• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per pirmąsias Rusijos invazijos Ukrainoje savaites rusų lyderiai ne kartą kalbėjo apie branduolinio atsako ketinimus, jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos arba NATO partneriai įsikiš į karą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo kalbą apie karą Ukrainoje pabaigė įspėdamas, kad „kiekvienas, kuris bandys mums sutrukdyti... turi žinoti, kad Rusija nedelsiant sureaguos ir sukels tokias pasekmes, kurių dar nesate patyrę savo istorijoje”.

Per pirmąsias Rusijos invazijos Ukrainoje savaites rusų lyderiai ne kartą kalbėjo apie branduolinio atsako ketinimus, jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos arba NATO partneriai įsikiš į karą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo kalbą apie karą Ukrainoje pabaigė įspėdamas, kad „kiekvienas, kuris bandys mums sutrukdyti... turi žinoti, kad Rusija nedelsiant sureaguos ir sukels tokias pasekmes, kurių dar nesate patyrę savo istorijoje”.

REKLAMA

Vėliau jis pabrėžė Rusijos „pranašumą naujausių atominių ginklų skaičiumi”, nurodydamas Rusijos strateginėms branduolinėms pajėgoms būti budrioms, rašo foreignaffairs.com. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas po kelių dienų grižo prie šios temos, pabrėždamas, kad trečiasis pasaulinis karas būtų branduolinis karas, ir ragindamas Vakarų lyderius apmąstyti, ką gali reikšti „tikras karas” su Rusija. Žinia buvo visiškai aiški: branduolinė plėtra yra galima, jeigu JAV arba NATO partneriai įsikiš į Rusijos karą su Ukraina.

Stebėtojai pareiškė nuostabą dėl minties grįžti prie Šaltojo karo branduolinės ribinės situacijos. JAV vyriausybė netgi bandė nuraminti Maskvą atidėdami kovo pradžioje numatytą tarpžemyninių balistinių raketų bandymą. Akivaizdu, kad šie žingsniai yra būtini: niekas nenori tokių karo veiksmų. Vis dėlto didelis dėmesys branduoliniam eskalavimui užgožia taip pat svarbią problemą: įprasto eskalavimo riziką, t. y. nebranduolinį Rusijos ir NATO karą.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar Vakarai ir Rusija galimai žengia į galutinius nesaugumo spiralės etapus – virtinę vienas kitą destabilizuojančių sprendimų, kurie galėtų baigtis tragiškai ir sukeltų didesnę sumaištį Europoje, net jei ji ir netaptų branduoline.

REKLAMA

Ateinančios savaitės išties gali būti pavojingesnės. Prasidedant kitam konflikto etapui JAV turėtų būti itin prisitaikiusi prie eskalavimo rizikos bei ryžtingai ieškoti būdų užbaigti konfliktą Ukrainoje, kai tik tam atsiras galimybė.

Tam gali prireikti kelių sudėtingų bei nemalonių sprendimų, pvz., panaikinti kai kurias blogiausias sankcijas Rusijai mainais už karinių veiksmų nutraukimą. Nepaisant visko, tai gali padėti veiksmingiau išvengti dar didesnės katastrofos nei bet kuris kitas įmanomas variantas.

REKLAMA
REKLAMA

Principas „akis už akį” veda link konflikto ir istoriškai tai jau vyko ne kartą

Kalbant apie saugumo tyrimus, nesaugumo spiralė įsisuka tada, kai vienos šalies sprendimai ginti savo interesus galiausiai kelia pavojų kitos šalies, kuri savo ruožtu reaguoja, interesams. Rezultatas yra potencialiai užburtas netyčinių eskalavimų ratas, kas jau yra nutikę anksčiau.

Pavyzdžiui, Vokietijos bandymas pastatyti pasaulinio lygio karinį jūrų laivyną XX a. pradžioje kėlė pavojų Jungtinės Karalystės laivyno galiai, nuo kurios ji priklausė; atsakydamas Londonas ėmė didinti savo laivyno mastą. Vokietija atsakė tuo pačiu, ir netrukus viskas buvo paruošta Pirmajam pasauliniam karui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šaltojo karo ištakos tarp JAV ir SSRS yra panašios, nes abi pusės kovojo dėl įtakos visame pasaulyje ir įsijungė į ginklavimo varžybas. Bet kuriuo atveju „akis už akį” spiralė varė valstybes link konflikto.

