Vis dėlto, pernai pavyko laikino apgyvendinimo vietoje įkurdinti apie dvidešimt benamių, dalis sutiko gydytis priklausomybes.
Savo namus skuba tvarkyti Algirdas. Nors namais juos ir sunku pavadinti – vyras glaudžiasi Neries pakrantėje tarp krūmų, čia iš šakų, celofano ir palapinės audinio įsirengęs buveinę.
„Pas mane kiek draugų ateina, po 10, jaunimas, viską, ir moterys ateina“, – sako benamis Algirdas Pocius.
Kunigėliu vadinamas benamis pasakoja apie savo gyvenimą, ilgus metus kalėjime. Nė karto nenusikeikia. Tik atvirauja, kad su draugais butelį mėgsta išlenkti.
„Atsineša, suerzina, bonka mažai – litrinę, kitą bonką litrinę... Ir šašlykus kepam. – Kada laužą kūrėt? – Prieš savaitę. Tai aš turiu maisto. – Ai, šaltą valgot? – Ir konservų, visko“, – pasakoja Algirdas.
Ir kviečia žvilgtelėti vidun: „Va, matot, visokių batonų. Ir su dešrom yra.“
Ir šioje palapinėje jis gyvena jau nuo pavasario, kai Neris patvino, vos nepaskendo. Nakvoja ir per liūtį, ir per didžiausią speigą:„Septynios kaldros, nebūdavo šalta, bet ryte, kai atsikeli, kol rūbus užsidedi, biskį šaltoka būna.“
Tik po socialinių darbuotojų ilgų įkalbinėjimų vyras ryžtasi palikti savą palapinę ir keltis į laikino apgyvendinimo vietą: „Daviau žodį, kad važiuosiu, ką reikia susidėsiu.“
Ir kitą rytą išties jau laukia, nors anksčiau vis sumeluodavo. Pasikeitęs tas pats Algirdas kitą dieną laikino apgyvendinimo namuose: „Tai apsikirpęs dabar, apsiskutęs, kaip pats sau veidrodį atrodot? – Pažiūrėjau, visai kitas žmogus.“
O įstaigoje sutiktas Valentinas prie upės gyveno du dešimtmečius.
„Pasidedi matrasą, kaldros, ant viršaus plėvelė, jei lietus ar sniegas. – Ir kiek metų taip?– 23. Man pakeisti tą vietą buvo sunku labai“, – sako buvęs benamis Valentinas Linauskas.
Bet štai jau pusantrų metų jis glaudžiasi laikino apgyvendinimo namuose. Nors neslepia, priprasti buvo sunku. O dabar džiaugiasi – vyksta į ekskursijas, lanko įvairius užsiėmimus.
„Aš sau grynai ponas, kiek laiko niekas nereguliavo man gyvenimo, o čia, jei esi bendruomenėj, turi prisiderinti“, – kalba Valentinas.
Socialinių paslaugų centro atstovai vien pernai paslaugas teikė 53 benamiams. Mobili socialinio darbo komanda kone kasdien suka ratus po Kauną, lanko paupius, apleistus pastatus. Rezultatai yra – iš gatvės į įstaigą gyventi persikėlė 20 asmenų, dar keli sutiko gydytis priklausomybes, kiti užsuka nakčiai.
„O dar dalis neapsisprendžia, kaip jie nori gyventi toliau, jiems toks gyvenimo būdas priimtinas, ši komanda juos lanko, siūlo pagalbą, kartais tenka ir 20 kartų nuvažiuoti sumotyvuoti“, – teigia laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė-Martinėlienė.
Deja, kaip sako vedėja, dažnai ir gyventojai užjausdami benamius daro jiems meškos paslaugą – šelpia maistu, pinigais ar drabužiais, bet apie benamius niekam nepraneša ir jų neragina ieškoti pagalbos. Šie tada ima žaisti išgyvenimo žaidimą ir nenori nieko keisti.
„Maistas tai išgyvenimas, šalia to maisto reikia pasakyti, kur gali kreiptis, kur gali gauti pagalbą visokeriopą ir maistu, ir pastoge, ir soc. paslaugom“, – sako M. Gudėnaitė-Martinėlienė.Dalis tokių asmenų apsigyventi centre nesutinka ir reikalauja socialinio būsto, kiti jau seniai stovi eilėje, deja, pasak savivaldybės atstovų, būtent mažų būstų labai trūksta, tad eilė – kelerių metų.
„Sudėtingiausia ir ilgiausia laukti eilėje vienišiems žmonėms ir žmonėms, kuriems reikia vieno kambario būsto“, – kalba nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas.
Kaune socialinio būsto laukia apie pusė tūkstančio žmonių. Šiemet savivaldybė, gavusi lėšų iš Europos Sąjungos, ketina suremontuoti ir laukiantiems pasiūlyti apie 100 būstų, tačiau naujų patalpų dėl itin aukštų nekilnojamojo turto kainų kol kas pirkti neplanuoja.
