„Jei mus būtų prileidę prie lėktuvo šturvalo, būtume tikrai greičiau parskridę“, – įėjęs į Vilniaus oro uosto laukiamojo salę dėl vėlavimo juokaudamas atsiprašinėjo Benediktas Vanagas. Istorinį rezultatą – 24-ą vietą – Dakaro ralyje pasiekusį lenktynininką su gėlėmis, dovanomis, vėliavomis ir plakatais pasitiko per 100 žmonių.
„Labai gera grįžti į Lietuvą“, – atsidusęs po sveikinimų kalbėjo B. Vanagas. Per 9000 km „Toyota Hilux“ automobilį vairavęs lenktynininkas kartu su šturmanu Andrejumi Rudnickiu bei visa komanda septintą kartą Pietų Amerikoje vykusį Dakaro ralį įveikė aukštai pakelta galva – pagerino net du lietuvių rekordus: vienuoliktą etapą baigė ketvirtas, o bendroje įskaitoje užėmė 24-ą vietą.
„Nemanau, kad tikrai esame tiek verti. Visada stengiamės daryti kiek galime. „Dakaras“ – be galo sudėtingas projektas, ir ką matau dabar – per trejus metus „Dakare“ atrandame vis naujus horizontus“, – teigė jis.
– Kaip jaučiatės pasibaigus šiam Dakaro raliui?
– Šiais metais tapome daug greitesni nei praėjusiais ir pamatėme, kad tai yra visai kitas žaidimas negu važiuoti 30-uke ar 40-uke. Suvokiau aiškiai, kad reikės dar kitaip mokytis, dar kitaip ruoštis, nes žaidimo taisyklės greitėjant keičiasi.
Mums buvo nesudėtinga lipti kas dešimt pozicijų į vieną pusę, tačiau dabar matome, kad priekyje – didelė kova, koncentracija, didelis kiekis finansų, daug specialistų ir patirties. Su siaubu suprantu, kad po 11 mėnesių turime atiduoti techniką, ir man tai atrodo be galo mažai laiko.
– 24 vieta. Galėjo būti geriau?
– Manau, kad tai ta vieta, kurios buvome verti. Asmeniškai turiu ambiciją daugiau. Žmogus planuoja, o visata juokiasi. Buvo klaidų, kurios mums kainavo 3–4 valandas ir labai nemažai pozicijų. Visa tai – patirtis. Jaučiuosi dar labiau užgrūdintas, stipresnis. Džiaugiuosi, kad progresas yra, ir nemažas. Pagrindinis dalykas – džiaugiuosi, kad esu čia. Tikrai žinau, kokius namų darbus mums reikia paruošti. Žinau, kad bus labai sunku, bet neturime pasirinkimo – turėsime tai padaryti.
Šiuo metu su „Dakaru“ turime rezultatą 3:0. Tai reiškia, kad iš trijų startų – trys finišai. Žinant, kad daugiau nei pusė dalyvių niekada nefinišuoja, turime neblogą rodiklį. Be to, šiais metais šiek tiek „pasikandžiojome“ – lyderiams tai buvo labai netikėta, jiems teko priimti mus į savo būrį. Po to teko „prisišaudyti“ sau kojas, kas atsitinka gyvenime. Manau, kad iš to žaidimo išėjome gana aukštai pakelta galva ir palikę klaustukų kolegoms. Toliau – pasirengimas ir kiti metai parodys.
– Kas labiausiai nudžiugino šiame Dakaro ralyje?
– Profesionalėjantis komandos požiūris arba mūsų gebėjimas žiūrėti į viską profesionaliau. „Dakaras“ anksčiau buvo didelis nuotykis. Jis prasidėjo nuo nuotykio, o dabar – profesionalios lenktynės, kur dirba specialistai, kur vyksta žvalgybos. Čia natūralu, kad norėdamas su jais kautis turi pasiruošti. Man smagiausia, kad, būdami nedidelės valstybės atstovai, galime būti netoli pagrindinių komandų ir pasirodo, kad tai tik noras, darbas, profesionalumas, tikslo turėjimas ir ėjimas. Kartais būna – skauda, atsitinka ne taip, kaip suplanuoji, kartais įsikandi į pirštą, jautiesi truputį kvailai. Bet tai – kelio dalis. Dėl to tampame tikresni.
– Pasiekėte istorinį Lietuvai rezultatą Dakaro ralyje – ketvirtoji vieta viename iš etapų. Ką apie tai kalbėjo Dakaro ralio bendruomenė?
– Jiems buvo netikėta. Sulaukėme didelio susidomėjimo, techninė komisija pradėjo tikrinti mūsų automobilį, ar visos plombos vietoje, atbėgo organizatorių video žmonės ir sudėjo kameras į automobilio vidų, nors iki tol mes niekam nebuvome įdomūs. Faktas – jie pastebėjo. Pačiam „Dakarui“ gerai, kai atsiranda naujų žmonių ir veidų. Natūralu, kad dirbti su tais pačiais gerai, bet šviežio kraujo patiems norisi. Žingsnis buvo ir mums smagus, ir „Dakaro“ organizatoriams.