Dabar JAV ir Rusija jau ėmėsi veiksmų sustiprinti savo tikrą arba numanomą nesaugumo jausmą ir paskatinti kitą šalį elgtis taip pat. Pasak mokslininkų Williamo Wohlfortho ir Andrey Sushenstovo, JAV ir Rusija nuo Šaltojo karo laikų sukasi sulėtintoje nesaugumo spiralėje, nes abi šalys stengėsi Europos saugumą pakeisti taip, kaip jai patinka ir stengėsi apriboti neišvengiamą kitos šalies reakciją.

REKLAMA

Šią tendenciją ryškina pastarojo meto įvykiai: po 2008 Bukarešto konferencijoje, kurios metu NATO įsipareigojo įtraukti Ukrainą ir Sakartvelą į Sąjungą, Rusija įsiveržė į Sakartvelą. 2007 m. kilus ginčui dėl Bušo administracijos planų lokalizuoti priešraketinę gynybą Lenkijoje ir Čekijoje, Rusija pažeidė su tuo susijusius ginklų kontrolės sutarimus. 2014 metais ES asociacijos susitarimo pasiūlymas Ukrainai paspartino Maidano revoliuciją Kyjive, taip padidindami Rusijos baimę dėl Ukrainos narystės NATO ir paskatino Rusiją tais metais konfiskuoti Kyjivą.

REKLAMA

Tačiau Rusijos invazija Ukrainoje itin pablogino situaciją ir pagreitino spiralės tempą. Reaguodamos į klastingą ir neteisėtą Maskvos agresiją, JAV, NATO ir ES narės atsiuntė Ukrainai didelį kiekį mirtinų ginklų, skyrė drastiškas sankcijas Rusijos ekonomikai ir įkūrė ilgalaikę karinę bazę. Šiuo metu Maskva mato, kaip JAV ir jos partneriai grasina paversti Ukrainą de fakto sąjungininke, kam padėjo ir pačios Maskvos agresija, o JAV mato, kaip Maskva kelia grėsmę pagrindiniams principams, kuriais grindžiama taika Europoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, kol kas Rusija karo atžvilgiu buvo kur kas mažiau susivaržiusi negu Vakarai – pavyzdžiui, apšaudydama Ukrainos miestus – kol Bideno administracija iš paskutiniųjų stengėsi parodyti savo nenorą įsikišti į šį konfliktą. Tuo remiantis, galima pamanyti, kad viena pusė yra pasiruošusi eskaluoti, o kita – ne. Vis dėl to spiralės yra apibūdinamos savo tragišku pobūdžiu: net tos valstybės, kurios nenori tiesiogiai priešintis viena kitai, galų gale pradeda konkuruoti ir rizikuoti karu. Tęsiantis Rusijos invazijai, Vakarų ginkluotė plūsta į Ukrainą, o sankcijos grasina parklupdyti Rusijos ekonomiką. Abi pusės atrodo pasiryžusi padidinti spaudimą. Gali reikėti tik vienos kibirkšties, kad įsipliekstų gaisras.

REKLAMA

Besiplečiantis grėsmių sąrašas ir tai, ko dar niekada nebuvo

Dėl akivaizdžių priežasčių didelis susirūpinimas dėl eskalavimo buvo sutelktas į branduolinį klausimą. Putino pranešimas, kad Rusijos strateginėms branduolinėms pajėgoms bus padidintas budrumo statusas buvo akivaizdus bandymas atbaidyti tiesioginius Vakarų kariuomenės veiksmus keliant statymus. Nors politikos formuotojai neklysta rimtai vertindami branduolinį eskalavimą, jie turėtų nenuvertinti įprastinio karo tarp NATO ir Rusijos rizikos. Šiaip ar taip, kitur jau vyko žemo lygio standartiniai konfliktai tarp branduolinių jėgų, įskaitant konfliktus tarp Kinijos ir SSRS 7-ajame dešimtmetyje ir 1999 m. Kargilio karo tarp Indijos ir Pakistano.

REKLAMA

Mokslininkai sukūrė teoriją, aiškinančią, kodėl tokie konfliktai vyksta: stabilumo ir nestabilumo paradoksas, kuriame valstybės, įstrigusios branduolinėje sferoje, gali būti linkę eskaluoti konfliktą standartinėmis sąlygomis. Yra daug būdų, kuriais toks eskalavimas į didesnį karinį konfliktą gali kilti ir šiandien. Vienas scenarijus yra susijęs su Vakarų pradėtu ekonominiu karu prieš Rusiją.

