„Kalbant apie Gamtos resursų ir aplinkosaugos ministeriją, tai mes neseniai surengėme rimtą pasitarimą šiuo klausimu. Kalbėsiu tiesiai: reikia kasti ir ieškoti. Be to, reikia, kad tu priverstum visus dirbti šia linkme“, – aiškino A. Lukašenka ką tik paskirtam ministrui Sergejui Masliakui.
A. Lukašenka atsisakė tikėti, kad šalyje nėra „didžiulių naftos klodų“ ir liepė juos surasti.
„Aš netikiu, kad mūsuose nėra to, ko mums reikia. Jeigu nors kažkokiu lygiu pavyks įgyvendinti šią užduotį – tai jau galima paminklą statyti bet kurioje vietoje, – aiškino valdžią Baltarusijoje uzurpavęs diktatorius. – Netikiu, kad mes neturime didelių apimčių naftos“.
Jis taip pat pageidavo, kad šalyje atsirastų daugiau nei viena bendrovė, kuri užsiima naftos telkinių paieška, kaip yra dabar. „Ne mes taip sugalvojome – konkurencija turi būti“, – aiškino jis.
Lukašenka ieško savo „aukso kasyklos“
A. Lukašenka daugelį metų karštligiškai Baltarusijoje ieško naftos ir vadiną ją „visų šalies problemų sprendimu“. Nepaisant to, Ekonomikos moksle yra net terminas „išteklių prakeiksmas" (ir specifinis „naftos prakeiksmas“). Taip mokslininkai vadina paradoksalų efektą, kai didžiulių mineralinių išteklių atsargų turėjimas stabdo šalių ekonominį vystymąsi. Pavyzdžiui, 1970-1989 m. valstybių, kurių gamtinių išteklių eksportas viršijo 10 proc. jų BVP, ekonomika augo maždaug tris kartus lėčiau nei tų, kuriose šis rodiklis buvo mažesnis nei 2 proc.
Naudą visuomenei iš naftos išgauna stiprios demokratijos – Australija, Norvegija, Kanada ar Didžioji Britanija. Ir atvirkščiai, autoritarinėse valstybėse ar diktatūrose iš naftos lobsta siauras ratas išrinktųjų, o šalies pragyvenimo lygis dėl to neauga arba auga nedideliu kiekiu.
Pirmasis A. Lukašenkos bandymas išgauti „juodąjį auksą“ buvo dar 2007-aisiais, kuomet Baltarusija ėmėsi šio gamtos resurso gavybos viename iš Venesuelos telkinių. Milžiniškų turtų A. Lukašenkos vyriausybei tai neatnešė, todėl diktatorius ėmėsi naftos paieškų pačios Baltarusijos teritorijoje.
„Jeigu atvirai kalbėti, tai įtariu, jog mes ne tai, kad nežinome, kas pas mus gelmėse yra, nors kažką ir žinome, tačiau įtariu, kad mes per mažai klibiname, žiūrime, kas pas mus ten yra. Man atrodo, kad naftos mes kažkur turime“, – dar 2011-aisiais aiškino A. Lukašenka, pridūręs, kad „jeigu yra naftos, tai turi būti ir dujų“.
Kol kas Baltarusijai „juodojo aukso“ paieškos taip ir lieka zuokiška svajone – savo teritorijoje išgaunama nafta, kuri išgaunama jau pusšimtį metų, dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, ji apsirūpina apie 1 proc. poreikių ir šis skaičius nekinta jau daugelį metų. Gamtinių dujų telkinių aptikti taip ir nepavyko.
