Mažai kas žino, kad metus trukęs jo gydymas ir reabilitacija po sudėtingos neurochirurginės stuburo operacijos labai reikšmingai prisidėjo prie to meto medicinos studentų praktinių įgūdžių lavinimo. Tai buvo atvejis, kokį būsimi medikai galėjo pamatyti nebent vadovėlių iliustracijose – to meto Lietuvoje nebuvo galimybės praktikuotis su pacientu, patyrusiu tokio sudėtingumo stuburo traumą.
Praėjus beveik trisdešimčiai metų, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos mokslo centre su A. Chošnau kalbamės apie šį itin skausmingą eismo įvykį, gydymo procesą po jo ir atgautos sveikatos vertę, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Lemtingas rytas: taksi „Volga“, sportinis „Pontiac“, greitosios pagalbos ir gaisrinės automobiliai
– Sveikas, Alanai!
– Sveiki. Tikrai žodis „sveikas“ labai tinkamas!
– Ne visada šiame pasisveikinime galima jausti tokį stiprų krūvį… Ką tau reiškia žodis „sveikas“? Ar jis skamba tau kaip savotiškas priminimas?
– Reiktų kiekvieną dieną dėkoti, kad esi sveikas! Kaip ir kitus, kasdienybė ir mane nuneša su veiklomis ir darbais, aš taip pat primirštu šio žodžio svarbą, nors dažnai kitiems sakau „sveikas“, „sveiki“, „likit sveiki“. Mes galime žiūrėti į šį žodį iš skirtingų pozicijų, bet jame yra labai didelė vertė – sveikata. Todėl svarbu niekad nepamiršti, kokie mes esame laimingi ir Dievo apdovanoti, kai esame sveiki.
TV3)" loading="lazy"/> 
– Per daugelį metų visa Lietuva turėjo progų išgirsti tavo gyvenimo istoriją ir sužinoti apie vieną skaudžiausių įvykių, nutikusių prieš 28 metus. Ar galime nusikelti į ankstų 1997 m. rugpjūčio 21 d. rytą? Kaip jauteisi, kokiomis nuotaikomis ir planais tąryt gyvenai?
– Diena buvo puiki, mes su grupe planavome važiuoti į Palangą, į žvaigždžių futbolo varžybas. Ten jau laukė žiniasklaida, o mes turėjome prisijungti prie savo komandos. Atsikėliau anksti, apie 8 valandą ryto, nes turėjau atsiimti savo naują automobilį. Išsikviečiau taksi, atvažiavo „Volga“, kurią vairavo moteris – tai buvo labai retas dalykas devintajame dešimtmetyje! Vairuotoja papasakojo, kad jau daugelį metų vairuoja taksi, mes labai maloniai pasišnekėjome… Atvažiavęs į servisą sėdau į savo žydrai mėlyną „Pontiac“ automobilį – toks tuo metu Vilniuje buvo vienintelis – ir, pasiėmęs draugus, išvažiavau pajūrio link.
– Kaip įvyko avarija? Kas atsitiko, kad vos per kelias akimirkas tavo – 23 metų vaikino – gyvybė atsidūrė ties riba?
– Mes labai skubėjome į varžybas. Kelyje buvo remonto darbai, dėl kurių didėjo rizika pavėluoti, tad, nesmagu prisipažinti, bet juos pralenkėme pažeisdami taisykles, dideliu greičiu. Vairavau neprisisegęs diržo. Tai, be abejonės, buvo labai blogai. Švietė saulė, buvo fantastiškai gražu, ir aš pajutau norą padidinti greitį, pajausti naują automobilį. Nežinau, kas man pasidarė… Lyg kažkas kitas būtų vertęs mane spausti greičio pedalą. Prisimenu tą momentą: žiūriu į savo koją ir spaudžiu akceleratorių, kol pasiekiu 180 km/h greitį.
Tuo metu tolumoje, pirmoje juostoje, mačiau važiuojantį sunkvežimį. Atrodė, kas gali atsitikti? Aplenksiu! Tad lėkiau tuščia juosta, kai staiga sunkvežimio vairuotojas išvažiavo į mano juostą, tiesiai priešais mane! Suvokiau, kad laiko sustabdyti automobilį nebeturiu, bet vis tiek spaudžiau stabdžius ir pasukau į pirmą juostą… O ten – kitas sunkvežimis. Bandžiau įlįsti į tarpą tarp sunkvežimių, bet trenkiausi į vieną iš jų, ir mane smūgis nubloškė į kelio bortą. Sekė keturi ar penki smūgiai, mano rankos nukrito nuo vairo, vienu momentu pajutau labai stiprų spengesį… Ir staiga mano sąmonė išsijungė: viskas nutrūko, tarsi kažkas būtų išjungęs televizorių.
– Tačiau dabar, žvelgiant retrospektyviai, juk ši lemtinga situacija susiklostė dėl to, kad buvo viršytas leistinas greitis… Tai – labai opi nūdienos problema keliuose. Dabar vairuodamas juk jau taip nesielgtum?
– Be jokios abejonės. Dabar visuomet pats sau ir kitiems šeimos nariams segu diržus, abu su žmona Valda vairuojame atsakingai, nes žinome, kokia skaudi gali būti greičio viršijimo kaina.
– Kaip įvykiai klostėsi toliau?
– Atsidūriau beribėje tamsoje, nenusakomoje erdvėje, kurioje nėra jokio žmogiško pojūčio: atrodė, kad nuo manęs nuimtos penkios tonos fizinio ir emocinio krūvio. Aš tą erdvę jaučiau ir mačiau. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad išmanau transcendenciją ar kad tai – siektina būsena, nes ji galėjo baigtis biologine mirtimi. Tai, kaip medikai apibūdintų, turbūt buvo klinikinė mirtis.
Nežinau, kiek laiko išbuvau tokios būsenos, bet kai atsibudau, priešais mano akis buvo giedras dangus ir tvieskė saulė. Smūgis mane atvožė atgal tiek, kad nulūžo sėdynės atrama. Mačiau savo kūną, bet negalėjau jo judinti. Tą akimirką supratau, kaip jaučiasi neįgalus žmogus – neduok Dieve…
Jaučiau tik kaklą ir galvą – tai buvo pats didžiausias košmaras. Meldžiausi, mintyse žadėjau Dievui, kad padarysiu viską, kad tik man būtų grąžintos kojos, rankos… Ir rėkiau savo draugams: „Laikykit mano galvą, laikykit mano galvą!“ Greta manęs gaisrininkai pjovė, laužė automobilio dureles, kaukė sirenos, o aš tuo tarpu buvau ką tik atsigavęs, ėmiau grįžti į realybę. Po truputį pradėjau justi, kad nuo pirštų galų atitirpsta kūnas.
Kartu sukilo ir begaliniai skausmai. Prašiau gaisrininkų ir medikų, kad elgtųsi kuo atsargiau, nes įtariau, kad su mano kaklu yra kažkas labai negerai. Jau vėliau reabilitacijos gydytojai ir ergoterapeutai man sakė, kad galimai kertiniu mane nuo neįgalumo išgelbėjusiu veiksniu tapo greita bičiulio reakcija, nes jis stipriai suėmė ir laikė mano galvą, kol gaisrininkai pjovė sudaužytą automobilį. Net dabar, kai kalbu, mintys ir psichologija veikia: atrodo, jaučiu maudimą kakle ir kojose… Laimei, mano draugai smarkiai nenukentėjo ir greitai pasveiko.
– Pirmiausia tu pakliuvai į Elektrėnų ligoninę ir netrukus buvai perkeltas į Šv. Jokūbo ligoninę Vilniuje. Vėliau – ilgas gydymas VUL Santarų klinikose.
– Taip, greitoji pagalba mane vežė į Elektrėnų ligoninę, nes ji buvo arčiausiai. Atsimenu labai didelius skausmus, bet tuo pačiu metu – didelį džiaugsmą, kad esu gyvas ir jaučiu savo kūną: kojas, rankas, galvą. Prašiau medikų, kad man duotų kokių nors nuskausminamųjų, ir man juos suleido dar greitosios automobilyje.
Važiuojant nuo kiekvieno menkiausio smūgio man smogdavo beprotiškas skausmas. Kol mane nuvežė į palatą ir pririšo mano kaklą su tempimo įranga, visą tą laiką patyriau be galo didelę įtampą. Net negaliu apsakyti, kokia tai buvo stresinė būklė: aš nežinojau, kas darosi, bet jaučiau, kad turiu kūną ir kad man duota neįkainojama proga vėl jį jausti, ir kad aš nežinau ką – viską – galėjau padaryti, kad tik tai išsaugočiau.
Labai ilgos dienos ligoninėje ir „kas per žvaigždė kybo virš tavęs“?
– Kokios buvo tavo dienos ligoninėje?
– Vos pakliuvus į ligoninę, pirmieji atvažiavo keli draugai ir žurnalistai. Vėliau apie avariją sužinojo ir mano močiutė, su kuria gyvenau Vilniuje. Pirmosiomis dienomis man prireikė raminamųjų, kad nusloptų panika ir baimė. Vėliau prisimenu laukimą, vaistus, treniruotes, palatos draugus, personalą, bendravimą…
Man buvo lūžęs vienas ir skilę du kaklo slanksteliai. Maždaug po mėnesio jau galėjau vaikščioti ir pats apsitarnauti, nes man į kaukolę buvo įgręžtas Ilizarovo (Halo) aparatas. Atrodžiau kaip robotas, visas apžėlęs, su didžiule barzda. Mane operavęs chirurgas dr. Saulius Čepkus sakė, kad tai buvo pirmas Halo aparatas, pritaikytas galvai Lietuvoje. Bet, įsivaizduokite, man šį aparatą nuėmė anksčiau laiko, nes jis… sulūžo! Pagal planą turėjau nešioti tą aparatą ilgiau, bet naujo gydytojai nebedėjo. Džiaugiuosi, kad to užteko gydymui. Dabar Halo aparatas jau yra ištobulintas, o man teko nešioti labai nepatogų.
Tuo metu aš buvau labai jautrus – bet koks dilgtelėjimas kūne man išprovokuodavo didelį stresą. Bet aš to nerodžiau, laikiau savyje, nes šalia palatoje mačiau žmones, kuriems buvo daug blogiau, ir ši aplinka labai smarkiai veikė psichologiškai. Dienos ligoninėje buvo be galo ilgos. Ypač sunku buvo, kai iš manęs atėmė narkozę, nes kęsdamas skausmus vos sugebėdavau užmigti ir pailsėti.
Valgiau kaire ranka, nes nevaldžiau dešiniosios: ji atsistatė tik per maždaug tris mėnesius. Praradau visą savo raumenų masę, tad teko iš naujo mokytis elementarios motorikos, tačiau supratau, kad esu laimės vaikas, kad man labai pasisekė, nes aplink buvo puikūs žmonės. Personalas buvo nuostabus, ryte anksti linksmai žadindavo, palaikydavo pozityvumą, buvo fiziškai labai stiprūs ir daug padėjo. Aš mačiau, kaip rūpestingai jie prižiūrėjo ir kitus pacientus – tai man suteikė jėgų ir dvasiškai stiprino.
– Ar buvo baimės, kad kuri nors kūno vieta gali neatsistatyti, kad gali netekti tam tikrų funkcijų? Kokios apskritai buvo gydytojų prognozės vos patekus į gydymo įstaigą ir vėliau, įsibėgėjus gydymui?
– Gerai atsimenu, kai mano gydytojas dr. S. Čepkus po operacijos man pasakė: „Po tokio įvykio žmonės nevaikšto, vaikine, tad nežinau, kas per žvaigždė kybo virš tavęs.“ Kai sveikimo fazėje man uždėjo minkštą kaklo įtvarą ir išleido į namus savarankiškai stiprėti, aš šį procesą priėmiau labai sudėtingai: kasdien nerimastingai skambindavau gydytojui, manyje buvo pasėta labai didelė baimė, kad kažkas gali su manim atsitikti.