Užkirsdami kelią Kremliui naudotis oficialiomis tarptautinėmis atsargomis ir taikydami eksporto kontrolę tam, kad Rusija negalėtų importuoti aukštųjų technologijų prekių, Vašingtonas ir jo sąjungininkai įžengė į neliestą teritoriją: tokios sankcijos dar niekada nebuvo panaudotos prieš tokią didžiulę pasaulio ekonomiką kaip Rusijos. Net per kelias dienas šių priemonių poveikis buvo plačiai juntamas: rublis nukrito, rusai išsirikiavo prie bankų atsiimti savo santaupų, Rusijos vyriausybė įvedė kapitalo kontrolę, o Vakarų kompanijos, tokios kaip „BP” ir „Ikea” skubiai pasitraukė iš Rusijos rinkos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sunku surasti istorinius panašumus tokiai staigiai didelės ekonomikos izoliacijai, o keli panašūs atvejai – Italija 4-ajame ir Japonija 5-ajame dešimtmečiuose – nieko gero nežada. Iš tiesų, jeigu ekonominė žala Rusijoje taps pakankamai sunki, Putinas gali nuspręsti, kad verta imtis atsakomųjų veiksmų nekarinėmis priemonėmis, tokiomis kaip kibernetinės atakos. Jis gali nuspręsti, kad reikalai yra tokie blogi, jog verta atsisakyti energijos pajamų ir uždaryti dujotiekius į Europą, kas reikštų energijos kainų pakilimą.

REKLAMA

Rusija greičiausiai tikėtųsi tokiais būdais gauti įtakos prieš Vakarų politiką, bet tai greitai atsisuktų prieš juos pačius: kibernetinės atakos galėtų paskatinti konsultacijas dėl NATO steigimo sutarties 5 straipsnio, kuriame teigiama, kad ataka prieš vieną valstybę yra ataka prieš visas valstybes. Tokiu atveju Rusija sulauktų atsakomųjų kibernetinių atakų ir viskas tęstųsi. Galima tikėtis, kad politinius sprendimus priimantys asmenys šiame etape rastų nuokrypų, tačiau garantijų nėra.

REKLAMA

Taip pat kyla rimtas pavojus, kad konfliktas Ukrainoje gali plisti už jos sienų. Europa yra įsitraukusi į greitą ginkluotės persiginklavimo laikotarpį, kurio metu labai pasikeitė saugumo sąlygos. Rusijos veiksmai Ukrainoje užgožė Baltarusijos de facto karinę aneksiją, o JAV pajėgos įsiliejo į regioną, kad sustiprintų NATO rytų valstybes nares. Tai sukėlė įtampą ir padidino atsitiktinių susidūrimų tarp šalių tikimybę.

REKLAMA
REKLAMA

Pavyzdžiui, per Rusijos puolimą Ukrainoje keturi rusų lėktuvai pažeidė Švedijos oro erdvę. Nors tai yra dažnas įvykis taikos metu, šaudomojo karo metu tai yra labai pavojinga. Problema būtų dar didesnė, jeigu Rusijos lėktuvai pažeistų prie konflikto ribų esančios NATO narės oro erdvę.

Kitas variantas: nuo konflikto pradžios ginklai keliavo į Ukrainą tam, kad sustiprintų jos gynybą; iš pradžių oro keliais, tačiau pastaruoju metu sausuma per NATO valstybes, esančias prie karo zonos ribų. Jeigu karas tęsis, Rusija gali nuspręsti nutraukti šiuos perdavimus, pvz., užpuldama tiekimo linijas, vedančias į perdavimo punktus: tokios pastangos gali netyčia sužaloti arba nužudyti NATO personalą. Taip ir vėl gali įsisiūbuoti konfliktas. Tokios problemos taps tik aktualesnės tuo atveju, jeigu Rusija ir toliau perims Ukrainos teritoriją, o žemės tiekimo maršrutai bus labiau apribojami.

