Žinomas vyras Vilniaus knygų mugėje vykusio JAV psichoterapeuto Terrence’o Realo knygos „Nenoriu apie tai kalbėti“ pristatyme atvirai papasakojo apie priklausomybes ir kaip stengėsi jas įveikti.
Asmenine patirtimi taip pat dalijosi festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas, profesines įžvalgas pateikė psichoterapeutė Lina Vėželienė-Dirmotė, o pokalbį moderavo dainininkė, žurnalistė Jurga Šeduikytė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
T. Realas daugiau nei du dešimtmečius padeda vyrams ir jų šeimoms atpažinti bei įveikti depresijos požymius, o „Nenoriu apie tai kalbėti“ – tarptautinis bestseleris ir nesenstanti psichologinių knygų klasika, šiemet leidyklos „Eugrimas“ išleista Lietuvoje.
Pajaučiau mirtį šalia
Knygos pristatymo metu A. Sakalauskas prisiminė laikotarpį, kai buvo įklimpęs į alkoholizmą.
„Neturėjau kompleksų, bet jaučiausi nelaimingas. Taigi iš pradžių pradėjau išgėrinėti, kad laisviau jausčiausi kompanijoje.
Vėliau alkoholis taip įtraukė, kad nebesupratau, ar čia depresija, ar kokia kita velniava. Lyg ir galėtum viską pakeisti, bet nemoki“, – atviravo aktorius.
Siekdamas sau padėti, jis apie priklausomybę alkoholiui prisipažino viešai. Visi suprato, kad aktoriui siūlyti išgerti negalima. Jis pradėjo lankyti panašaus likimo žmonių kursą, bet tai nepadėjo užpildyti jausmų tuštumos.
„Supratau, kad padėtis rimta, kai pajaučiau mirtį šalia. Išsigandau. Pagalvojau, dar noriu gyventi. Patikėkit, kančia gyventi toje priklausomybėje ir vakuume, norėjosi pajusti kažką tikro“, – sako aktorius.
Moterys kreipiasi dažniau, o vyrai nelinkę kalbėti
Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius K. Kaupas, beveik prieš du dešimtmečius išsivadavęs iš alkoholio ir narkotikų priklausomybės, pasakojo, kad tik dabar, būdamas 46-erių, pradeda suprasti, kas yra emocinis intelektas.
„Mano tėtis mirė, kai man buvo treji, mama sunkiai dirbo, kad išlaikytų tris vaikus. Ji neturėjo laiko. Aš ieškojau to dėmesio, bet taip ir negavau. Pas mane nesusiformavo suvokimas, kas yra ryšys, kaip jį kurti.
To trūko ir ankstesnėse kartose. Juk pokariu visi buvo šiek tiek robotai, dirbo kaime, vežė šieną, atsipalaiduodavo su degtine ir niekas apie jokius jausmus nekalbėjo.
Taip emocinės kalbos stygius persidavė kitoms kartoms“, – mano K. Kaupas. Vyras dažnai lankosi kalėjimo institucijose, kur bendrauja su kaliniais, dalijasi savo istorija ir stengiasi įkvėpti juos keistis.
Psichoterapeutės L. Vėželienės-Dirmotės teigimu, santykių modelius vaikai perima automatiškai.
„Mano praktikoje yra atvejų, kai vyrai kreipiasi pagalbos todėl, kad nenori būti kaip tėvai, pakreipti santykius kita linkme.
Be to, jeigu žmogaus emocinis intelektas būna apleistas, jam padėti sunkiau ir reikia daugiau pastangų ir vidinių jėgų“, – pasakoja psichoterapeutė.
Jos teigimu, slaptą depresiją galima pavadinti giliai nusėdusia neviltimi, kuri gali atsirasti ir dėl to, kad žmogus negali kažko padaryti, ko tikisi ir tai jį graužia – pavyzdžiui, tėvui palikus šeimą, sūnus nori būti šeimos išlaikytoju, bet finansiškai negali.
L. Vėželienė-Dirmotė sutinka su knygoje „Nenoriu apie tai kalbėti“ pateikiamu teiginiu, kad sergančių depresija skaičius pagal lytis daugmaž vienodas, tačiau moterys dažniau kreipiasi pagalbos, o vyrai nelinkę apie tai kalbėti, taip neva nerodydami savo silpnumo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