Net kai gydytojai liepė nebenaudoti kai kurių medikamentų, aš vis tiek naudojau – baimė buvo nežmoniškai didelė. Pamenu, kad paskutinėje gydymo fazėje gydytojas leido man koncertuoti su kaklo įtvaru. Koncerto metu muzika tiesiog nunešė stogą… Buvau labai pasiilgęs koncertų, scenos, muzikos, gerbėjų… Neapgalvotai padariau keletą staigių judesių ir bematant išsigandau, kad persistengiau, bet viskas tąkart baigėsi gerai. Apskritai po koncertų man dar ilgai per kūną bėgiodavo skruzdėlytės, kamuodavo neuropatinis skausmas.
Asmeninė valia, kūno iššūkiai ir tikėjimas
– Tavo dainos „Kiek upė turi krantų“ žodžiai – įkvepiantys, tarp jų sudainuoji ir frazę „stiprų stuburą aš turiu“, kuri yra apie tavo tvirtą būdą. O kaipgi iš tiesų dabar jauti savo stuburą? Ar iki šiol vis dar prireikia prisiminti pratimus, ar apie traumą primena kokie nors simptomai? Koncertuose matome, kad šokti tikrai gali, pavyzdžiui, dainos „All You Need To Love“ videoklipe nematyti jokių kaklo judesių suvaržymo.
– Liekamųjų reiškinių yra: jaučiu daug raumenų įtampų, kartais degina kaklą, bet negeriu nuskausminamųjų vaistų – aš tiesiog priimu šią būseną, kai ji ateina. Prisitaikiau prie savo kūno, tačiau, be abejo, stuburas primena apie save. Gydytojai man sakė, kad būtinai turiu sportuoti, judėti, ir tikrai – jei porą savaičių nepajudu, pradedu jausti, kad rankos, kojos nebe tokios, pradeda mausti nugarą. Man buvo sakyta, kad laikui bėgant viskas paūmės, pradėsiu jausti orų, slėgio pokyčius, ir tikrai jaučiu. Būna staigių galūnių nutirpimų, sekundinių momentų, kai tu tarsi čia, tarsi ir ne čia.
Ilgai sėdint prie kompiuterio ir virtuvėje gaminant maistą man dažnai skauda kaklą. Ir apskritai, psichoemociškai kaklo zona man – jautri vieta, niekam neleidžiu jo liesti. Net ir šiandien, kalbantis su jūsų centro ergoterapeutais apie nervų ir slankstelių trapumą, man atrodo, kad ima tirpti kaklas.
Suprantu, kaip man pasisekė, kad nebuvo pažeisti nervai. Tuo metu buvau gavęs psichologinį smūgį ir turiu pripažinti, kad tik po daugelio metų labai giliai suvokiau, kas iš tiesų įvyko. Kai kurių gydytojų patarimų nepaklausiau ir po to man tai atsiliepė: pavyzdžiui, man buvo liepta judinti akis į šonus lyg judinčiau kaklą, kad raumenys atsimintų darbą. Nedariau šių pratimų pakankamai dažnai, dėl to silpnėjo kaklo raumenys.
– Ligoninėje tavo asmeninė valia „dirbo“ komandoje su gydytojais. Ne kartą viešai tvirtinai tikįs psichologiniu nusiteikimu – kad jis absoliučiai lemia žmogaus sveikatą, nepaisant žmogaus amžiaus ir aplinkybių. Ar visada turėjai šį tikėjimą? Galbūt pameni konkretų momentą, kai pirmąkart tuo įsitikinai?
– Aš tai išsiugdžiau nuo vaikystės. Mano gyvenimas buvo nelengvas: mažas praradau šeimą ir pakeičiau gyvenamąją šalį. Vis dėlto tikėjimą, kad kažkas iš aukščiau mane globoja, turėjau nuo mažumės. Pamenu, Bagdade, kieme prie namų, būdamas penkiametis vienu momentu atmerkiau akis ir užplūdo jausmas, kad tarsi prasidėjo gyvenimas. Visa siela pajaučiau nepaaiškinamą jausmą, kad esu ne vienas, kad turiu palaikymą, kad yra kažkas daugiau, negu matau. Nuo tada tikrai turiu tvirtą tikėjimą.
