Šio plano tikslas nėra užkariauti teritoriją Ukrainos bombardavimu, tūkstančiais tankų ir lėktuvų, ar pulti šimtais tūkstančių karių. Rusijos siekis – išnaudoti gyventojų protesto potencialą, sukelti baimę ir skatinti neveiklumą, suklaidinti ir manipuliuoti, įsitikinęs buvęs norvegų gynybos atašė Ukrainoje, karybos ekspertas Hansas Petteris Midttunas.
Naudodamasi dezinformacija, kibernetinėmis atakomis, šantažu, provokacijomis, prasimanymais, karinėmis apgaulėmis ir kitomis aktyviomis priemones, sukuria virtualią realybę, skatinančią Ukrainą ir Vakarus priimti politinius sprendimus, kurių ir siekia Rusija, net neįtariant (ar nepripažįstant), kad jais manipuliuojama.
Hibridinį karą Rusija pasirinko ne todėl, kad negalėtų įgyvendinti plataus masto puolimo operacijos ir Ukrainos okupacijos. Toks veikimo būdas yra pasirinktas todėl, kad konvencinis karas pareikalautų daug mirčių, kančių, nuostolių ir turto sunaikinimo, lyginant su hibridiniais veiksmais tai būtų tiesiog neproduktyvu ir pernelyg pavojinga.
Priežastys, kodėl plataus masto puolimas yra mažai tikėtinas
Rusijai prireiktų milžiniškų pajėgų užpulti ir okupuoti Ukrainą. Antroji šios misijos dalis apskritai būtų itin brangiai kainuojanti. Okupacija galėtų būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu vykdoma griežtai laikantis karinės operacijos vykdymo, atokvėpio, kurį sektų pratybos ir pasiruošimas kitos operacijos vykdymui.
Jeigu Rusija įsiveltų į klampią kovą su 500 tūkst. ukrainiečių partizanų, šalies karinės pajėgos turėtų visiškai susikoncentruoti į Ukrainos okupaciją. Tai padidintų saugumo riziką kitur. Maža to, Rusija susiduria su rizika esant pirminei sėkmei susidurti su strategine nesėkme (kaip buvo Afganistane).
Ukrainos okupacijos idėja iš esmės konfliktuoja su ilgalaike Rusijos strategija. Rusijai norint tapti galios valstybe reikalinga Ukraina su šios gynybine pramone, reikalinga pati save galinti išlaikyti Ukraina, galinti pasirūpinti savo gyventojais, reikia gerai veikiančio žemdirbystės sektoriaus, reikia užtikrinti gerai veikiantį valstybės mechanizmą. Plataus masto karas šiuo atžvilgiu yra kontrproduktyvus.
Ukrainos puolimas taip pat reikštų „Nord Stream 2“ projekto palaidojimą. Vakarams pajutus grėsmę energetiniam saugumui tektų susidurti su aktyvesniu jų kišimusi.
Toks puolimas taip pat reikštų, kad Europa, NATO šalys susidurtų su konvenciniu karu savo pašonėje, sukeliančiu migracijos krizę ir destabilizuojančiu žemyną. Tai išprovokuotų naują Šaltąjį karą ir ginklavimosi varžybas, kurios smogtų Rusijos ekonomikai.
Valstybės kariauja ne dėl paties karo, o vykdydamos politiką, kurios pagrindinis tikslas yra geresnė taikos būklė. Būtent todėl Rusija renkasi ne konvencinį karą, kuris reikštų milžiniškus nuostolius ir „ne tokią gerą taiką“, o hibridinius metodus, leidžiančius dar ir išvengti tiesioginės konfrontacijos su Vakarais.
Kaip elgsis Rusija?
Dažniausiai, kalbant apie tolimesnius Rusijos veiksmus, yra pažymimi trys okupaciniai scenarijai: visiška okupacija, teritorijos už Dnepro okupacija, koridoriaus palei Azovo jūrą okupacija, galbūt su prieigos prie Juodosios jūros užkirtimu.Tačiau visi jie turi vieną bendrą trūkumą – kariniai scenarijai neatitinka Rusijos karinės strategijos.
H. P. Midttuno manymu, labiau tikėtina „humanitarinė intervencija“, kurios esmę sudarytų „taikdarių“ operacija, palydima neskraidymo zonos įvedimu. Tokiu atveju Rusijos kariuomenė, tiek ore, tiek ir ant žemės provokuotų Ukrainos pajėgas ir smogtų pasitaikius menkiausiai progai.
Tokios poveikio priemonės turėtų milžinišką psichologinį poveikį Ukrainai. Kaip ir Krymo aneksijos, bei karinių veiksmų Donbase metu, Vakarams būtų sudėtinga skelbti griežtas sankcijas Rusijai, teisinančiai savo veiksmus atsakomybe gintis (angl. „responsibility to protect“, R2P), nepaisant to, kad pati Rusija ir provokuotų pretekstą karinei operacijai.
