Reklamoje vyras užsidega cigaretę, o moteris šalia jo nusišypso.
„Kent“ cigaretės“, – dainuoja moteriškas balsas, porai vaikštant aplink fontaną.
„Su mikronito filtru. Pašalina degėsių kvapą ir pagerina skonį“, – žadama reklamos pabaigoje.
Anglų ir amerikiečių prekės ženklo „Kent“ tabako reklamoje nepasakoma, kad cigarečių mikronito filtras yra pagamintas iš asbesto pluošto. Tačiau net jei XX a. 6-ame dešimtmetyje rūkaliai būtų apie tai žinoję, vargu ar būtų atsisakę dūmelio. Tuo metu asbestas buvo laikomas nekenksmingu ir stebuklingu produktu.
„Tegul šis stebuklingas mineralas, asbestas, saugo jūsų ūkio pastatus“, – buvo siūloma, pavyzdžiui, vieno didžiausių pasaulyje asbestinių stogų gamintojų „Johns Manville“ lankstinuke.
Mineralas yra bekvapis, atsparus rūgščiai ir didesniam nei 2000 laipsnių karščiui. Nuo XIX amžiaus asbestas buvo naudojamas daugelyje pramonės šakų ir gaminių. Namų šeimininkės pirko virykles su asbesto danga, o po II pasaulinio karo atradus minkštą ir lankstų plastiką, asbesto pluoštas buvo lydomas ir iš jo gaminamos apsauginės kaukės ugniagesiams.
Nors keli gydytojai galiausiai išsiaiškino, kad asbesto pluoštas sukelia plaučių vėžį ir uždusina žmones, tačiau patyrę reklamuotojai tai slėpė. Kai XX a. 9-ame dešimtmetyje pagaliau buvo pripažinta tiesa apie asbestą, milijonai žmonių visame pasaulyje jau buvo mirę nuo asbestozės, dar vadinamos „akmeniniais plaučiais“.
Stebuklingas mineralas saugojo nuo gaisro
Asbestas buvo žinomas nuo seniausių laikų ir naudojamas, pavyzdžiui, aliejinių lempų dagtims. Maždaug V a. pr. Kr. lipnus mineralo pluoštas buvo įaudžiamas į graikų karo laivų bures, kad medžiagos neuždegtų priešo padegamosios strėlės.
Viduramžiais iš apgultų miestų buvo svaidomi asbestu iškloti maišai su verdančiu pikiu ir smilkstančiais anglių luitais. Dėl asbesto maišai nesudegdavo, bet nuo smūgio iš maišo iškrisdavo mirtinas jo turinys.
Tačiau asbesto gavyba pasauline pramonės šaka tapo tik XIX a., kai mašininei gamybai prireikė medžiagų, kurios būtų atsparios kelių šimtų laipsnių karščiui, pvz., garų ir verdančios variklio alyvos. Traukiniuose ir garlaiviuose vandens vamzdžiai ir katilai buvo iškloti asbesto audiniu, o karo laivų lubos ir sienos buvo apdorotos asbestu.
„Dėl nedegumo ir menko šilumos laidumo asbestas visiškai apsaugo nuo gaisro“, – susižavėjęs rašė anglų geologas Robertas Jonesas savo 1897 m. knygoje „Asbestas ir asbesto rūšys“.
Neseniai išrastų automobilių stabdžių kaladėlės buvo padengtos asbestu, o namuose atsirado lygintuvai su karščiui atspariomis asbesto rankenomis.
„Gražus ir patogus. Šalta rankena – karštas lygintuvas“, – buvo giriamasi 1906 m. amerikiečių gamintojo „Dover Company“ reklamoje.
Tačiau pažanga vyko žmonių, kurie vargiai galėjo sau leisti visas naujas vartojimo prekes, sąskaita. Nuo Kanados iki Rusijos kalnakasiai rankomis arba sprogdindami dinamitu kasė asbesto turinčias uolienas.