Trauma apvertė aukštyn kojomis mano pasaulėžiūrą. Ėmiau žiūrėti į pasaulį visai kitaip. Kad ir koks jis būtų, sveikas gyvenimas jau yra kokybiškas. Kodėl apskritai mes gyvenimą vadiname „kasdieniu“? Pastebėkite, žmonės nuolat bando viską supaprastinti, apibrėžti kokiomis nors kategorijomis, bet mes juk nesame jokiose kategorijose. Aš vis dar esu tos vidinės būsenos, į kurią įėjau per avarijos ir gijimo patirtį.
Mano vidinis pasaulis perėjo į kitą dimensiją, man atsivėrė visai kitokia pasaulio struktūra, kitas matymo kampas, gyvenimas įgavo tikrąją vertę ir gylį, ir tai labai atsiliepia mano kūryboje, muzikos harmonijose, tekstuose, bendravime. Aš gyvenu pagal savo įgytą suvokimą ir patirtį.
– Iš tavo gyvenimo istorijos žinome, kad tu labai pasitiki savo kūnu kaip instrumentu, organizmu: daug metų skyrei vandensvydžiui ir treniravaisi, kol pasiekei ne vieną čempiono titulą, tau įprasti protarpiniai badavimai. Tu labai daug skaitai ir domiesi tuo, kaip funkcionuoja, regeneruojasi kūnas. Kiek apie savo kūną sužinojai anuomet, po gydomosios reabilitacijos darydamas mankštas ir pratimus su ergoterapeutais, kineziterapeutais?
– Pasakysiu atvirai, iš karto po traumos susidomėjimo kūnu visiškai nejaučiau. Tebuvo begalinis noras išgyventi ir neprarasti to, ką turiu, ir kad ateityje tokie dalykai nebepasikartotų. Tad, kai gydytojai dirbo su manimi, aš jų neklausinėjau, kaip veikia mano organizmas, kas su kuo susiję, aš jais tiesiog pasitikėjau. Tik kai žiūrėdavome nuotraukas su gydytoju, paklausdavau jo apie konkrečius slankstelius, pasidomėdavau galimomis pasekmėmis.
Kai mane paleido iš ligoninės, dariau pratimus, ėjau pas ergoterapeutus, kineziterapeutus, daug treniravausi. Pamenu, kartą vienas gydytojas uždėjo man aparatą, kuris kelia kaklą, tiesina slankstelius; patikino, kad nėra ko bijoti. Aparatui pakėlus mano kaklą, man per jį staiga į galvą ėmė tekėti didelis kraujo srautas. Pajaučiau tokią palaimą, tokį atpalaidavimą! Bet kartu supratau, kad tai reiškia, jog man dar labai toli iki to tikrojo funkcionavimo. O aš juk tuo metu galvojau, kad jau esu beveik pasveikęs… Po to, deja, dar ilgai gyvenau su kaklo deginimo jausmu.
Kai prisilietimas gydo: ergoterapijos vertė
– Šiandien išvydai vienas iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto patalpų, skirtų ergoterapijos specialistams rengti. Kaip matai, šie specialistai ne tik mokosi, kaip padėti traumas ar paralyžių patyrusiems žmonėms gydymo įstaigos aplinkoje, tačiau yra ir ruošiami padėti adaptuoti pacientų namus ir darbo vietą pagal tai, kiek riboti jų kūno judesiai. Kokie tavo įspūdžiai?
– Labai džiaugiuosi aplinka, kurioje studentai dabar turi galimybę augti ir mokytis, tai juk labai svarbu. Matau, kad sąlygos yra tiesiog puikios – viskas nauja, modernu ir tai įkvepia. Aš žinau, kad ergoterapeutai ir reabilitacijos specialistai atlieka labai didelį ir svarbų darbą visuomenei. Džiaugiuosi, kad yra toks universitetas, kuriame galima mokytis šių dalykų, turėti gyvąją praktiką, įvaldyti specialią įrangą ir priemones. Kai aš išėjau iš reabilitacijos centro, turėjau minčių, kad gal man reiktų dirbti ir padėti žmonėms su negalia. Jiems juk reikia pagalbos čia ir dabar.
Vis dėlto man skirtas muzikos kelias. Tikiu, kad muzika taip pat atlieka tam tikrą misiją – ji pozityviai veikia žmogaus nuotaiką, gali jį nuolat lydėti. Jeigu sulaukiu kvietimų, prisidedu savo dalyvavimu muzikiniuose paramos projektuose, tačiau norėčiau, kad jų vyktų dažniau ir daugiau, nes pagalba žmonėms, kurie yra patyrę traumų, paralyžių ar turi negalią, taip pat jų šeimos nariams, yra būtina kasdien.
– Vaikystėje netekęs šeimos, po avarijos gavai šansą ne tik gyventi toliau, bet ir sukurti savo šeimą. Šeimoms, kuriose vienas iš narių patiria traumą, insultą, paralyžių, tenka ilgai dirbti su reabilitologais, ergoterapeutais. Jie padeda sugrąžinti, kompensuoti ligonio galimybes apsitarnauti namuose. Deja, Lietuvoje situacija su ergoterapeutų rengimu – kritinė. Žmonių, kurie nori gyvenimą paskirti šiam darbui, teatsiranda vienetai, o reabilitacijos paslaugų kasmet prireikia dešimtims tūkstančių žmonių. Kaip apibūdintum ergoterapeuto pašaukimą ir vaidmenį paciento gyvenime?
– Manau, kad ergoterapija yra viena iš dieviškų specialybių. Dievas moko, kad turime padėti vieni kitiems, todėl tikiu, kad šiems fantastiškiems žmonėms, kurie atiduoda tiek daug savęs dėl tų, kuriems yra sunku, kurie negali gyventi įprastai, bus dosniai atsidėkota. Mano supratimu, ergoterapeutai turi jausti paciento būseną, gyvenimo būdą po traumos, turėti daug empatijos ir juos nuo pirmųjų studijų dienų reikia mokyti apie traumą patyrusio žmogaus psichologiją ir galimas emocines būsenas.
Su tokiu pacientu reikia daug kalbėti apie skausmą, neviltį, baimę, nežinomybę – visus šiuos jausmus. Taip pat reikia jam pritaikyti gyvenamąją aplinką – visi juk esame skirtingi. Tikiu, kad šiuolaikiniame universitete studentai yra mokomi ir minkštųjų, ir techninių kompetencijų ir gauna aukščiausio lygio žinių. Tuos, kurie rinksis šią specialybę ir skirs tam savo gyvenimą, reikėtų labai skatinti ir motyvuoti. Tai – didelis pašaukimas ir tarnystė, todėl reikia, kad jie galėtų oriai iš to gyventi, išlaikyti savo pačių šeimas.
– Šiandien galime suskaičiuoti, kad tą rugpjūčio 21-ąją tu gavai dovanų bent 10 097 dienas gyvenimo. Neabejoju, kad esi tikintis žmogus ir jauti, kad tą dovaną suteikė kažkas iš aukščiau. Bet prie to taip pat dirbo dešimtys žmonių, kurie labai stengėsi. Ką tu šiandien jauti žmonėms, kurie savo rankomis tave gelbėjo ir gydė?
– Tikrai, aš kartais taip pasineriu į darbus ir tikslus, o laikas taip greitai bėga, kad net nepajuntu, kiek visko praeita, sukurta, užgyventa… Jaučiausi labai gerai tarp mane gydžiusių ir sveikatą grąžinusių profesionalų. Su jais man buvo daug lengviau pereiti tą situaciją, kuri buvo psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai labai sunki. Gydytojai neurologai, vėliau reabilitologai, ergoterapeutai ir kiti specialistai – visi buvo tokie palaikantys, kad aš žinojau, jog galiu jais visiškai pasitikėti. Turbūt tai, kokie žmonės tave supa, yra svarbiausia gijimo metu. Aš jiems visiems jaučiu didžiulę pagarbą ir dėkingumą už tai, kad jie manimi nuoširdžiai rūpinosi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