– Kuris „Dakaras“ iš trijų buvo sunkiausias?
– Visi buvo skirtingi. Pats sunkiausias buvo pirmasis. Su tokia koncentracija klaidų, kurias padariau, buvo gyvybės ir mirties klausimas. Mes nepasidavėme ir per pirmąjį „Dakarą“ gavau patirties kokiems penkiems į priekį. Gavau informacijos, kaip būna. Šis buvo sudėtingas, bet kitoks. Dabar pradeda lemti sekundės dalys, profesionalumas, komanda, vairuotojas, technika. Dabar rezultatą veikia tūkstantis įvairių detalių, geras jų „sudirigavimas“.
– Automobiliu likote patenkintas?
– Jis šiuo metu laive ir vasario pabaigoje turėtų atkeliauti. Apie jį galiu pasakyti tik gerų žodžių. Ši nauja „Toyota“ mums buvo jau ketvirtos kartos, lyginant su tuo, kuo važiavo lyderiai. Buvo dar du tarpinio tipo automobiliai „Toyota“, kurie greitesni už mus. Automobilis tikrai geras, gerai valdomas. Su tanku, kuriuo važiavau prieš tai, nebūtų galima lyginti niekaip. Supratau, kad buvau didvyris, prieš tai vairuodamas „Oscarą“. Kas bus, sunku pasakyti. Su „Toyota“ dar turime sutartį šiems metams. Gyvenimas parodys.
– Ar liko skolų?
– Dakaro ralis – projektas ne vieneriems metams. Puikiai suvokiame, koks tai žaidimas. Yra žmonių, sakančių, kad Vanagas turtuolis ir leidžia sau važiuoti. Iš pagarbos šiam sportui suvokiu, kad jei noriu kautis, turiu turėti tam tikrus įrankius. Jei į motociklų lenktynes eisime su dviračiu, mūsų ten niekas nesupras. Šiuo atveju reikalinga technika. Teko man pasiskolinti pinigų, taip, skola yra, bet nesu įsiskolinęs kaip žmogus. Tai natūrali verslo dalis. Norint pasiekti rezultatų, reikia kai ką aukoti.
– Kokios emocijos įėjus į salę? Ar suvokiate, kokį reikšmingą laimėjimą parvežėte?
– Suvokiu, kad žmonės čia, už televizijos ekranų, internete, davė mums labai didelę motyvaciją. Jie išgyveno savo „Dakarą“. Visi turi iššūkių, savų dalykų, kuriuos nori pasiekti. „Dakaras“ – geriausiai išreklamuotas iššūkis gyvenime. Kiekvienas turi savo „Dakarą“. Tai mus ir vienija. Su komanda imamės ir darome dalykus, kurie atrodo neįmanomi. Norime parodyti, kad turime gerą geną savyje. Prisiminkite, kas yra Vytis. Simbolis, gerai pasakantis, kas yra lietuvis. Tai – profesionalas, turintis aiškią kryptį ir besinaudojantis įrankiu.
– Kaip jūsų ranka?
– Vienu metu jaučiausi pakankamai gerai ir supakavau vaistus sunkvežimyje. Nustojau vartoti skausmą malšinančius vaistus, nustojo jie veikti ir pradėjau vaikščioti sienomis. Teko vėl juos susirasti. Dabar jaučiuosi gerai, o vakare keliausiu į ligoninę, šviesime ranką ir labai gali būti, kad nulūžusi kaulo dalis yra pasislinkusi ir manęs laukia operacija. Gydytojai – taip pat mechanikai ir jie sutvarko tuos dalykus. Svarbiausia, kad ne stuburas.
– Kuris lenktynininkas įvažiavo į jūsų automobilį?
– Viskas vyko taip greitai, kad sunku pasakyti. Tai buvo „Toyota“ kaip mūsų. Neatsekėme. Tai nebuvo eismo įvykis ir mes kelių eismo deklaracijos greičio ruože nepildome. Atsitiko, kaip atsitiko. Tai patirtis, kad dulkėse reikia būti ypač atsargiam.
– Kiek metų į priekį regite „Dakaro“ projektą?
– Kai pradėjome „Dakarą“, sakėme, kad turi būti mažiausiai penkeri metai. Tikrai matau, kad mažiau nei 5 metai ir negali būti. Planų daug ir kol kas viskas vyksta taip, kaip planuoju. Tikrai dar bus du „Dakarai“. Tikiu, kad parako turėsime ir vėliau. Dabar lauks sudėtingiausi etapai ir pati didžiausia kova. Jei lyginsime tai, kas buvo iki šiol, nors mums buvo gana sudėtinga, su tuo, kas laukia vėliau, – tai buvo vaikų žaidimai.