Dirbant ore pasklisdavo asbesto skaidulos, jos prilipdavo prie darbininkų drabužių ir šie atrodydavo kaip dengti tankiu pilkai baltu kailiu. JAV dėl šios priežasties su asbestu dirbantys žmonės buvo vadinami „bjauriais besmegeniais“.
Sukrečiančios gydytojų išvados ignoruojamos
Į maišus sukrautas asbestas buvo siunčiamas traukiniais ar laivais į gamyklas, pavyzdžiui, į britų „Turner Brothers Asbesto Company“. Užimdama 20 proc. rinkos XX a. pradžioje įmonė buvo viena didžiausių asbesto pramonės įmonių pasaulyje.
Gamyklose maišus atplėšdavo 10-mečiai vaikai, o po to darbininkai kastuvu perkeldavo asbestą į savivarčius tolesniam apdorojimui. Asbestas, pavyzdžiui, būdavo įaudžiamas į ugniagesių drabužių audinį.
Nė vienas iš darbininkų neįsivaizdavo, koks pavojus jiems gresia, kai asbesto skaidulos pakildavo į orą, nors graikų geografas Strabonas dar II a. pr. Kr. aprašė vergų, audžiančių audinius su asbestu, „plaučių ligą“.
Deja, senovės žinios apie žalingą mikroskopinių ir aštrių asbesto dalelių įkvėpimo poveikį buvo pamirštos – bent jau tol, kol Londono ligoninėje buvo padarytas šiurpus atradimas.
Hubertas Montague'as Murray, Londono Charing Cross ligoninės gydytojas, negalėjo patikėti svo ausimis, kai išgirdo vieno savo paciento, nepagydomai sergančio asbesto pramonės darbininko, istoriją.
Vyrą kankino stiprus dusulys, jis nuolat kosėjo. Murray suprato, kad po 14 darbo asbesto pramonėje metų jo pacientas buvo paskutinis išgyvenęs iš 10 kartu su juo dirbusių bendradarbių. Po metų, 1899 m., ligonis mirė – sulaukęs vos 33 metų.
Atlikdamas skrodimą, Murray buvo sukrėstas, pamatęs, kad mirusiojo plaučiai buvo suakmenėję ir pilni asbesto skaidulų. Bėgant metams įkvėptos asbesto dalelės sustandino plaučių audinį ir galiausiai žmogus užduso, nes nustojo veikti plaučiai.
Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros institucijos taip pat išreiškė susirūpinimą. Metais anksčiau negu Murray susitiko su sergančiu asbesto pramonės darbininku, vyriausybės gamyklų inspektoriai buvo pranešę apie asbesto „žalingą poveikį“ ir jo „lengvai įrodomą“ pavojų sveikatai, mat britų asbesto pramonės darbininkai kosėjo ir vėmė kruvinomis gleivėmis.
Todėl valdžia sudarė tyrimo komisiją, kuriai 1906 m. Murray buvo paprašyta pateikti savo skrodimo ataskaitą. Iš to naudos buvo mažai. Murray ataskaita apie suakmenėjusius mirusio darbininko plaučius – pirmąjį pasaulyje užregistruotą asbestozės atvejį – buvo ignoruojama.
Augančiai pramonei reikėjo darbo jėgos
Tiesa buvo ta, kad pinigai buvo svarbiau už žmonių sveikatą. Politikai žinojo, kad asbesto pramonė klesti ir užtikrina nuolatinį darbą dešimtims tūkstančių britų vyrų. Škotijos mieste Glazge net 52 fabrikai gamino, pavyzdžiui, asbesto audinį statybų pramonei.
Asbesto pramonė klestėjo ir kitose šalyse. Kanadoje XIX a. 10-ame dešimtmetyje metinė mineralo gavyba išaugo nuo 50 iki 10 tūkst. tonų per metus, o JAV iki I pasaulinio karo pradžios įvairiom reikmėm sunaudodavo daugiau nei 100 tūkst. tonų asbesto per metus viskam – nuo automobilių dalių iki puodų rankenų.
Naujos kasyklos buvo atidarytos visame pasaulyje – pavyzdžiui, Suomijoje, Brazilijoje ir daugelyje Afrikos valstybių. 1915 m. keli britų kasyklų savininkai net atsisakė aukso kasimo Rodezijos kolonijoje, dabartinėje Zimbabvėje, ir vietoj to atidarė asbesto kasyklas.
„Asbestas taip pat gelbėja gyvybes“, – aiškino anglų autorius Alfredas Leonardas Summersas 1920 m. knygoje „Asbestas ir asbesto pramonė – nuostabiausias mineralas pasaulyje“.
Anot Summerso, per 10 metų teatrų ir kino teatrų gaisruose visame pasaulyje žuvo „pasibaisėtinas skaičius“ – net 2216 žmonių. Asbestu dengtos lubos, sienos ir kilimai su asbestu būtų padėję išvengti šių nelaimingų atsitikimų, kai, pavyzdžiui, užsidegdavo perkaitęs ekranas.
„Jei nukentėjusieji pastatai būtų buvę tinkamai apsaugoti, mažiausiai 75 proc., o gal net 95 proc. gyvybių būtų buvusios išgelbėtos“, – knygoje tvirtino Summersas.
Kad žiūrovai būtų ramūs, scenos užuolaidos ar kino ekranai turėtų būti aiškiai pažymėti užrašu „asbestas“, – siūlė autorius. Knygos pratarmėje buvo nurodyta, kad Summersas glaudžiai bendradarbiavo su asbesto pramone.
Panegirikos liovėsi, kai kalbat apie mineralo keliamą riziką buvo pateikti konkretūs skaičiai. 1918 m. JAV darbo departamento paskelbta ataskaita parodė, kad asbesto pramonės darbininkai kaip musės miršta nuo astmos, bronchito ir pneumonijos.
Asbesto pramonės darbininkų mirtingumas buvo 66 proc., jie gerokai lenkė mūrininkus ir cemento pramonės darbuotojus – šių dviejų profesijų atstovai taip pat sirgo plaučių ligomis, kurias sukelia cemento dulkės.
Šiais laikais gydytojai žino, kad dėl asbestozės susergama kitomis plaučių ligomis, tačiau to meto mokslininkai neigė, kad asbestas sukelia ligą. Prireikė tragiškos jaunos moters mirties, kad visuomenė galop suprastų mirtinus asbesto padarinius.
Audėja atgulė į vargšų kapą
Gydytojas Walteris Scottas Jossas puikiai suprato, kas negerai, kai 1922 m. jo konsultacijoje pasirodė Nellie Kershaw iš Mančesterio.
31 metų audėja skundėsi dusuliu ir kosuliu. Nellie paaiškino, kad miestelio asbesto pramonėje ji pradėjo dirbti būdama 14 metų. Jossas anksčiau buvo matęs daugybę panašių atvejų ir greitai nustatė diagnozę: „Apsinuodijimas asbestu“.
Nepagydomai serganti Nellie Kershaw metė darbą ir pareikalavo kompensacijos iš savo buvusio darbdavio, pasaulyje pirmaujančios asbesto gamybos milžino „Turner & Newall“, anksčiau žinomo „Turner Brothers Asbestos Company“ vardu. Be Kershaw pajamų šeima badavo.
„Aš jau devynias savaites esu namuose ir negavau nė penso“, – laiške „Turner & Newall“ skundėsi Kershaw, bet atsakymo taip ir nesulaukė.
„Apsinuodijimas asbestu nėra diagnozė“, – gynėsi bendrovė, kai Didžiosios Britanijos sveikatos draudimo valdyba stojo ginti Kershaw ir pareikalavo kompensacijos sergančiai audėjai.