Galiausiai visada egzistuoja regioninių sąjungininkų nepriklausomumas, kas gali pritraukti Rusiją ir likusias NATO nares į tiesioginį konfliktą. Kol kas sąjungos vienybė buvo įspūdinga, tačiau NATO narės, esančios arčiausiai Rusijos – būtent Lenkija ir trys Baltijos valstybės (Estija, Latvija ir Lietuva) – yra vienos uoliausių ir aktyviausių Ukrainos apginklavimo šalininkių. Į tai įėjo ir pranešimai, tokie kaip jau atidėtas pasiūlymas duoti Ukrainai europiečiams atlikusius naikintuvus.

REKLAMA

Jeigu rusai užims Kijevą ar nuvers Ukrainos vyriausybę, šios šalys veikiausiai bus tvirti Ukrainos ginklavimo ir rėmimo šalininkai. Ką darys JAV, jeigu Rusija subombarduos ukrainiečių stovyklą ar pakartotinio aprūpinimo misiją pvz., Lenkijos teritorijoje? Kas, jeigu Lietuvos kariai – galbūt vykdydami misiją ar neteisingai perskaitę žemėlapį – bus nužudyti perduodant ginklus Ukrainos pajėgoms? Iš konfliktų nuo Kolumbijos iki Sirijos matyti, kad toks palaikymas kelia pavojų ištrinti ribas tarp kovojančių ir nekovojančių, o taip smarkiai didėja didesnio karo rizika.

Likti nuošalyje: ar tai įmanoma?

Daug kas mano, kad branduolinėje eroje standartinis karas neįmanomas. Logika aiški: tokį sprendimą priimti branduoliniais ginklais apsiginklavusioms valstybėms yra per sunku. Tačiau nesaugumo spiralės turi savitą logiką, o Vašingtonas turėtų atsiminti istorijos pamokas.

Nors Bideno administracija gana atsargiai ir protingai rodė savo požiūrį dėl Ukrainos ginklavimo, ji gali greitai artėti prie pavojingesnio šio konflikto etapo. Ukrainos gynyba atsilaikė geriau, nei buvo tikėtasi, tačiau šansai laimėti vis dar yra Rusijos pusėje, ir Rusijos pajėgos greičiausiai užgrobs dar daugiau Ukrainos miestų, sužalos dar daugiau ukrainiečių ir kels moralinį pasipiktinimą Rusijos veiksmais. Tikėtina, kad Vakarų šalių vyriausybės jaus spaudimą teikti pagalbą Ukrainai, ypač tada, jeigu sukilimai prasidės Rusijos okupuotose teritorijose.

REKLAMA

Bideno administracija turėtų labai atsargiai reaguoti į tokį spaudimą. Sukilėlių ginklavimas ir rėmimas ypač susilpnintų ribą tarp rėmėjo ir kovotojo. JAV taip pat turi būti pasirengę sulaikyti savo sąjungininkus. Pavyzdžiui, šalims, esančioms arčiausiai konflikto gali kilti pagunda apgalvoti vienašališkus veiksmus, tokius kaip sukilėlių rėmimas arba siūlymas Ukrainos kovotojams saugiai prisiglausti jų teritorijoje. Vis dėlto nebūtų keista pabrėžti, kad JAV tokiu atveju gali liberaliai interpretuoti 5 straipsnį, o tai reiškia, kad, jeigu Rusija imtųsi atsakomųjų veiksmų, JAV nebūtų įpareigotos reaguoti su karinėmis pajėgomis. Dabartiniu metu Bidenas ir jo administracija privalo nuspręsti, kur yra JAV ribos ir susitelkti ties likimu jose.

Veiksmingiausias būdas sumažinti eskalavimo riziką Europoje – nutraukti konfliktą Ukrainoje. Tai bus sunku, galbūt neįmanoma, atsižvelgiant į brutalų rusų elgesį, nesuderinamus abiejų šalių reikalavimus ir suprantamą Vakarų troškimą palaikyti Ukrainą. Tačiau kažkuriuo metu JAV gali prireikti pasinaudoti savo įtaka kitoms šalims, pvz., perspektyva panaikinti žiauriausias sankcijas Rusijai arba sumažinti karinę pagalbą Ukrainai tam, kad būtų sudarytos paliaubos arba susitarimas.

Toks žingsnis reikštų marias pokyčių JAV dabartinėje politikoje. Kadangi alternatyva gali būti įsitraukimas į tiesioginį karinį bendradarbiavimą su Rusija, įsisenėję JAV interesai gali pareikalauti šiokių tokių pataisų. Galų gale vienintelis dalykas, blogesnis už dabartinį karą būtų didesnis, kruvinesnis karas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų