Prieš tai kartu su draugu jie išgėrė įtartinų maisto papildų, nusipirktų internetu ir pajutę, kad kažkas negerai, nulėkė į artimiausią kavinę, tikėdamiesi, kad pavalgę pasijus geriau.
„Vietoj to mane ėmė labai pykinti, todėl užsidariau tualeto kabinoje. Staiga mano kūną užliejo šaltis, kuris apėmė nuo šlaunų iki krūtinės. Tada pasaulis ėmė suktis“, – prisiminė jis.
V. Tolmanas prisiminė, koks jausmas užplūdo, kai jį ištiko klinikinė mirtis: „Susigūžiau, o kitą akimirką žvelgiau į save iš viršaus. Pasaulis tarsi neturėjo ribų, o aš ramiai stebėjau, kaip į tualetą įbėgę medikai prišoka prie kūno. Vadinu tai „kūnu“, nes iš pradžių savęs nepažinau.
Žmogus, kurį mačiau, nebuvo panašus į mane: jo veidas buvo violetinis, nusėtas geltonomis dėmėmis. Atrodė kaip dirbtinis lavonas. Stebėjau, kad paramedikai bandė gaivinti, bet netrukus gaivinimą nutraukė. Jie užtraukė lavonmaišį ir nunešė į greitosios pagalbos automobilį.“
Vyras iš šono stebėjo savo kūną
Greitosios automobiliu kūnas buvo gabenamas į ligoninę, kai maždaug po 45 minučių medikas, dirbęs pirmą savaitę, nusprendė dar kartą pabandyti apčiuopti pulsą.
Po kelių bandymų kolegoms pasakė, kad pajuto silpną pulsą. „Jis puolė pradėti tiekti deguonį į plaučius ir prijungė defibriliatorių“, – pridūrė.
Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, tačiau po antrojo karto panaudojus defibriliatorių užfiksuotas vienas širdies dūžis, po trečiojo – pastovus širdies plakimas, nors ir silpnas, bet pastovus, rašo businessinsider.com.
„Kai nuvežė į ligoninę, staiga pajutau, kaip kažkas pririšo mano kairę ranką ir man pasidarė aišku: kūnas, kurį stebėjau, iš tiesų buvo mano paties. Tai buvo toks nesuvokiamas jausmas.
Kaip galėjau stebėti savo paties mirtį? Tris dienas išbuvau komoje, gydytojai buvo konstatavę smegenų mirtį. Jie pasakė mano šeimai, kad mano šansai išgyventi labai menki. Per tas tris dienas nukeliavau į „kitą pusę“.
Mane užplūdo besąlygiška meilė ir mačiau Dievišką grožį. Tačiau giliai viduje žinojau, kad man dar ne laikas. Po trijų dienų komoje atmerkiau akis. Fiziškai buvau visiškai sveikas. Neurologai mane vadino stebuklu“, – apie neįprastą patirtį kalbėjo vyras.
Akis į akį su mirtimi susidūręs vyras sako dabar nebebijantis mirties, o kiekvieną dieną stengiasi nugyventi su dideliu dėkingumu ir meile, nes ši patirtis išmokė daug pamokų.
