Pekino olimpiadą 37-erių sportininkė stebės per televiziją ir laikys kumščius už mūsų olimpiečius.
„Baigus karjerą iš pradžių buvo keistą biatlono varžybas stebėti per televiziją, o ne pačiai būti trasoje. Dabar – jokio skirtumo. Pripratau ir esu tik žiūrovė“, – sakė ji.
Palikusi profesionalų sportą D. Rasimovičiūtė prisipažino, kad per du dešimtmečius susikaupė didelis fizinis ir psichologinis nuovargis, todėl pasiilgo paprasto gyvenimo ritmo. Šiuo metu Diana su vyru gyvena Ispanijoje ir džiaugiasi motinystės rūpesčiais. Pora augina dvejų metukų sūnų.
„Aš iki šiol mėgaujuosi eilinio paprasto žmogaus gyvenimo ritmu, džiaugiuosi augindama sūnų. Mūsų gyvenimai keičiasi, jame atėjo naujas etapas. Žinokite, visai smagu gyventi neįspraudus savęs į griežtus sportinio režimo rėmus“, – duodama interviu portalui tv3.lt nusijuokė D. Rasimovičūtė.
Neišsipildžiusios olimpinės viltys
Penkeriose žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik ji ir šokėjai ant ledo Povilas Vanagas su Margarita Drobiazko. Bet D. Rasimovičiūtė vienintelė tai padarė ketverių metų olimpinio ciklo žaidynėse. Ji startavo 2002-aisiais Solt Leik Sityje (JAV), 2006-aisiais Turine (Italija), 2010-aisiais Vankuveryje (Kanada), 2014-aisiais Sočyje (Rusija) ir 2018-aisiais Pjongčange (Pietų Korėja).
„Niekada neturėjau tikslo sudalyvauti kuo daugiau žaidynių. Viskas įvyko savaime – ėjau nuo vienos olimpiados prie kitos ir prieš Pjongčangą žiūriu – jau penktoji olimpiad“, – tikino biatlonininkė.
Solt Leik Sityje olimpinį krikštą jį gavo būdama vos 17 metų. Dar visai „žalia“ sportininkė sprinto lenktynėse Diana užėmė 66-ą vietą. Nepaisant to, sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, apie ją rašė moteriški žurnalai.
Įdomu, kad prieš olimpinį debiutą slegiančios įtampos nejautė: „Daugelio sporto šakų atstovams olimpiada yra svarbiausias 4 metų sporto renginys, siekiamybė ir karjeros viršūnė. Bet aš prieš 20 metų nesijaudinau. Psichologiškai buvau pasiruošusi ir mąsčiau, kad tai tokios pačios varžybos kaip ir visos kitos, o jose dalyvauja tie patys sportininkai. Tik varžybų prestižas didesnis.“
Kiekviena olimpiada D. Rasimovičiūtei atnešė naują patirtį, o labiausiai įsiminė 2006-ųjų žaidynės. Jauna lietuvė nustebino visus, kai Turine sprinto varžybose iškovojo 18 vietą – tuo metu tai buvo geriausias biatlonininkų rezultatas nepriklausomybės eroje.
2010-aisiais į Vankuverį ignalinietė vyko su ambicingais planais. Pasaulio taurės sezonas jai ėjosi gerai ir žiemos sporto gerbėjai nedrąsiai, bet vis garsiau pasvajodavo apie pirmąjį Lietuvos olimpinį medalį.
„Žinoma, mano tikslas yra medalis. Jei neturėčiau tokio tikslo – net nesitreniruočiau“, – pasiruošimo olimpiadai metu žurnalistams pareiškė D. Rasimovičiūtė.
Deja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Vankuveryje sprinto varžybose prašovusi 2 kartus, ji užėmė 24 vietą, persekiojimo lenktynėse nepaklusus dar 5 taikiniams, liko 33-ia.