Kita hibridinio karo fazė, arba kodėl Rusija neturėtų pulti Ukrainos
Europos saugumo situacija per pastaruosius mėnesius labai pablogėjo. Europa išgyvena Rusijos sukeltą energetikos ir migracijos krizę. Baltarusija integruojasi į Rusijos Federaciją ir artimiausiais mėnesiais gali prarasti savo nepriklausomybę bei suverenitetą. Rusija plečia savo karinį buvimą tiek Baltarusijoje, tiek prie Ukrainos sienos.
Rusijos hibridinis karas prieš Gruziją, Ukrainą ir Baltarusiją tęsiasi nemažinant apsukų: visos trys yra destabilizuojamos apjungus karines ir ne karines priemones. Ukraina neseniai susidūrė su didelio masto kibernetiniu išpuoliu, ne tik su šimtatūkstantinės kariuomenės pasienyje grėsme.
Be to, Rusijos žinutės ir nusiteikimas tampa vis karingesni. JAV kaltinama siekiu destabilizuoti Rusiją ir jos sąjungininkes, o savo reikalavimuose Vakarų šalims Kremlius nurodė, kad NATO turi ne tik sustabdyti savo plėtrą, bet ir „grįžti į 1997-ųjų ribas“.
Taip pat viešoji erdvė tiesiog perpildyta informacija apie galimą Rusijos invaziją į Ukrainą.
Hibridinis karas prieš Ukrainą prasidėjo ne 2014-aisiais, o gerokai anksčiau, nuo šalies saugumo ir gynybos sektorių ardymo, informacinės erdvės formavimo, politinių ir ekonominių sąlygų sudarymo. Antroji, aktyvi ir dabar, fazė prasidėjo 2014-ųjų vasarį, o likusios trys (krizė, sprendimas ir taikos atstatymas) dar laukia savo eilės.
H. P. Midttuno teigimu, būtent šioje vietoje yra klaidingai bandoma išspręsti jau tariamai įvykusią krizę, kuomet „žaidimo taisykles pakeisianti“ krizė dar tik pasirodys.
Vakarams faktiškai pažadėjus, kad nesiųs ginti Ukrainos savo kariuomenės V. Putinas iš esmės užsitikrino sau veiksmų laisvę ir leidžia sau didinti karinę eskalaciją regione.
„Veiksmas ir atoveiksmis“
Siekiant sutrukdyti šiuo Rusijos veiksmus būtina tęsti karinę ir finansinę pagalbą Ukrainai, nebeapsiribojant „susirūpinimo pareiškimais“, sukurti naują „Marshallo planą“. Kuo stipresnė taps Ukrainos gynyba, tuo didesne taps situacijos eskalacijos joje kaina Rusijai.
Maža to, Vakarai šiame konflikte yra „pamiršę“ Trečiąjį Niutono dėsnį, kurio esmė yra „veiksmo ir atoveiksmio“ taisyklė. Vakarų atsakas į Rusijos karą Ukrainoje nebuvo pakankamas, nes mes nenorime konflikto. Mes nenorime būti jo dalimi. Mes norime politinio sprendimo karui, kurį Rusija jau pradeda laimėti ir tikimės taikos, nes mes esame pasirengę taikai, pažymi ekspertas.
Tačiau taika yra įmanoma tik tada, kai visi jos nori. Karui tereikia vienos pusės sprendimo. Ir Rusijos elgesys pastaruosius 15 metų demonstruoja, kad Vakarai nepasinaudojo savo prievole ir teise į „atoveiksmį“.
Galimi šios situacijos taisymo būdai dabar yra: „raudonų linijų“ nubraižymas ir demonstruoja, kad NATO yra nors ir gynybinis, tačiau karinis aljansas; priversti Rusiją susidurti su tomis pačiomis dilemomis, su kuriomis dabar susiduria Vakarai, pavyzdžiui, jeigu Ukraina pakviestų, dislokuoti valstybėje NATO pajėgas; „atjungti“ didžiausią Rusijos dezinformacijos ramstį – tvirtinimą, kad šis agresijos protrūkis yra išprovokuotas „nerimo dėl saugumo“. Idėja, kad 30 demokratinių, liberalių šalių gali užpulti branduolinę galios valstybę yra apgailėtinai neįtikinanti ir pati Rusija tai puikiai suvokia. Maža to, Rusija turi sieną su 14 valstybių iš kurių tik 5 yra NATO narės (tik šešioliktoji sienos dalis) – tai nėra „apgultos tvirtovės“ pavyzdys; didinti gynybai skiriamą biudžeto dalį iki 2 proc. ne po poros metų, o jau dabar.