Įmonės teisininkai griežtai nurodė nemokėti Kershaw žalos atlyginimo.
„Tai sukurs precedentą, nes bus prisiimta atsakomybė, kuri iki šiol buvo ignoruojama. Jei bus atliktas mokėjimas, neabejotinai pasipils daugiau prašymų“, – rašoma „Turner & Newall“ vidinėje korespondencijoje.
Įmonei pavyko vilkinti bylą tol, kol Nellie Kershaw mirė 1924 m. ir buvo palaidota nepažymėtame vargšų kape. Tais pačiais metais nustatyta „Turner & Newall“ vertė buvo 2,5 mln. svarų sterlingų – apie 0,13 mlrd. eurų šiuolaikine verte.
Tačiau šis atvejis nebuvo pamirštas. Nellie Kershaw skrodimo metu gydytojas Williamas Cooke'as mikroskopu ištyrė jos plaučių audinį ir atrado tai, ko anksčiau nebuvo matęs joks žmogus. Plaučių audinys buvo randuotas nuo aštrių asbesto skaidulų ir priminė voratinklį.
„Plaučiuose rasta mineralinių asbesto dalelių, neabejotinai jos buvo pagrindinė fibrozės (surandėjimo, red.) plaučiuose priežastis, taigi ir mirties priežastis“, – rašoma Cooke'o ataskaitoje.
Cooke'as parašė keletą straipsnių apie savo atradimus prestižiniame „British Medical Journal“ žurnale. Straipsniuose buvo pavartotas žodis, kuriuo gydytojai pavadino naująją ligą – pulmonarinė asbestozė (pulmonarinis reiškia plaučių).
Kadangi sergant asbestoze audinys kietėja, plaučių liga liaudyje buvo vadinama „akmeniniais plaučiais“.
Asbestas beriamas ant Judy Garland
Straipsniai sukėlė ažiotažą medikų bendruomenėje ir paskatino imtis daugiau tyrimų. Juos atlikę amerikiečių gydytojai išsiaiškino, kad pakanka vos devynių mėnesių darbo su asbesto dulkėmis, kad išsivystytų asbestozė.
1931 m. buvo priimtas įstatymas ir pareikalauta, kad Didžiosios Britanijos asbesto įmonės „neleistų asbesto dulkėms patekti į orą bet kurioje patalpoje, kurioje dirba žmonės“ – pavyzdžiui, pasitelkiant vėdinimo sistemas.
Įmonės apėjo reikalavimą į asbestą įpylusios šiek tiek vandens, kad surištų dulkes. Reikalavimas taip pat nebuvo taikomas statybų ir laivybos pramonei, taip pat cemento gamykloms, kuriose į cementą buvo maišoma asbesto, kad cementas būtų atsparus ugniai.
Darbininkams taip pat nebuvo dalijamos kaukės, apsaugančios kvėpavimo takus, tačiau daugelis savo sveikata ir nesirūpino. Jie tikėjo asbesto gamintojų propaganda, kad asbestas yra nekenksmingas. Kai kurie net linksminosi svaidydami vienas į kitą lengvus, vilnonius asbesto grumstelius.
„Juk jis panašus į sniegą“, – vėliau prisiminė vienas darbininkas.
Dėl tokio panašumo asbestas buvo naudojamas ir dirbtiniam sniegui, kurį mielai pirko amerikiečiai spalvingose pakuotėse ir naudojo kalėdinėms dekoracijoms. Dirbtinis asbesto sniegas, be kita ko, buvo panaudotas 1939 metų filme „Ozo šalies burtininkas“, kuriame snaigės krito ant kino žvaigždės Judy Garland.
XX a. 4-ame dešimtmetyje išradus purškimo pistoletus, asbestas tapo dar populiaresnis. Mineralą tapo įmanoma purkšti tiesiai ant namų sienų, o tai buvo lengviau nei rankiniu būdu klijuoti skaidulas.