„Taip jau išėjo, kad geriausią rezultatą olimpiadoje parodžiau būdama jauna. O kai jaučiausi stipresnė ir gerai pasiruošusi, norimo rezultato nebuvo, liko tik nusivylimas, – konstatavo D. Rasimovičiūtė. – Tai tik parodo, koks svarbus mūsų sporte psichologinis veiksnys. Kai iš tavęs nieko nesitiki, daug lengviau gerai pasirodyti. O kai žinai, kad gali daug – tuomet sunkiau su savimi susidraugauti, atlaikyti psichologinį spaudimą. Vankuveryje buvo didelės ambicijos ir ta 24 vieta manęs tikrai netenkino.“
Bent kažkiek atsigriebė sugrįžusi iš olimpiados: ankstyvą 2010-ųjų pavasarį Estijoje, Otepėje vykusiame Europos biatlono čempionate nuraškė du sidabro medalius (sprinto ir asmeninėse varžybose).
„Vėl ta pati psichologija... Vankuverye prastai šaudžiau, bet grįžus iš olimpiados nukrito psichologinė įtampa, tiesiog išsilaisvinau. Kaip sakoma, atsileido galva. Estijoje buvo pažįstama trasa, nes ten dažnai treniruodavomės. Aš varžiausi atsipalaidavusi ir tai padėjo laimėti medalius“, – prisiminė biatlonininkė.
Tai buvo laikmetis, kai Diana treniravosi su Latvijos rinktine, o be trenerių Vitalijaus Urbanovičiaus ir Ilmaro Bricio įdirbio tokių rezultatų nebūtų pasiekusi.
„Lietuvos biatlono federacija tuo metu neturėjo pilnavertės rinktinės, todėl negalėjo samdyti tokio lygio specialistų. Man reikėjo geresnių sąlygų ir nusprendžiau prisijungti prie latvių. Jie buvo subūrę puikią komandą su savo sričių profesionalais, turėjo nusistovėjusią sistemą ir treniruočių metodiką. Tokio lygio komandos nesusikuria per 2-3 metus, joms reikia nuoseklaus darbo. Dabar suprantu, kaip man tuomet pasisekė. Be latvių pagalbos nebūčiau tobulėjusi“, – įsitikinusi D. Rasimovičiūtė.
Vankuveryje jos svajonės neišsipildė. Sočyje rezultatai buvo prastesni – užimtos vietos penktajame dešimtuke. Nusivylusi pasiekimais 2014 metų olimpiadoje, sportininkė pranešė apie karjeros pabaigą, bet po pusmečio persigalvojo ir vėl stojo ant slidžių.
Pjongčango olimpiada jai buvo paskutinė. Čia sprinto varžybose užimta 65 vieta – panašiai, kaip ir pirmojoje olimpiadoje.
Mergaitė tarp berniukų
Į Pekino žaidynes vyksta rekordinė penkių atletų Lietuvos biatlono rinktinė. Tiesa, joje bus tik viena moteris – Gabrielė Leščinskaitė. Lietuvos biatlono federacija (LBF) vylėsi, kad moterims pavyks iškovoti du olimpinius kelialapius, bet dėl atrankos sistemos vingrybių paskutinę dieną Lietuva liko su viena kvota moterims. Po trenerių verdikto „už brūkšnio“ buvo palikta Natalija Kočergina.
„Labai slidi situacija, kurią sunku komentuoti. Abi biatlonininkės turi savų argumentų, kodėl jos vertos dalyvauti olimpiadoje. Tikiuosi, federacija priėmė teisingą sprendimą. Bet dabar tikrai nenorėčiau atsidurti Natalijos vietoje“, – prisipažino D. Rasimovičiūtė.
Lietuvoje visuomet buvo didesnė konkurencija tarp vyrų biatlonininkų, o aukšto lygio biatlonininkių išugdoma mažiau. LBF prezidentas Arūnas Daugirdas kelia versiją, kad jaunos merginos galbūt stokoja kantrybės, nes biatlonas reikalauja kruopštaus pasirengimo proceso.
„Visada tarp merginų buvo mažesnė konkurencija, o tarp vyrų didesnė. Ta konkurencija ir tobulėjimas lėmė, kad šiemet olimpiadoje pirmą kartą turėsime vyrų estafečių komandą“, – pastebėjo D. Rasimovičiūtė.
Vaikystėje Ignalinoje pradėjusi lankyti biatloną, ji buvo vienintelė mergaitė berniukų grupėje. Ir nežinia, kokią sporto šaką būtų pasirinkusi, jei ne tėčio, biatlono trenerio Edvardo Rasimovičiaus, įtaka.
„Jei ne jis, veikiausiai nebūčiau tapusi biatlonininke, juolab ir sportuojančių mergaičių grupės nebuvo. Buvau vienintelė mergaitė tarp sportuojančių berniukų – pati tikrai nebūčiau priėmusi tokio sprendimo! Bet tėtis nuvedė į treniruotę, nors ir nevertė būtinai užsiimti šiuo sportu. Sakė: nuspręsi pati. Tačiau aš labai mylėjau tėtį, buvau prisirišusi prie jo ir norėjau kartu leisti laiką. Iš pradžių davė kažkokias slides, o kitas treneris pareiškė, kad tai labai geros slidės ir turiu įrodyti esanti jų verta. Pradėjau intensyviau treniruotis, stengtis. Ir taip žingsnis po žingsnio, prasidėjo karjera“, – savo sportinį kelią prisiminė D. Rasimovičiūtė.
Prieš išvykdama į Ispaniją, olimpietė metus dirbo Vilniaus rajono sporto mokykloje mažųjų biatlonininkų trenere. Nors pati sako, kad tai nebuvo rimtas treniravimas: „Labiau žaismingas laiko leidimo būdas. Dirbau su dešimtmečiais, mano užduotis buvo supažindinti juos su biatlonu bei sudominti. Vaikų potencialas ir įgūdžiai išryškėja vėliau.“
Svarbu neprisikalbėti
Pekine olimpinis krikštas laukia trijų biatlonininkų. Be G. Leščinskaitės, tokio lygio varžybose debiutuos ir Karolis Dombrovskis bei Linas Banys.
Ko penkerių olimpiadų dalyvė palinkėtų debiutantams?
„Tai tos pačios varžybos, kaip ir visada – susirenka tie patys sportininkai ir jie ne iš kosmoso nusileidžia. Gali trikdyti nauja aplinka ir neišbandyta olimpinė trasa. Bet tikiu, kad kiekvienas sportininkas geba savaip tvarkytis su įtampa, – teigė D. Rasimovičiūtė. – Žinoma, įtakos turės ir šešių valandų laiko skirtumas, prireiks laiko aklimatizuotis. Todėl labai svarbu laikytis savo režimo. Sportininkams linkėčiau eiti gulti griežtai nustatytu laiku, vengti pamiegojimų dienos metu. Taip galima prisižaisti ir kai reikės startuoti, jie snūduriuos. Taigi, reikalinga savikontrolė.“
Lietuvos olimpinės rinktinės lyderis – Vytautas Strolia. Biatlonininko rezultatai šiame pasaulio taurės sezone džiugina ir suteikia vilties, kad vasarį Pekine gali nutikti lietuviškas žiemos sporto stebuklas.
„Vytautas jau įrodė, kad yra gerai pasiruošęs, patobulėjo šaudyme ir yra psichologiškai labai tvirtas, tad visko gali būti. Labai norisi to ilgai laukiamo medalio, bet reikėtų apie tai kuo mažiau garsiai kalbėti, nes lūkesčiai ne visada išsipildo. Galiu tai patvirtinti iš savo patirties, – šyptelėjo D. Rasimovičiūtė. – Geriau laukime olimpinių startų santūriai. O jei pavyks laimėti medalį – tada jau švęskime trankiai.“
Pekino žiemos olimpinės žaidynės vyks vasario 4-20 dienomis. TV3 kanalų grupė yra oficiali olimpiados transliuotoja Lietuvoje.