Tai toks opus klausimas, kad daugelis NATO sąjungininkių vengia apie tai net kalbėti. Kai rugsėjį Ukraina paprašė pagreitinti jos priėmimo į šį karinį aljansą procesą, NATO viešai dar kartą priminė apie atvirų durų politiką, tačiau jokio konkretaus atsakymo nepateikė, o praeitą savaitę vykusio NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo galutinis pareiškimas tebuvo miglota nuoroda į 2008 m. pažadą, kad Ukraina kada nors prisijungs prie šio klubo.
Ministrai nepaminėjo nei paskutiniojo Ukrainos prašymo, nei konkrečių žingsnių, kuriuos ji turėtų žengti, ar termino, kada maždaug ši šalis galėtų būti priimta į aljansą.
To priežastys įvairios. NATO yra susiskaldžiusi dėl to kaip, kada (ar iš viso) Ukraina turėtų prisijungti. Didžiųjų valstybių sostinės taip pat nenori provokuoti Kremliaus, nes jie supranta Vladimiro Putino ypatingą jautrumą NATO ekspansijai į Rytus. Svarbiausia, NATO narystė teisiškai įpareigotų sąjungininkus ginti Ukrainą užpuolimo atveju – to daugelis nenori daryti.
Nors nuo karo pradžios vasario mėnesį Europa ir JAV paneigė vieną tabu po kito – Kyjiviui yra siunčiama galybė karinės technikos, Maskvai buvo įvestos kadaise net neįsivaizduojamos sankcijos, nusisukama nuo rusiškų energijos išteklių – Ukrainos narystės NATO klausimas lieka neliečiama tema.
Kalbėjimas apie tai gali turėti skaudžių pasekmių.
Neseniai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sukėlė nemažai pasipiktinimo pasakęs, kad Vakarai turėtų apsvarstyti Rusijos saugumo garantijas, jeigu šioji nuspręs grįžti prie derybų stalo. Toks teiginys įsiutino Kyjivą, be to, panašu, kad jis prieštarauja NATO „atvirų durų“ politikai. O užkulisiuose patys Ukrainos pareigūnai, viešai raginę kuo skubiau priimti šalį į aljansą, susidūrė su kolegų susierzinimu.
„Kai kurie labai geri Ukrainos draugai labiau bijo teigiamo atsakymo į Ukrainos prašymą suteikti mums NATO narystę, nei tiekti Ukrainai pačius moderniausius ginklus“, – sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
„Mums vis dar reikia įveikti daug psichologinių barjerų, – kalbėdamas su „Politico“ sakė ministras. – Vienas jų yra mūsų narystė.“
De facto sąjungininkė
Ukrainos lyderiai įrodinėja, kad praktiškai ši šalis jau seniai yra Vakarų karinio aljanso narė, todėl ji nusipelnė greito priėmimo į NATO. „Mes esame de facto sąjungininkai“, – rugsėjį sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, pristatydamas šalies prašymą įstoti į NATO „pagreitinta tvarka“.
„Faktiškai, mes jau nuėjome savo kelią iki NATO. Faktiškai, mes jau įrodėme mūsų suderinamumą su aljanso standartais, – tikino prezidentas. – Ukraina kreipiasi, kad mūsų narystė taptų de jure“.
Ukrainos lyderio pareiškimas nustebino daugelį artimiausių Kijevo partnerių ir sukėlė nemažai susierzinimo. Tai gali sužlugdyti planą, dėl kurio susitarė visos įtakingiausios aljanso sostinės – ginklai dabar, pokalbiai apie narystę vėliau. Jų požiūriu, tokia taktika atgrasintų Maskvą nuo bandymų tiesiogiai įtraukti NATO į šį konfliktą.
Praeitą savaitę paskelbtame pranešime ministrai žadėjo sustiprinti politinę ir praktinę pagalbą Ukrainai, tačiau jie vengė kalbėti apie bet kokius konkrečius planus dėl būsimo Kyjivo statuso.
Tačiau tik nedaugelis sąjungininkių abejoja ilgalaike Ukrainos narystės perspektyva – bent jau teoriškai. Daugiausia nesutarimų kelia klausimai kaip ir kada turėtų būti sprendžiamas Kyjivo narystės klausimas.
Didžioji rytinių sąjungininkių dalis pasisako už glaudesnius politinius ryšius tarp NATO ir Ukrainos. Jos taip pat nori konkretesnio plano, kuriame būtų nurodomos aiškios narystės sąlygos.
„Mano nuomone, neišvengiama, kad NATO turės surasti būdą priimti Ukrainą“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Kitoje spektro pusėje – tokie politikai kaip Prancūzijos E. Macronas, kuris nori atsižvelgti ir į Maskvos poreikius bei interesus.
„Vienas iš esminių dalykų, į kurį turime atkreipti savo dėmesį – ką visuomet kartojo ir prezidentas Vladimiras Putinas – yra baimė, kad NATO priartės prie pat Rusijos durų ir ten dislokuos ginklus, galinčius kelti grėsmę Rusijai“, – Prancūzijos televizijai „TF1“ sakė E. Macronas.
Tačiau dauguma sąjungininkių iš esmės vengia šios temos. Jos neatmeta Ukrainos svajonės įstoti į NATO, bet kartoja kruopščiai parengtus teiginius apie dėmesio sutelkimą į dabar vykstantį karą.
Tokią versiją NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas išsakė praeitą savaitę: „Dabar pats svarbiausias ir neatidėliotinas uždavinys yra užtikrinti, kad Ukraina išliktų suverenia, nepriklausoma ir demokratine Europos valstybe.“
O štai čia Nyderlandų užsienio reikalų ministro Wopke Hoekstra pasisakymas: „Dabar svarbiausia užtikrinti, kad svarbiausias dalykas liktų svarbiausiu dalyku, o tai yra pagalba Ukrainai mūšio lauke.“
JAV ambasadorė NATO Julianne‘a Smith pakartojo tai viename interviu: „Dabar reikia susitelkti į praktinę pagalbą Ukrainai.“
Analitikų teigimu, esminė lūžio linija slypi tarp Vakarų Europos sostinių, tokių kaip Berlyno ir Paryžiaus, narystę laikančiu itin opiu ir šiuo metu vengtinu klausimu, ir kai kurių Rytų sostinių, kurios Ukrainos įstojimą laiko tikslu, kurio turėtų siekti visas aljansas.
Pasak Tarptautinio strateginių studijų instituto vykdomojo direktoriaus Europai Beno Schreerio, nuo karo pradžios šis susiskaldymas tik dar labiau „paaštrėjo“: „Kai kurios šalys nenori apie tai net kalbėti, nes joms atrodo, kad tai tik dar labiau sustiprins Rusijos reakciją“.
Kitas kelias
Ukrainos pareigūnai pripažįsta, kad narystė NATO neįvyks čia ir dabar, tačiau jie vis tiek laukia gesto iš aljanso.
„Žinoma, idealus scenarijus būtų labai paprastas sakinys iš NATO: „Gerai, mes gavome jūsų paraišką ir pradedame jos nagrinėjimo procesą.“ Tai būtų išties didelis pasiekimas“, – prieš praeitos savaitės susitikimą sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras D. Kuleba.
JAV ambasadorė J. Smith teigė, kad ukrainiečiai supranta, kad jiems reikia dar daug nuveikti, jog galėtų prisijungti prie NATO.
2019 metais, siekdama įstoti į NATO, Ukraina oficialiai priėmė Konstitucijos pataisas. Ir nors per pastaruosius kelerius metus šalyje buvo įvykdyta daug reformų, ekspertai ir kai kurių partnerių vyriausybės mano, kad Ukrainai reikia daryti dar daugiau, norint integruoti Kyjivą į Vakarų institucijas.
„Reikia padaryti dar daug darbų, ir, manau, kad tai nėra paslaptis, – sakė J. Smith. – Tikiu, kad jie jums tai pasakytų ir patys“.
Kaip laikiną sprendimą Kyjivas Vakarų šalims pateikė pragmatišką pasiūlymą padėti apsaugoti Ukrainą.
„Rusija sugebėjo pradėti šį karą, nes Ukraina liko pilkojoje zonoje tarp Euroatlantinės bendrijos ir Rusijos imperializmo“, – lapkritį, pristatydamas 10-ies žingsnių taikos planą, sakė V. Zelenskis.
„Kaip mes galime išvengti pakartotinės Rusijos agresijos prieš mus? Mus reikia veiksmingų saugumo garantijų“, – tikino Ukrainos prezidentas, ragindamas surengti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų pasirašytas vadinamasis Kyjivo saugumo susitarimas – naujas saugumo garantijų Ukrainai paketas.
Tačiau lieka neaišku, ar Ukrainos partneriai Vakaruose norės sudaryti teisiškai įpareigojančius susitarimus ir ar sandoris, neviršijantis NATO 5 straipsnio kolektyvinės gynybos sąlygos, būtų pakankama atgrasymo priemonė.
„Kai kurios šalys, – aiškino B. Shreeris, – to labai nenorėtų.“ Jis pridūrė, kad bet koks rašytinis saugumo užtikrinimas „žvelgiant iš jų perspektyvos, paskatintų stiprų Rusijos atsaką bei įtrauktų jas į šį konfliktą.“
Žinoma, Ukrainos pergalė pakeistų tokį mąstymą.
„Jeigu Ukraina atsidurs aklavietėje, jie negaus vietos NATO, – sakė Maxas Bergmannas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Europos programos direktorius. – Bet jei ji susigrąžins savo teritoriją ir įtvirtins savo sienas teisiškai (kad ir kokios tos sienos būtų, nesvarbu, ar su Krymu, ar be jo), manau, kad viskas gali pasikeisti labai greitai.“
Paklaustas, ar jis yra nusivylęs Vakarų partneriais, D. Kuleba buvo atviras. „Per daug gerai juos pažįstu, kad būčiau jais nusivylęs – jie geri draugai, – tikino D. Kuleba. – Be jų mums būtų beveik neįmanoma atlaikyti Rusijos spaudimą ir išplėšti pergalę kovos lauke.“
Tačiau užsienio reikalų ministras pridūrė, kad Vakarų „psichologiniai barjerai“ turi būti įveikti „keičiant pasaulėžiūrą“. Jo teigimu, Kyjivo partneriai „turi žiūrėti į Ukrainos narystę kaip į galimybę – ne kaip į grėsmę.“