II pasaulinio karo metu amerikiečių ir britų karo laivų sienos, lubos ir korpusai taip pat buvo apipurkšti asbestu, kad laivai būtų atsparūs ugniai. Tankai, povandeniniai laivai ir lėktuvai taip pat buvo padengti veiksminga medžiaga.
Tačiau Škotijos laivų statykloje „John Brown & Company“ darbuotojai buvo girdėję apie asbesto dulkių pavojų ir 1942 m. pareikalavo papildomo užmokesčio už darbą šalia kolegų su purškimo pistoletais. Gamybai vykstant didžiuliu tempu, laivų statyklos vadovybė nusprendė reikalavimo nepaisyti.
„Visas tas triukšmas dėl dulkių iš esmės yra nepagrįstas“, – pareiškė vadovybė.
Tačiau gamykloje dirbę žmonės įžvelgė rimtą grėsmę. „Nieko nesimatė nuo dulkių. Asbestas atkeliaudavo maišais. Juos atplėšus, visur pasklisdavo dulkės“, – vėliau pasakojo darbininkas.
„Visai netrukus nebematėme salės galo ir laikrodžio ant sienos“, – prisiminė kitas.
Tačiau vyrai turėjo išmaitinti savo šeimas, todėl net didžiausią kritiką išsakiusiems darbininkams teko susitaikyti su sąlygomis.
Vis dėlto už tokį aplaidų požiūrį į asbestą teko susimokėti, nes po karo gydytojų laukiamuosius užgriuvo dūstantys ligoniai. Sirgo ne tik asbesto pramonėje dirbę žmonės, bet ir kariai.
Pacientų tyrimai patvirtino tai, ko kai kurie gydytojai jau seniai bijojo: asbesto skaidulos sukelia mirtiną vėžį.
Įmonės slėpė tiesą
Vienas iš tų, kurie labiausiai kovojo, kad atskleistų visą tiesą apie gyvybei pavojingą asbestą, buvo britų gydytojas Edwardas Merewetheris. Apklausęs asbesto pramonės darbuotojus, Merewetheris nustatė, kad kas ketvirtas sirgo asbestoze, o 13 proc. – plaučių vėžiu.
Karo veteranai taip pat rodė asbestozės ženklų. Daugelis buvusių karių, kurie tebuvo įkopę į trečią dešimtį, vos pajėgė nueiti 100 metrų neuždusę. JAV, Prancūzijos ir Vokietijos gydytojai skambino pavojaus varpais, kai asbesto paveiktų veteranų rentgenologiniai tyrimai parodė plaučių vėžio požymius.
Tačiau galimas ryšys tarp asbesto ir vėžio neturėjo didelės įtakos asbesto pramonei. Priešingai, pasaulinė asbesto gamyba po II pasaulinio karo padvigubėjo ir pasiekė 1 mln. tonų.
Asbestas buvo naudojamas dažuose ir laminate namų ir biurų grindims. Medžiaga taip pat užėmė svarbią vietą politinėje scenoje. Šaltojo karo pradžios išvakarėse asbestas buvo naudojamas raketų ir branduolinių reaktorių tarpikliuose ir vožtuvuose tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
„Iš esmės nėra nė vienos žmogaus proveržio srities, kurioje JM produktai nevaidintų vaidmens“, – savo 1948 m. metinėje ataskaitoje gyrėsi asbesto kompanija „Johns Manville Corporation“.
Įmonės direktorių taryba puikiai žinojo, koks pavojingas yra asbestas. Prieš metus gydytojas Kennethas Smithas įspėjo „Johns Manville Corporation“, kad nustatė asbestozę septyniems darbininkams. Stebėtina, bet Smithas pasiūlė visa tai slėpti.
„Kol žmogus nėra neįgalus, jis neturėtų būti informuotas apie savo būklę, kad galėtų ramiai gyventi ir dirbti, o įmonė gautų naudą iš jo ilgametės patirties“, – sakė Smithas.
Po kelerių metų Kennethas Smithas tapo „Johns Manville“ medicinos skyriaus direktoriumi.
Asbesto pramonėje buvo plačiai bendradarbiaujama su gydytojais. JAV įmonėje „Owens-Illinois“, kurioje iš asbesto buvo gaminama izoliacinė medžiaga, gydytojai veikė jūrų kiaulytes asbesto dulkėmis, kad įrodytų, jog asbestas yra visiškai nekenksmingas. Įmonės nelaimei, ištyrus gyvūnų plaučių audinį, rezultatas buvo priešingas.
„Aptikome neabejotinų asbestozės pėdsakų“, – padarė išvadą gydytojai po dvejus metus trukusių eksperimentų su gyvūnais, tačiau „Owens-Illinois“ neskelbė rezultatų ir tęsė gamybą kaip anksčiau.
Vis dėlto ilgainiui visuomenė sužinojo apie asbesto ir vėžio ryšį, ir 1949 m. 5 tūkst. „Johns Manville“ Kanados kasyklų darbininkų nusprendė nebesitaikstyti su dulkėtomis sąlygomis ir pradėjo streiką. Ironiška, bet vienas iš miestų, kuriuose buvo streikuojama, buvo pavadintas mineralo vardu Asbestu.
Beveik visa Kanados asbesto pramonė buvo uždaryta. Tokios įmonės kaip „Johns Manville“ prarado milijonus JAV dolerių, tačiau po penkių mėnesių darbininkai liovėsi streikavę ir grįžo prie darbo. Už bausmę daugelis streikavusiųjų nebeatgavo darbo.
Tačiau asbesto pramonėje problemos kaupėsi. XX a. 6-ame dešimtmetyje Pietų Afrikos Respublikos gydytojas Christopheris Wagneris pirmasis susiejo asbestą su reta liga mezotelioma.
Wagneris nustatė, kad šia liga serga ne tik asbesto pramonės darbininkai, bet ir žmonės, gyvenę šalia asbesto kasyklos. Po tokių išvadų Wagneriui buvo keletą kartų anonimiškai pagrasinta mirtimi, todėl jis pabėgo į Angliją.
Po teismo sumokėta daugybė kompensacijų
Tačiau Wagneris nebuvo vienintelis, sužinojęs apie ligą. Amerikiečių gydytojas Irvingas Selikoffas pasikalbėjęs su nukentėjusiaisiais nuo asbesto ir juos apžiūrėjęs taip pat įrodė, kad pavojus gresia ir jų artimiesiems. Pavyzdžiui, asbesto pramonės darbininkų žmonos galėjo susirgti asbestoze.
„Žmona kiekvieną vakarą purtydavo dulkes nuo mano drabužių, kad galėtų juos išskalbti“, – interviu paaiškino Škotijos asbesto pramonės darbuotojas.
Medicinos konferencijoje „Johns Manville“ medicinos padalinio vadovas Kennethas Smithas pavadino Selikoffą „ambicingu, nesąžiningu ir siekiančiu išgarsėti asbesto pramonės sąskaita“.
Pramonės grupė ATI (Asbesto tekstilės institutas) laiške paprašė Selikoffo nekalbėti su spauda ir neskelbti „žalingų ir klaidinančių naujienų“, tačiau Selikoffas tai ignoravo.
Pramonininkai teigė, kad asbestas yra nekenksmingas, ir toliau naudojo šią medžiagą. Nukentėjo nekalti žmonės.
XX a. 7-ame ir 8-ame dešimtmečiuose jaunos mamos nė nenutuokė, kad naudodamos „Johnson & Johnson“ talko miltelius ant kūdikio užpakaliuko barstė asbestą.
Tačiau 1969 m. JAV teismo byla pakeitė įsivaizdavimą apie nekenksmingą asbestą. 30 metų šioje pramonės srityje pradirbęs Clarence'as Borelis susirgo mezotelioma.
Anot Borelio, buvę darbdaviai turėjo jį įspėti, tad susirgęs jis pareikalavo darbdavių, įskaitant „Johns Manville“, kompensacijos. Jei Borelis laimėtų bylą, jo pergalė sukrėstų visą asbesto pramonę.
Vėžiu sirgęs Borelis numirė nesulaukęs pergalės, bet teismas 1971 m. jo našlei priteisė 80 tūkst. JAV dolerių žalos atlyginimo. Dėl šio sprendimo vien JAV buvo iškelta 100 tūkst., ieškinių, o panašios bylos prieš asbesto įmones buvo laimėtos ir kitur, pavyzžiui, Japonijoje, Italijoje, Danijoje, Belgijoje ir Kanadoje.
Kiekvieną mėnesį „Johns Manville“ sumokėdavo po 2 mln. JAV dolerių teisinių išlaidų, mat buvo iškelta per 16 tūkst. ieškinių, kol galop įmonė XX a. 9-o dešimtmečio viduryje bankrutavo. „Owens-Illinois“ išmokėjo per 5 mlrd. JAV dolerių kompensaciją 400 tūkst. ieškovų.
Šiuo metu asbestas yra uždraustas ES, tačiau mokslininkai skaičiuoja, kad kas penkias minutes miršta po žmogų, kuris dirbo su asbestu. Kai kurie jų dirbo daugiau nei prieš 50 metų.
JAV, Rusijoje, Kanadoje ir Kinijoje asbestą vis dar leidžiama naudoti. PSO skaičiavimais, kasmet 90 tūkst. žmonių miršta nuo asbesto – mineralo, kuris kadaise buvo laikytas tikru stebuklu.
****
Daugybė produktų buvo gaminami iš asbesto
Iki pat XX a. asbesto kasdieniame žmonių gyvenime buvo gana daug. Nepaisant medikų kritikos ir įspėjimo apie asbesto pavojų, mineralas buvo naudojamas daug kam, pradedant plaukų džiovintuvais ir baigiant vaikų žaislais.
Nuodinga orkaitės liepsna
XX a. 4-ame dešimtmetyje namų šeimininkės pirko dagčius su asbestu alyva kūrenamoms viryklėms. Alyvos prisotinta dagtis su asbestu degdavo lėtai, ją būdavo galima valdyti, kad nesudegtų maistas.
Gydytojai siuvo asbestu
Po II pasaulinio karo tvirtas ir lankstus asbesto pluoštas buvo naudojamas siūluose, kuriais chirurgai siūdavo žmones po operacijos – pavyzdžiui, operuodami plaučius.
Perpus trumpesnis lyginimo laikas
Pokario reklamose žadėta perpus trumpesnį lyginimo laiką, jei lyginimo lentos pamušalas pagamintas iš asbesto. Mineralas tolygiai paskirsto šilumą, todėl drabužiai greičiau tapdavo lygūs.
Duona ne tik šildoma
Nuo XX a. 6-o dešimtmečio iki pat 8-o dešimtmečio skrudintuvuose buvo daug asbesto. Laidas ir skrudintuvo vidus buvo padengti izoliacine ir ugniai atsparia medžiaga.
Plaukų džiovintuvai skleidė asbesto pluoštą
Kai XX a. 8-ame dešimtmetyje vyrai ir moterys naudodavo plaukų džiovintuvą savo garbanoms, jie taip pat rizikuodavo įkvėpti asbesto. „Gillette“ prietaisuose, pavyzdžiui, asbestas buvo naudojamas nuo perkaitimo.
Pieštukai išimti iš lentynų
2018 m. tyrimai parodė, kad asbesto pluoštas buvo naudojamas kaip vaikiško makiažo priemonių ir kreidelių rišiklis. Visai neseniai „Toys'R'Us“ iš lentynų pašalino gaminius, kuriuose, kaip įtariama, buvo asbesto.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
