Vos trylikos metų Justė tapo jauniausia visų laikų Lietuvos moterų rinktinės žaidėja, debiutavusi tiek nacionalinėje ekipoje, tiek Lietuvos moterų krepšinio lygoje Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Tais pačiais metais ji su Lietuvos jaunučių rinktine pelnė Europos vicečempionių vardą.
„Mes kalbėjomės dar tau prieš išvykstant į Moni Parkerio akademiją Prancūzijoje ir aš klausiau – ar tu nebijai? Kaip tau seksis?“, – laidoje prisiminė K. Rimienė. Šiandien Justė jau gali papasakoti, kaip sekėsi: „Sunku, faktas. Bet kurioje kitoje šalyje bet kokio amžiaus išvažiuoti būtų iššūkis, dar tokio amžiaus... Bet mane gelbėjo, kad ten buvau kovido metais, tai greitai grįžau namo, pas tėvus. Bet greitai ten adaptavausi, nes labai norėjau tą kalbą išmokti.“
Prancūzijoje praleisti metai, anot Justės, buvo svarbūs. Kaip pasakoja krepšininkė, ten žmonės labiau nacionalistai, nelabai propaguoja užsieniečių, tačiau Justė didelių pastangų dėka išmoko prancūzų kalbą ir tai jai labai padėjo įsilieti į jų bendruomenę. Dabar, po šešerių metų, ji su šypsena sako: „Buvo daug nežinomybės, buvo ir traumų, nežaidžiau daug… Viskas baigėsi, uždarau šitą knygos lapą pagaliau.“
Patirtos traumos
Kristina pasiteiravo ir apie traumas, kurios stabdė Justės kelią: „Čiurnos pasukimai buvo 2–3 kartus, pristabdė mėnesiui ar kelioms savaitėms – čia minimalūs. Kai klubo skausmai prasidėjo, tai dar prieš operaciją, Pasaulio čempionate, galėjau žaisti tik ribotai, o visą sezoną pradėjau su skausmais. Galų gale nusprendžiau – nebenoriu kankintis, reikia priimti sprendimą, kad guluosi ant stalo, migdykit mane. Praėjo šeši mėnesiai kol galėjau vėl žaisti po operacijos.“
Justė nuo mažens žinojo, ką reiškia būti išskirtinei – ji pirmoji žengė į Eurolygos areną vos sulaukusi keturiolikos metų. Tai buvo neeilinis pasiekimas, bet kartu ir milžiniškas iššūkis. Paskui jos kelias vedė į Lietuvos moterų rinktinę, kur ji tapo jauniausia komandos nare, o dabar jos vardas jau skamba ir WNBA – ji antra Lietuvos krepšininkė, kurią pakvietė į šią prestižinę naujokių biržą.
Tačiau šie laimėjimai nebuvo be kainos. Po traumų, net ir mažų, Justė dažnai jautė tą nematomą baimę – baimę vėl atsisėsti ant suolo, būti atskirta nuo savo komandos. Kartais atrodydavo, kad nenori per daug kontaktuoti su žaidimu, nes bijo, kad trauma vėl primins apie save, ypač čiurnos sužeidimas, kuris vis dar gniaužė širdį.
Tačiau būtent psichologinis darbas su šiomis baimėmis leido jai išlikti stipria, nesileisti nugalimai. „Tokios baimės yra, bet su jomis tvarkausi psichologiškai“, – taip ji kartojo sau ir kitiems.
Vis dėlto, svarbiausias jos tikslas – pasiekti aukštumas už Atlanto, WNBA lygoje. „Aš manau, vis tiek už Atlanto būtų tas svarbiausias pasiekimas, nes, kaip lietuvei, moterų pusėje tokio aukšto niekas dar nebuvo pasiekęs“, – sakė ji.
Kodėl nusprendė dar nevykti į JAV?
Vis dėlto ji ne iš karto pasirinko vykti į JAV, o tęsė karjerą Europoje, keisdama klubą iš Prancūzijos į Ispanijos „Sparks“.
„Manau, jau reikėjo pokyčių, nes bet kuriam žmogui ilgai būtų atsibodę. Aš esu toks žmogus, kuriam reikia išeiti iš komforto zonos, kad per sunkumus perlipčiau. Ispanijos komanda žais aukščiausioje Eurolygoje, todėl tai buvo viena iš mano svajonių. Sprendimas tikrai buvo labai lengvas“, – sakė ji.
Daug kas mano, jog Justė nevyko į JAV vien dėl rinktinės įsipareigojimų. Tačiau ji pati tai paneigė: „Daug žmonių klysta. Taip, rinktinė prisidėjo, bet nebuvo taip, kad dėl rinktinės nevykstu.“
Ji žinojo, kad 2027 metais situacija bus kita. Šiuo metu ji pasirinko rinktinę, nes tai buvo neeilinis įvykis – ne kasmet žaidžiama tokio rango čempionatuose. Jos principas buvo aiškus: norėjo kartu su naująja karta pradėti šią istoriją nuo nulio, kurti kažką ypatingo kartu su savo komanda. Tai buvo jos svarbus sprendimas, kurį ji priėmė su meile ir atsidavimu.
