• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kiekvieno puikią karjerą darančio sportininko istorija, kad ir kokia paslaptis ją gaubtų, neatsiejama nuo trijų dalykų: atkaklaus darbo, žiupsnelio sėkmės ir nesavanaudiškos artimųjų paramos. Daugkartinis Lietuvos kartingo ir automobilių žiedinių lenktynių čempionas 18-metis Tomas Jurevičius neslepia, kad gyvenimą užvaldžiusią aistrą pajuto ankstyvoje vaikystėje, ir už tai veikiausiai dėkoja ne kam kitam, o tėvams.

REKLAMA
REKLAMA

„Būdamas dar visai mažas mėgdavau žaisti su mašinėlėmis ir burgzti. Po kelerių metų tėvai sumanė leisti mane užsiimti kokia nors veikla. Kai buvau ketverių, tėtis leido išbandyti kartingą. Man labai patiko, norėjau vis daugiau važiuoti“, – portalui balsas.lt apie savo karjeros pradžią pasakojo T. Jurevičius.

REKLAMA

– Pameni savo pirmąsias varžybas? Daugelis profesionalių sportininkų iki šiol prieš startą jaučia jaudulį. Kaip save nuramini? – balsas.lt paklausė T. Jurevičiaus.

– Žinoma, pamenu! Jos vyko žiemą, o man tebuvo penkeri. Oficialiai važiuoti Lietuvos kartingo čempionate pradėjau šešerių. Jaudulys – neišvengiamas dalykas, su kuriuo susitaikai. Pradedantiesiems tai trukdo, o dabar skatina veikti: sportuoti, greičiau važiuoti. Dažniausiai jaudulį jaučiu varžybose prieš startą, bet po pirmojo posūkio jis dingsta.

REKLAMA
REKLAMA

– Kaip gavai pasiūlymą važiuoti „RKV Racing“ komandoje?

– Toje komandoje buvau jauniausias. Visi kiti sportininkai buvo vyresni. Pasiūlymai būdavo abipusiai – paklausdavo, ar jau žinau, kokioje komandoje važiuosiu. Jeigu dar neturėdavau pasiūlymų, pakviesdavo ateiti pas juos. Mes su tėčiu važiuodavome ne dėl komandos, o dėl savęs. Kaip ir dauguma kitų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Klubas finansiškai remdavo ar tekdavo investuoti savo lėšas?

– Viską finansuodavomės patys. Aišku, būdavo, kad gaudavome kokių nors dalių, kurios tikrai praversdavo, nuolaidų starto mokesčiui.

– Šiuo metu važiuoji žiedinėse lenktynėse: kuo skiriasi investicijos kartingo ir automobilių sporte?

– Su automobiliu pirmuosius sezonus važiuoti buvo pigiau. Pirmojo sezono kaina – nuo 7 iki 10 tūkst. litų. Antras kainavo nuo 10 iki 12 tūkst. litų, o dabartinis – apie 30 tūkst. litų. Kartingų paskutiniame sezone investuodavome apie 50–60 tūkst. litų.

REKLAMA

– Tai dideli pinigai. Iš ko išsilaikote, ar turite rėmėjų?

– Šiais ir praėjusiais metais rėmėjų neturėjome. Tik 2011–2012 metų sezone turėjome tepalų rėmėjus „SWD Rheinol“, kurie duodavo produktų. Ir dabar palaikome kontaktus su jais. Bet rėmėjo, kuris dar labiau pagerintų mūsų rezultatus, iki šiol nebuvo. Iš tikrųjų rėmėjai stipriai pagerintų mūsų rezultatus. Mums ir patiems būtų lengviau išlaikyti automobilį. Daugiau varžybų galėtume važiuoti, padangos būtų naujos. Mano potencialas žymiai padidėtų.

REKLAMA

– Palyginkime tavo ir lenktyninkų, kurie turi rėmėjų, varžybas. Kaip jos atrodo?

– Mes atvažiuojame į lenktynes laimingi, nusiteikę kovoti ir patirti važiavimo džiaugsmą. Žinoma, tokių lenktynininkų yra ir daugiau. Tačiau yra nevertinančių jausmo, kurį sutekia pats važiavimas. Mes atvažiuojame su priekaba, ant kurios pritvirtintas automobilis. Jie – su autobusais, pilnais naujų padangų, detalių. Tai – didelis skirtumas. Mano komandą sudaro tėtis, mechanikas ir treneris, pas juos dirba mažiausiai du mechanikai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kartingo sportas yra tapęs prabangos šaka. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad daugelyje sporto šakų galima „nusipirkti“ vietą.

– Nesu pirkęs tokios pozicijos, nes neturėjau iš ko. Man būtų gėda taip laimėti. Esu matęs, kaip vairuotojas laimi per plauką. Galų gale diskvalifikuojamas už mechaninį apdorojimą, kurio nėra.

REKLAMA

– Kur pats geriau jautiesi – karte ar automobilyje?

