Tačiau valdžia be raginimo nepanikuoti, daugiau informacijos neteikia. O verslininkai pasinaudodami situacija atrado naują verslo nišą – stato bunkerius.
Vienoje sostinės mokyklų – sporto salę darbuotojos šiandien ruošia pabėgėliams iš Ukrainos. Pritaikytos patalpos, kaip sako Vilniaus valdžia, tik tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, sprogtų Astravo atominė elektrinė. Tokia vieta taptų kolektyvinio saugumo vieta. Tai neva reikštų, kad čia galėtų tiesiog susiburti aplinkinių namų gyventojai.
„Nelaimės atveju, šiose patalpose turėtume talpinti apie šimtą penkiasdešimt žmonių“, – sako direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Januška.
Bet, pavyzdžiui, prasidėjus karui, kaip pripažįsta mokyklos vadovybė, patvirtina ir savivaldybės atstovai, tikrai netiktų nuolatinei slėptuvei, kitaip vadinamam bunkeriui.
„Ne, nepritaikyta niekas realiai“, – teigia K. Januška.
„Jos sava funkcija nėra kažkokios slėptuvės, skirtos nuo kažko pasislėpti. Jos daugiau skirtos susitelkti“, – aiškina direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas.
Tokių vietų Vilnius giriasi turintis net ne vieną. Internete miestas paskelbęs adresus. Tik štai internautai nevengia ir pašiepti kai kurias vietas, esą patalpos tikrai per mažos. Tautiečiai aiškina šiuo gyvenimo etapu itin aktuali informacija kur yra ne vietos susiburti, o slėptuvės pasislėpti nuo, pavyzdžiui, bombardavimo. Gatvėje pakalbinti žmonės pasigenda informacijos ir kaip elgtis, jeigu taip nutiktų:
„Nėra aišku nei kur jos, nei kas su jomis normaliai. – Tai dabar jeigu reikėtų bėgti slėptis, nežinotumėt kur? – Nebent į savo namo rūsį.“
„Kaip elgtis ir kur slėptis, šito būtų jau truputį ir per maža.“
Per maža informacijos sako ir vilnietė, garsaus Lietuvos filosofo Stasio Šalkauskio marti Ritonė. Senjorė internete rado informacijos kur artmiausia vieta susiburti, ji paskelbta Lietuvos pasirengimo ektremalioms situacijoms interneto svetainėje LT72. Bet moteris nori daugiau aiškumo, ar prasidėjus karui, kitokiems neramumams reiktų kažkur bėgti, ar galima vėl būtų slėptis, mat jos laiptinėje veikė tokia slėptuvė.
„Ir šiandien kaip tik galvoju: mūsų bendrijos pirmininkė nieko nesako. Internete pasidomėjau, kur man būtų artimiausia slėptuvė. Reikėtų iki Čiurlionio meno gimnazijos nukeliauti iš senamiesčio. O mūsų istorinis namas. Yra buvusi slėptuvė. Ji privatizuota. O ten privatus žmogus nusipirko už vieną eurą ar litą, ir viskas, ten jis turi savo firmą“, – sako vilnietė Ritonė Šalkauskienė.
Vilniaus Administracijos direktoriaus pavaduotojas ir pats nusiteikęs optimistiškai, ir ramina žmones – Vilniui niekas negresia, ir kol kas slėptuvėmis domėtis nėra reikalo.
„Iš principo, ką vilniečiai turėtų žinoti, kad poreikio slėptuvėms Vilniuje nėra. Esame saugūs ir mūsų situacija saugumo prasme Vilniuje yra užtikrinta“, – tikina A. Bužinskas.
O jeigu kas ir nutiktų, svarbiausia, kaip aiškina valdininkas po ranka turėti veikiančią ryšio priemonę – telefoną, kompiuterį, jungti radiją: sekti visus nurodymus. Kol kas apie neramumus Lietuvoje ragina negalvoti ir Premjerė.
„Pasakysiu labai paprastai, darbas vyksta. Ir vyksta daug visokių darbų ir procesų. Ir Vyriausybė stengsis žmones ir informuoti, ir ko norėtų labai išvengti, tai išvengti tokio… Kaip pasakyti, istorijų susikūrimo lygioje vietoje. Nes man atrodo visiems labai svarbu dabar išlaikyti rimtį ir savo energiją ir pastangas nukreipti pirmiausia remiant ukrainiečius ir padedant jiems atsilaikyti prieš Putino režimą“, – teigia Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Vidaus reikalų ministerija nutarė šia tema nekalbėti iš viso. Iš pradžių pažadėjusi spaudos konferenciją, kurioje būtų suteikta informacija, po paros savo sprendimą atšaukė sukviesdama žurnalistus į neviešą pokalbį. Esą nereikia kelti panikos. Į ką vilniečiai atsako: „Panikuoti nereikia, bet ruoštis ir žinoti tai tikrai reikia.“
O štai verslininkai nesnaudžia. Putinui agresyvėjant, mūsų tautiečiai sugalvojo gaminti bunkerius. Mat paklausa – milžiniška.
„Šiai dienai pagrindinai dėl karo. O anksčiau būdavo, kad koks rūsys, sandėlys, dabar pagrindinai, kad apsisaugoti“, – sako bunkerių gamintojas Martynas Surblys.
Žmonių pageidavimai įrengiant bunkerius – įvairūs.
„Svarbiausia apšvietimas, kad būtų, WC, kad būtų, dujinė kažkokia, elektra, miegamieji, nu lova, kad išmiegoti. Iškasam duobę, padarom pamatus, stogą padarom, tas stogas perdengimo plokštės, apsiūnam izoliacine medžiaga, paskui užverčiam žemėm apie tris keturis metrus, įvairiai, arba du metrus, kaip žmogus pageidauja. Nes kuo daugiau žemių, tuo didesni laiptai nulipti į tą bunkerį“, – kalba M. Surblys.
Vos prasidėjo karas, šiaulietis sako per kelias dienas sulaukęs keturių prašymų įkurti bunkerį privačiame kieme ar aplink namus. Populiariausi – dešimties kvadratų statiniai.