Paklausta, kas padeda priimti tokius svarbius sprendimus, Justė šypsosi: „Aš jau pilnametė, tai tėtis nebesprendžia.“ Tačiau priduria: „Visada gaunu patarimų. Ne be reikalo visų mano gyvenimo ir sutarčių detalių peržiūra vyksta su tėvais. Aišku, jie pataria, bet kas liečia vidinius susitarimus – tai vien tik mano sprendimas.“
Turėjo galimybę žaisti už Ameriką
Kalbėdama apie WNBA naujokių biržą, Justė atvirai prisipažino, kaip ten viskas vyksta. Ji pasakojo, kad reikia pereiti apie dešimt pokalbių su skirtingomis komandomis, o nežinomybė dėl to, kur gali atsidurti, yra didžiulė.
Tačiau širdyje ji turėjo nuojautą – kažkiek tikėjosi, kad bus pakviesta penktu šaukimu. Tai nebuvo visiška staigmena, nes ji pažinojo viceprezidentę jau seniai ir ši pažintis suteikė jai šiek tiek užtikrintumo.
Kai jos vardas buvo paskelbtas Niujorke, Justė buvo Prancūzijoje ir stebėjo viską per televizorių: „Buvo tėvai, mano dvi geros draugės ir nesitikėjau išvis reakcijos iš savęs išgauti, nes esu ramus žmogus. Tas emocijas viduje išgyvenu, viskas taip atrodo išėjo. Garso labai nebuvo, bet tie džiaugsmai, apsikabinimai su artimaisiais buvo.“
Nors Justė gimė Vašingtone, ji visada jautėsi lietuve. „Buvo klausimų, ar noriu iki 18 metų sužaisti už Ameriką, bet man net tokių minčių nekilo – nei pažįstamų turiu Amerikoje, nei ten gyvenau. Aišku, būtų smagu žaisti ten, kur visada laimi, bet aš Lietuvoje augau, visi giminaičiai yra čia, todėl man tai nekelia jokių abejonių“, – atviravo ji.
Kalbėdama apie spaudimą, būdama Lietuvos rinktinės lyderė, Justė sakė, kad jo nelabai jaučia. Nesvarbu, ką ji bedarytų ar kaip sektųsi, visada atsiras žmonių, kurie kritikuos. Net jei komanda gerai pasirodys Europos čempionate, kažkam vis tiek nepatiks ir pasidalins savo nuomone socialiniuose tinkluose.
Tokių kritikų visada buvo daug, tačiau Justė nekreipia į tai dėmesio. Kartais ji net pasižiūri komentarus dėl juoko – tai praskaidrina dieną ir leidžia nusijuokti.
Šių metų Europos čempionate Lietuvos rinktinė kovos stiprioje grupėje su Slovėnija, Italija ir Serbija. „Aš ir mūsų nenuvertinčiau, turim tokį gerą balansą tarp jaunimo ir patyrusių žaidėjų“, – vertino Justė.
Gatvėje atpažįsta
Laidoje Kristina pasiteiravo Justės apie jos asmeninį gyvenimą. Socialiniuose tinkluose Justė neslepia artimo ryšio su mama, neseniai net pavadino ją „mažąja savimi“. „Ji dažo plaukus, aš irgi truputį link blondiniškos spalvos, bet šiaip, iš veido panašios“, – juokėsi Justė.
Kalbėdama apie makiažą, sportininkė prisipažino, kad beveik jo nenaudoja: „Ne, aš natūrali, man makiažas nelimpa ir man tai negražu. Man ir taip gerai.“
Justė pasakojo, kad gatvėje ją dažnai atpažįsta. Nors ne visi drįsta prieiti tiesiogiai, žvilgsniai dažnai būna juntami ir tai kartais ją nervina. Labiausiai nemalonu, kai jaučia, kad ją stebi, bet nesiryžta priartėti. Tačiau ji priima šį faktą kaip neišvengiamą gyvenimo dalį, kurį pasirinko ir išmoksta su tuo susitaikyti.
Kalbėdama apie savo sėkmę, Justė atskleidė, kad nors daugelis mano, jog tai tik talentas, ji yra įsitikinusi kitaip. Ji nėra ta, kuri mėgsta rodyti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose, todėl žmonės galbūt mažiau ją pažįsta iš to. Tačiau tie, kurie pažįsta, žino, kad pasiekimai ateina ne vien iš talento, o iš sunkaus darbo ir nuolatinio pastangų. Justė tikėjo, kad tikrasis jos kelias į sėkmę buvo grindžiamas būtent darbu ir ryžtu, o ne vien genais ar įgimtu talentu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
