa aišku, kad pasaulyje yra labai paprasti esminiai dalykai, kurie privalomi mums visiems, tarkime, jūra, smėlis, saulė, draugystė, meilė, 10 Dievo įsakymų.
Nesilaikome, pažeidinėjame, bet jie nepraranda savo reikšmės ir vertės.
Suprantame, jog svarbu, kad atsibudus ryte būtų ramu namie ir pasaulyje.
Kad nepaisant sudėtingiausių eksperimentų muzikoje, visi galų gale pasiilgstame amžinų temų, vaikystės pasakų, kuriose viskas baigiasi gerai.
Ypač šiame nesaugiame pasaulyje norisi, kad bent dainose, bent tas kelias valandas, žmonės pasinertų į labai aiškų, suprantamą pasaulį ir pailsėtų nuo išorinio pasaulio sumaišties.
Tai pagrindinis mano koncertinio turo tikslas.
– Kokį apskritai etapą šiuo metu išgyvenate?
– Įdomų etapą. Esu visiškai paskendęs natose, nes pats visada rašau aranžuotes orkestrui, kuris man akompanuoja per koncertus.
Taip pat greitai ir nauja daina turėtų gimti.
Šiaip visada rengiant didelį turą, daug darbo, daug nerimo, rūpesčių, nes norisi padaryti viską kiek galima geriau.
Bet man patinka judėjimas. Nieko nėra blogiau už tylą, kai niekas nevyksta.
Man gyvenime turi būti judesio, todėl geriau nuvargti nuo per daug koncertų nei sėdėti ant sofos be koncertų.
Kai man sekasi muzikinė veikla, visa kita atrodo įveikiama.
– Minėjote, jog prieš 7-erius metus gimęs sūnus yra jums tarsi geriausia parašyta daina. Ar pastebite jo polinkį į muziką?
– Viską, ką norėjau šia tema pasakyti, jau esu pasakęs ir nenorėčiau šia tema daugiau kalbėti. Noriu turėti savo asmeninį gyvenimą, o atviraujant tokiomis temomis jis jau darosi nebeasmeninis.
Tegaliu pasakyti, kad apie polinkius kalbėti dar anksti, svarbiausia, kad gyvenimas susiklostytų kuo palankiau, nesvarbu, kokioje srityje nuspręs save realizuoti.
Apskritai man nepatinka šeimyniniai duetai su vaikais, kai nuo pat mažų dienų vaikai tempiami į sceną, nepaisant nei jų gabumų, nei noro.
Jei vaikas kažkam ypač gabus, žinoma, gražu, bet jei gabumų nėra ar jie labai vidutiniai, noras būtinai nusitempti vaikus į tą sritį, kurioje dirba tėvai, yra tuštybė.
– Edmundai, galbūt dar nešiojatės širdyje svajonę, kurią žadate išpildyti?
– Žinoma, kad svajonių turiu. Manau, teisingas posakis, kad žmogus gyvas, kol svajoja.
Ypač kuriančiam žmogui tai svarbu. Pastebėjau, kad jei tik save paskandini buityje, daraisi nuobodus amatininkas, be jokių kūrybinių idėjų.
Nebeturėti svajonių būtų mano kaip dainininko, dainų kūrėjo mirtis. Kol kas tikrai to nenorėčiau.
Bet įvardinti svajones, tai gal ne. Šia prasme esu gana prietaringas, tad pasvajosiu sau tyliai, o jei pavyks realizuoti, tada jau paskelbsiu viešai.
