Atstovų Rūmų pirmininkė demokratė Nancy Pelosi per pirmuosius trejus neramaus D. Trumpo prezidentavimo metus nerodė didelio nusiteikimo inicijuoti jam apkaltos procesą.
Tačiau politinis skandalas dėl D. Trumpo bandymo su Ukrainos pagalba apjuodinti savo potencialų varžovą 2020 metų prezidento rinkimuose demokratą Joe Bideną perpildė aukščiausio rango demokratės Atstovų Rūmuose kantrybės taurę.
N. Pelosi antradienį paskelbė, kad šeši Atstovų Rūmų komitetai, dėl įvairių priežasčių jau atliekantys tyrimus D. Trumpo atžvilgiu, tęs darbą. Šie tyrimai bus oficialaus apkaltos tyrimo dalis.
„Prezidentas turi būti patrauktas atsakomybėn, – sakė N. Pelosi. – Niekas nėra aukščiau įstatymo.“
Daugiau nei 150 iš 235 demokratų 435 vietas turinčiuose Atstovų Rūmuose išreiškė paramą apkaltai ar iniciatyvai pradėti oficialų apkaltos tyrimą prezidento atžvilgiu.
Nė vienas Atstovų Rūmų respublikonas nepasisakė už apkaltą. Šiuo metu respublikonai kontroliuoja Senatą, todėl mažai tikėtina, kad apkalta pavyktų.
D. Trumpas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė, kad apkalta yra „prezidento persekiojimas“ ir „raganų medžioklės šlamštas“.
Nė vienas JAV prezidentas nebuvo pašalintas iš posto apkaltos būdu. Tačiau vienas – Richardas Nixonas – 1974 metais atsistatydino, kad išvengtų beveik neabejotinos apkaltos dėl Votergeito („Watergate“) skandalo.
Dviem prezidentams pavyko išvengti atstatydinimo per apkaltą: 1868 metais apkalta buvo surengta Andrew Johnsonui, o 1998 metais – Billui Clintonui, tačiau jie abu buvo išteisinti Senate.
Kaip tai vyksta?
Jeigu įstatymų leidėjai mano, kad prezidentas kaltas dėl to, kas Konstitucijoje įvardijama kaip „valstybės išdavimas, kyšininkavimas ar kitas sunkus arba nesunkus nusikaltimas“, Atstovų Rūmuose pradedama apkaltos procedūra.
Bet kuris Atstovų Rūmų narys gali pateikti rezoliuciją dėl apkaltos. Ši, kaip bet kuris kitas teisės akto projektas, siunčiama į komitetą. Procesas gali būti pradėtas ir be rezoliucijos, kaip įvyko šiuo atveju.
Komitetas gali peržiūrėti jam pateiktus įrodymus arba pats atlikti tyrimą.
Jei įrodymai pakankamai tvirti, komitetas parengia apkaltos straipsnių – oficialių kaltinimų prezidentui – projektą, ir šis persiunčiamas Atstovų Rūmams.
Apkaltos straipsniams patvirtinti Atstovų Rūmuose reikia paprastos balsų daugumos.
Tada apkaltos straipsniai siunčiami Senatui, kur vyksta apkaltos procesas. Jame žemųjų Kongreso rūmų deleguoti atstovai atlieka kaltintojų vaidmenį, o prezidentas su savo advokatais pateikia gynybos argumentus.
Procesui Senate pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
100 narių turinčiame Senate per balsavimą dėl kaltinimų pripažinti prezidentą kaltu ir pašalinti jį iš pareigų reikia dviejų trečdalių balsų.
Jei prezidentas pripažįstamas kaltu, jo pareigas Baltuosiuose rūmuose perima viceprezidentas.
Kuo kaltinami prezidentai?
Kaltinimai turi atitikti Konstitucijoje minimų „sunkių arba nesunkių nusikaltimų“ sąvoką, kuri yra labai plati.
B. Clintono ir R. Nixono atvejais nepriklausomi prokurorai atliko nuodugnius tyrimus ir surinko įrodymus baudžiamiesiems kaltinimams pagrįsti.
R. Nixonas buvo išteisintas dėl trukdymo vykdyti teisingumą, piktnaudžiavimo įgaliojimais ir nepagarbos Kongresui.
B. Clintonas dėl Monicos Lewinsky skandalo buvo kaltinamas melagingu liudijimu ir trukdymu vykdyti teisingumą.
D. Trumpui gali būti pareikšti kaltinimai dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais už tai, kad jis esą spaudė Ukrainą atlikti politiškai motyvuotą tyrimą dėl J. Bideno ir jo sūnaus Hunterio, turinčio verslo reikalų šioje Rytų Europos valstybėje.
Specialusis prokuroras Robertas Muelleris, vadovavęs tyrimui dėl Rusijos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, savo ataskaitoje aprašė ne vieną atvejį, kai D. Trumpas tariamai trukdė vykdyti teisingumą. Ši medžiaga taip pat turėtų būti panaudota kaltinimams paremti.
Teisė ar politika?
Kaltinimas sunkiais ir nesunkiais nusikaltimais apima platų neteisėto elgesio spektrą, ne tik įprastus pažeidimus, numatytus Baudžiamajame kodekse.
Pavyzdžiui, vienerių metų trukmės atostogos nėra neteisėtos, tačiau veikiausiai užtrauktų prezidentui apkaltą dėl Konstitucijos numatytų pareigų nevykdymo.
Nors būtini tvirti įrodymai, apkaltos procedūra savo pobūdžiu iš esmės yra politinis, o ne baudžiamasis procesas.
Per ankstesnes apkaltas buvo griežtai laikomasi partinės linijos, nors R. Nixono atveju nusikaltimai buvo tokie rimti, kad respublikonai greitai nuo jo nusigręžė.
Demokrato B. Clintono bylos atveju respublikonai kontroliavo visą Kongresą. Tačiau kai apkaltos straipsniai nukeliavo į Senatą, 45 demokratų senatoriai laikėsi vieningos pozicijos ir užkirto kelią apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriam buvo būtini du trečdaliai balsų.
D. Trumpo atveju demokratai yra susiskaldę dėl politinių priežasčių.
N. Pelosi tvirtino, kad apkalta D. Trumpui pasmerkta žlugti respublikonų kontroliuojamame Kongrese ir gali pakenkti partijos pastangoms užsitikrinti viso Kongreso ir Baltųjų rūmų kontrolę 2020 metų lapkritį vyksiančiuose rinkimuose.
Kiti demokratai laikosi pozicijos, kad D. Trumpas turi būti patrauktas atsakomybėn – to esą reikalauja partijos elektoratas.
