Ekspertų teigimu, toks A. Lukašenkos sprendimas rodo jo norą „naiviai šantažuoti“ Rusiją. Kremlius supranta, kad Baltarusija turi nedaug ekonominių derybinių svertų, o rusiškos naftos atsisakymas reikštų katastrofiškas pasekmes kaimyninės šalies ekonomikai. Todėl Kremlius gali siekti ir politinių tikslų – Sąjunginės valstybės – įgyvendinimo spaudimo.
Pasikartojantis Minsko derybinis žingsnis
Šių metų pradžioje baigėsi Rusijos naftos tiekimo Baltarusijai sutartis. Abi pusės nesugebėjo pasiekti naujo susitarimo, oficialiai tvirtinama, kad baltarusių netenkino siūloma naftos kaina. Sausio 3-ąją naftos tiekimas iš Rusijos buvo sustabdytas, tačiau jau kitą dieną Minskas pareiškė, kad jis yra atnaujinamas. Koncerno „Belneftechim“ atstovai aiškino, kad pavyko sutarti su Maskva dėl pirmojo naftos krovinio, jau be „premijų kainos“, tiekimo.
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atskleidė, kodėl nepavyko sutarti dėl naftos tiekimo. Jis piktinosi, kad Rusija jiems siūlo naftą pirkti didesne už rinkos kaina. 2019-ųjų gruodžio 31-ąją jis nurodė vyriausybei pradėti alternatyvių naftos importo šaltinių paieškas.
Sausio 15-ąją Baltarusijos vicepremjeras Dmitrijus Krutojus paskelbė, kad vyriausybė kreipėsi su siūlymais pirkti naftą į Kazachstano, Ukrainos, Azerbaidžano, Lenkijos ir Baltijos šalių atstovus. Lenkų PERN, kuri prižiūri naftotiekį „Družba“, pareiškė, kad tiekti baltarusiams naftą šiuo naftotiekiu yra neįmanoma dėl techninės infrastruktūros subtilybių.
Kazachstano atstovai pareiškė, kad naftos tiekimas yra galimas, „jeigu pavyks sutarti dėl abiem pusėms naudingų ekonominių sąlygų“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad Lietuva gali pasiūlyti Baltarusijai alternatyvą tiek naftos, tiek dujų importui iš Rusijos, rašoma BNS. Sausio 21-ąją pranešta, kad jau šią savaitę Klaipėdos jūrų uostą pasieks pirmasis naftos krovinys, skirtas Baltarusijai – 80 tūkst. tonų norvegų Johano Sverdrupo telkinyje išgautos naftos.
Toks naftos importo kiekis yra labiau simbolinis politinio spaudimo Rusijai žingsnis, naudotas jau kelis sykius ankstesniais metais. 2016-aisiais Baltarusija per Ukrainos uostą importavo 84 tūkst. tonų naftos iš Azerbaidžano. 2017-aisiais taip pat 80 tūkst. tonų naftos buvo importuota iš Irano. Tuo metu taip pat buvo kilę problemų dėl naftos tiekimo iš Rusijos kainų Baltarusijai.
Rusija šiais metais planavo eksportuoti į Baltarusiją apie 24 mln. tonų naftos.
Nafta iš Rusijos reikalinga ne tik pačiai Baltarusijai
Minskui rusų naftos reikia ne tik savo pačių verslo poreikiams tenkinti, tačiau ir tolimesniam perpardavimui, pažymi DW kalbinti ekspertai.
„Be Rusijos naftos Baltarusija, aišku, neapsieis, juk ji užtikrina 42 proc. prekybos su išoriniu pasauliu“, – cituojamas Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos docentas Andrejus Suzdalcevas.
Šiandien susiklostė tokia situacija, kuomet Baltarusija „pagal makroekonominius rodiklius atrodo kaip energijos resursų gamintoja ir šalis eksportuotoja“, DW pasakojo Suomijos tarptautinių santykių instituto Rusijos programų vadovas Arkadijus Mošesas. Tai yra ilgametės Rusijos subsidijų Baltarusijai programos pasekmė.
„Naftos produktų eksportas – tai valiutos šaltinis, tai absoliučiai būtinas dalykas. Jeigu skaičiuoti grynai matematiškai ir ekstrapoliuoti (naftos tiekimo iš Rusijos nutraukimą, – red. past.) bent keliems mėnesiams į ateitį, tai viskas atrodo labai rimta“, – tikina ekspertas.
Jo teigimu, visiškas naftos ir naftos produktų eksporto nutraukimas Baltarusijai iš esmės reikštų žlugimą. „To neįmanoma įsivaizduoti“, – tvirtina A. Mošesas. Tuo labiau, kad 2020-aisiais Baltarusijoje vyks prezidento rinkimai.
A. Suzdalcevo teigimu, jeigu Baltarusijai tektų naftą importuoti pasaulinėmis kainomis, jos ekonomika žlugtų per kelis mėnesius.
Baltarusijos prezidento reformų baimė
Ekspertai taip pat pažymi, kad Baltarusijoje jau seniai kalbama apie būtinybę keisti nusistovėjusį ekonomikos modelį.
„Šalys, kurios daug metų bandė tartis (su Rusija, – red. past.) dėl pigių dujų ir pigios naftos, sistemiškai labai stipriai pralaimėjo. Ir tai – papildomas pavyzdys to, kad šis modelis – aklavietė, ir be galo šiuo arkliu joti neįmanoma“, – tvirtina A. Mošesas.
Tačiau tam, kad būtų atsisakoma dabartinio verslo modelio yra būtinos gilios makroekonominės reformos. Šalyje, anot eksperto, užtenka technokratų, galinčių tai įgyvendinti.
Problema šiuo atveju yra pats Baltarusijos prezidentas.
„Nemanau, kad Lukašenka ruošiasi keisti ekonomikos struktūrą ir savo paties sovchozo direktoriaus mąstymą“, – DW cituojamas buvęs Lietuvos ekonomikos ministras Dainius Kreivys.
„Naivus Minsko šantažas“
DW kalbinti ekspertai yra įsitikinę, kad A. Lukašenka ir toliau sieks išsiderėti nuolaidų iš Maskvos. Minskas pagrasino didinti tranzito „Družba“ naftotiekiu tarifus, įvedė ekologinį mokestį ir tvirtina apribosiantis jo galią (suplanuotas remontas).
„Iki šiol Lukašenkos derybų strategija rėmėsi įkainių didinimu, kad Maskva galų gale sutiktų (nusileisti, – red. past.). Iki šiol tai ir veikdavo – ketvirtį amžiaus“, – aiškino A. Mošesas.
„Problema ta, kad Lukašenka daugiau neturi nieko, ką galėtų Rusijai parduoti, kad gautų nuolaidų naftai ir dujoms. Anksčiau, pavyzdžiui, jis turėjo dujotekio sistemą“, – cituojamas D. Kreivys. „Tai yra Rusijos šantažas ir dar gana naivus“, – įsitikinęs A. Suzdalcevas.
D. Kreivys taip pat nemato didesnio skirtumo tarp šio ir ankstesnių Rusijos ir Baltarusijos konfliktų. A. Suzdalcevas mano, kad šių metų konfliktas – ypatingas ir labiau sietinas su politiniais klausimais.
„Sukako 20 metų sąjunginei valstybei. Ji buvo kuriama interesų balansų pagrindu. Šiame balanse nebuvo jokios integracijos, tačiau apie ją kalbėjo, kad tai būtų galima paaiškinti Rusijos mokesčių mokėtojams. Tačiau po 20 metų su periodiškai nutinkančiais skandalais balansas pradėjo byrėti“, – konstatuoja A. Suzdalcevas.
D. Kreivys taip pat mano, kad dabar V. Putinas spaudžia A. Lukašenką dėl bendros valstybės kūrimo, o šis bando atsisakyti. Pasak Lietuvos politiko, A. Lukašenka imituoja derybas su Vakarais tik tam, kad turėtų spaudimo V. Putinui įrankį.
Strateginis Kremliaus tikslas, anot A. Mošeso, – sumažinti subsidijas Baltarusijai ir tuo pat metu išsaugoti geopolitinio lojalumo lygį.
Rusija remiasi tuo, kad A. Lukašenka nesiryš naikinti Baltarusijos valstybės ir ekonomikos, todėl yra tikimasi, kad Minskas sutiks su kažkokiu alternatyviu integracijos projektu.