– Dabar jau galiu pasakyti, kad ir ten, ir ten jaučiuosi vienodai. Tačiau jeigu reikėtų iš naujo važiuoti su kartu, tektų iš naujo priprasti. Tai – įdomus procesas, norėčiau pabandyti vėl važiuoti su kartu. Pamatyti, ką praradau per tuos metus automobilių sporte.

– Kuo skiriasi fizinis pasirengimas kartingo ir automobilių sporte?

– Abu reikalauja ištvermės. Važiuojant kartu reikia stipresnių rankų, nes nėra vairo stiprintuvo. Automobilis reikalauja kaitros ištvermės. Pavyzdžiui, mano automobilyje nėra kondicionieriaus, o reikia ištverti kartais daugiau nei 50 laipsnių karštį. Važiuojant abiem priemonėmis būtina pasižymėti itin gera reakcija, jausti kiekvieną duobutę, nuslydimą. Vienas treneris yra davęs patarimą: „Turi būti su kartu ar automobiliu vienas daiktas. Tai turi būti tavo kojos ir rankos. Jeigu su juo nesusijungi ir nesugebi to padaryti, tas sportas – ne tau.“

REKLAMA

– Esi dalyvavęs varžybose Lietuvoje ir užsienyje. Kuo skiriasi jų organizavimas?

– Manau, kad Lietuvoje daug ko trūksta. Pradėkime nuo žiedinių lenktynių trasos – turime ją vienintelę, tačiau ir ta pasirūpinti nesugebame. Aš, kaip ir daugelis kitų lenktyninkų, mėgsti Nemuno žiedą, nes jis – ypatingas, moko vairuotoją, leidžia jam tobulėti. Tačiau reikia pripažinti, kad jis ilgai neišsilaikys. Veikiausiai šiais metais negaus licencijos. Mūsų pirmasis Lietuvos čempionato etapas vyks Estijoje, o ten visi gerbia vienas kitą, duoda vieną kitą patarimą. Jie ugdo sportą, o ne žlugdo. Augina jaunus ir perspektyvius sportininkus, labai pavydžiu, kad suteikia jiems galimybių tobulėti. Žinau, kad galiu būti lygiai toks pat potencialus, kaip jie. Liūdniausia, kad neturėjau galimybės to parodyti iki galo. Nesvarbu, kad pasirodau gerai, vis tiek niekam čia neįdomu. Gerai pasirodęs Estijoje, visada sulaukiu pagyrų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kaip manai, kas kaltas dėl tokios automobilių sporto padėties Lietuvoje?

– Kaltinti nieko nenoriu, nes nieko tuo nepakeisiu. Tik noriu visiems pasakyti, kad turime susivienyti ir palaikyti sportą. Tikrai galime atrodyti taip pat gerai, kaip estai ir visos kitos šalys. O kai gyvename savo reikalais, niekas nesisprendžia. Keisčiausia, kad Lietuvos automobilių sporto federacijoje(LASF) ralis rūpinasi raliu, „driftas“ – „driftu“, o kad žiedinės lenktynės miršta – niekam neįdomu.

REKLAMA

– Kaip vyksta tavo treniruotės?

– Treniruotės vyksta Kačerginėje. Atvažiuojame patikrinti technikos, pažiūrėti, ar patys dar mokame važiuoti (juokiasi). Viską sustyguojame. Šiemet dar treniruočių neturėjau, nes automobilis kol kas renkamas.

– Kalbant apie investicijas į sportą, veikiausiai norisi, kad ateityje jos atsipirktų?

– Žinoma, norisi, bet niekada taip nebuvo. Jeigu ir neatsipirktų, bent patiems būtų lengviau ištverti sezoną.

REKLAMA

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Būti su draugais. Net būdamas namie žaidžiu kompiuterinius žaidimus, kuriuose reikia ką nors pilotuoti. Esu apsukęs milijonus kilometrų.

– Kaip pavyksta suderinti mokslus ir sportą? Kokie tolesni tavo planai?

– Kol kas esu vienuoliktokas, baigsis mokslo metai, ir prasidės sezonas. Didelių sunkumų derinant šiuos dalykus nekyla. Mums didesnė problema – neturėti rėmėjų. Kai baigsiu mokslus mokykloje, reikės studijuoti, o ten jau mano kelias nežinomas. Kol kas norėčiau studijuoti teisę, o paskui užsiimti sporto vadyba.

REKLAMA
REKLAMA

TIK FAKTAI

T. Jurevičius – daugkartinis Lietuvos kartingo čempionatų prizininkas.

Nuo 2011 metų važiuoja žiedinėse lenktynėse. Yra tapęs daugkartiniu mini žiedo lenktynių prizininku (RWD klasėje).

2012 metais tapo mini žiedinių lenktynių trečiosios vietos nugalėtoju.

2013 metais tapo Lietuvos automobilių žiedinių lenktynių vicečempionu galingiausioje klasėje.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų