Daug silpnesnė yra paviršutiniška Kremliaus strategijos apžvalga. Skyriuje „Ko nori Rusija“ teigiama, kad Rusija „atrodo fundamentaliai nihilistiška“ ir vertina užsienio politiką kaip žaidimą, kur vieno sėkmė yra kito nesėkmė: „bet kokie Vakarams kenkiantys veiksmai, kurių ji gali imtis, yra iš esmės geri Rusijai“.
Ataskaitoje taip pat pabrėžiama Rusijos paranoja ir noras žlugdyti taisyklėmis pagrįstą daugiašalę tvarką. Vis dėlto joje sakoma, kad Rusijos „esminiai siekiai“ yra „gana riboti“ – esą ji nori būti laikoma galinga valstybe, ypač buvusioje sovietinėje erdvėje. „Vadovybės klika“ savo ruožtu nori išlaikyti „privilegijuotą padėtį“.
Man tai nepadarė įspūdžio. Visų pirma epitetas „nihilistiška“ yra patogi santrumpa, bet jai stinga niuansų. Rusija – ne Šiaurės Korėja. Kai kada ji elgiasi kaip neprognozuojama valstybė. Kitais atvejais ji derasi, sudarinėja susitarimus ir netgi jų laikosi. Būtų malonu žinoti, kaip visa tai apibrėžti.
Paranoja ir pagarbos troškimas yra svarbūs dalykai. Vis tik neaišku, kokiu mastu Rusijos lyderiai vien tik vaidina jaučiantys šias emocijas. Ar Kremlius iš tikrųjų tiki melu apie Vakarų „Brzezinski planą“ – kad siekiama suskaldyti šalį ir išgrobstyti jos gamtinius išteklius? Ar jie tiesiog tuo naudojasi kaip propagandine kliše, kad pakurstytų Rusijos visuomenėje baimę ir nepasitenkinimą – arba galbūt pasinaudotų Vakarų neurozėmis dėl praeities klaidų ir įtampos eskalavimo pavojaus?
Be to, nesąžininga nurašyti Rusiją vien kaip paprastą kleptokratinę valstybę. Tiesa iš tikrųjų daug gilesnė.
Nuo pat 10-ojo dešimtmečio didžiausias galvosūkis buvo prieštaravimas tarp korupcijos ir imperializmo. Kalbant tiesmukai, ar dauguma buvusių kagėbistų, vadovaujančių šiai šaliai, yra pirmiausiai sukčiai ir tik po to – šnipai, ar atvirkščiai? Ar jiems labiau rūpi pinigai, ar geopolitika?
Tiesa, kartais šie tikslai persidengia. Tačiau kai kada jie prieštarauja vienas kitam. Avantiūros užsienyje kainuoja pinigų. Dėl sankcijų nukenčia gyvenimo būdas. Vidinė Kremliaus aritmetika dėl šių prioritetų lemia priimamus sprendimus. Nepakankamai visa tai suprasdami rizikuojame, kad naudosime neveikiančią taktiką ir nepasinaudosime galimai veiksmingomis priemonėmis.
Net ir daugiausiai išmanantys Rusijos stebėtojai gali nesutarti dėl šių klausimų. Catherine Belton, buvusi „Financial Times“ korespondentė, neseniai išleidusi knygą „Putino žmonės“ – pripažinimą pelniusią apybraižą apie šiuolaikinę Rusiją, sako, jog režimas „pasinaudojo kapitalizmu kaip įrankiu, kad suvestų sąskaitas su Vakarais“. Kitaip tariant, kleptokratija nėra vien būdas praturtėti, bet ir galimybė paversti kapitalizmą ginklu.
Vienas iš jos šaltinių, buvęs aukšto rango KGB karininkas, sako, kad „juodi pinigai“ yra daug naudingesni už branduolinius ginklus, nes juos galima naudoti kiekvieną dieną, siekiant „ardyti Vakarų sistemą iš vidaus“.
Amerikiečių Kremliaus stebėtojų veteranė Amy Knight sako, kad Belton per daug sureikšmina buvusių kagėbistų Vladimiro Putino artimiausioje aplinkoje svarbą. „Tamsus nešvarių pinigų pasaulis, - rašo ji „The Daily Beast“, – atrodo esąs „veikiau Rusijos korupcijos susiliejimo su pasauliniu kapitalizmu atspindys negu Rusijos užsienio žvalgybos agentūrų sąmoningas planas „griebti už gerklės“ Vakarus.“
Jis sutinka, kad, kaip ir sovietų laikais, politinio karo priemonės Vakarams kelia grėsmę. Kaip ir sovietų laikais, jos yra naudojamos režimui išsaugoti. Tik dabar skirtumas toks, jog režimo tikslas yra veikiau pralobti, o ne iškovoti ideologinę pergalę.
Kas teisus? Galvočiausi Britanijos analitikai, apsiginklavę mūsų slapčiausia informacija, turėtų uoliai gvildenti tokius klausimus. Naujojoje ataskaitoje jokių šių pastangų požymių nesama, jau nekalbant apie kokius nors atsakymus.
