Šios dvi moterys – 42-ejų ukrainietė ir 90-metė vokietė, kuri būdama paauglė pati turėjo bėgti iš tuometinio Karaliaučiaus (šiandieninio Kaliningrado) – tapo geromis draugėmis, rašo „Der Spiegel“.
„Ačiū, Ilse“, – dėkoja I. Dorochina ir pažada paskambinti, kai tik atvyks į Ukrainą. Ji išgirsta tylų „teapsaugo tave Dievas“, įlipa į savo daiktų pilną „Toyota“ visureigį, ant kurio galinės sėdynės sėdi moters 12-metė dukra, ir nuvažiuoja.
I. Dorochinos ir jos dukters laukia 1760 km kelionė: prasidėjusi tvarkingame gyvenamajame rajone netoli Štutgarto esančiame Roitlingene, ji baigsis Vinicoje – 390 tūkst. gyventojų mieste centrinėje Ukrainoje, į kurį bet kada gali atskrieti raketos. Iš taikos į karą. Ir atgal pas savo vyrą, kuris liko Ukrainoje.
Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Ukrainą tapo didžiausio pabėgėlių judėjimo Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo priežastimi. Maždaug septyni milijonai žmonių buvo priversti keltis į kitus miestus šalies teritorijoje. O beveik šeši milijonai, daugiausia moterys ir vaikai, šiuo metu ieško prieglobsčio užsienyje. Vyrai turėjo likti, kad apgintų savo šalį.
Praėjus beveik pusmečiui nuo karo pradžios, tampa aišku, kad žmonės nori grįžti namo. Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) pabėgėlių agentūra suskaičiavo, kad į Ukrainą jau grįžo 3,8 mln. žmonių, dauguma jų – pro Lenkijos pasienio punktus.
Kai kurie ukrainiečiai, daugiausiai moterys, namo nori grįžti kelioms dienoms ar savaitėms, kad galėtų pasiimti pamirštus dokumentus, susikrauti daugiau rūbų, aplankyti savo tėvus ar vyrus, kuriems nebuvo leista išvykti. Tačiau nemaža dalis nori grįžti visam laikui.
Andrijus Melnykas, prieštaringai vertinamas ir nuo savo pareigų nušalintas buvęs Ukrainos ambasadorius Vokietijoje, birželio viduryje teigė, kad daugybė karo pabėgėlių Vokietijoje nesijautė laukiami. Jis sakė, kad vokiečiams vertėtų susimąstyti, kodėl ukrainiečiai grįžta namo.
Ar šiuose teiginiuose yra tiesos?
Tikriausiai vokiečiai dar niekada nebuvo taip greitai ir be didesnių dvejonių suskubę padėti pabėgėliams. Patys gyventojai priėmė dešimtis tūkstančių ukrainiečių. Europos Sąjunga aktyvavo Laikinosios apsaugos direktyvą, kuri buvo sukurta tvarkytis su masiniu žmonių antplūdžiu. Ji leidžia valstybėms narėms suteikti pagalbą be biurokratiškų prieglobsčio suteikimo procedūrų. Vokietijos geležinkeliai pabėgėlius iš Ukrainos vežė nemokamai, jie taip pat galėjo nemokamai lankytis teatruose, apsirūpinti rūbais labdaros parduotuvėse.
Taigi kodėl iš 800 tūkst. Vokietijoje prisiregistravusių pabėgėlių tokia didelė dalis nori grįžti namo?
„Der Spiegel“ pakalbino tris pabėgėles: dantistę, trijų vaikų motiną I. Dorochiną, 27-erių metų Anastasiją Radychovską iš Kyjivo, kuri telefonu konsultuoja žmones emocinės savijautos klausimais, ir 39-erių juvelyrę Tatjaną Tehypko, kuri jau buvo įsitvirtinusi Brandenburge, kai vienas iš jos sūnų priėmė viską pakeitusį sprendimą.
Noras būti su vyru stipresnis už riziką žūti
Tris su puse mėnesio I. Dorochina gyveno palėpėje įrengtame bute Roitlingene, kartu su savo 16-mečiu sūnumi Aleksandru, kurį šeima vadina Saša, ir 12-mete Olga. Buto nuomą iš dalies apmokėjo socialinės rūpybos biuras, likusią nuomos dalį moteris dengė savo lėšomis. Šį butą moteris paliko nepriekaištingai švarų. Tačiau kodėl ji išvyksta? I. Dorochina sako, kad jos noras būti su savo vyru yra daug stipresnis už riziką žūti, taigi ji nusprendė grįžti namo.
Prieš tai ji niekada nebuvo tokiam ilgam laikui palikusi Ukrainos. Tai taip pat buvo pirmoji jos tokia ilga kelionė automobiliu. Ji pasakojo, kad pirmiausia jai reikėjo rasti būdą, kaip užpildyti jos gamtinėmis dujomis varomo visureigio baką. „Ukrainoje tuo pasirūpina degalinės operatoriai“, – sakė moteris.
Dabar jos laukia kelionė per visą Vokietiją: Niurnbergą, Bairoitą ir Drezdeną. Ji planuoja vieną dieną praleisti Lenkijoje, Vroclave, kur apsistos pas draugę, o paskui tęs savo kelionę į Rytus, vedama mobiliajame telefone įdiegtos navigacijos sistemos.
I. Dorochina priklauso Ukrainos aukštesniajai vidurinei klasei. Ji netgi samdydavo darbuotojus, kurie tvarkydavo jos sodą, skalbinius. Kartu su savo vyru ji įkūrė privačią odontologijos kliniką Vinicoje, kurioje jiedu yra įdarbinę 80 žmonių. Jo vyriausioji dukra, kuriai dabar yra 21-eri, jau gyvena kartu su savo vaikinu.
Tačiau nerūpestingas gyvenimas, kuriuo šeima mėgavosi Ukrainoje, apsivertė aukštyn kojom, kai vasario 24 d. pasigirdo pirmosios sirenos. Kaskart joms aidėjant, Olga bėgdavo slėptis ir verkdavo. Saša pasilikdavo tupėti prie lauko durų su užtaisytu tėvo pistoletu, kad apgintų savo šeimą nuo rusų įsibrovėlių. I. Dorochina pasakoja, kad jai buvo sunku matyti savo vaikus tokioje situacijoje.
Išvykti ją paskatino jos vyras Evgenijus. „Padaryk tai bent dėl vaikų“, – jis ragino savo žmoną. Jis sakė, kad šeimai padės jo sesuo, gyvenanti Roitlingene. Tačiau išvykimui prieštaravo I. Dorochinos tėvai, o jos artimiausia draugė apkaltino ją bailumu, esą ji palieka Ukrainą didžiausios kada nors šią šalį ištikusios krizės metu.
Net ir visa tai prisimindama, I. Dorochina mano, kad jos poelgis buvo teisingas. Su savimi ji išsivežė tris nedidelius lagaminus, kuriuose sukrautų daiktų jiems turėjo užtekti dviem savaitėms. Moteris nenorėjo užsienyje likti ilgiau.
Kaip parodė liepos mėnesį JTO pabėgėlių agentūros atliktas tyrimas, iš Ukrainos pabėgo daugybė išsilavinusių moterų, savo srities profesionalių, kurios turėjo pastovius darbus ir gerą atlyginimą. Maždaug 80 proc. pabėgėlių turi vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą. Prieš tai šie asmenys dirbo švietimo, sveikatos priežiūros ar prekybos srityse. Tyrimas taip pat atskleidė, kad du trečdaliai prieglobsčio paprašiusių asmenų užsienyje planavo likti tik kuriam laikui, o dažniausia to priežastis – siekis užtikrinti jų vaikų saugumą.
Vokietijoje ne viskas klota rožėmis
Tvankią birželio dieną Štutgarto Marienplatz aikštėje sėdi ir „Aperol spritz“ kokteilį gurkšnoja A. Radychovska. Ji prisimena, kaip Rusijos pajėgos puolė Kyjivą. Kaip ji, praleido ne vieną naktį metro stotyse, norėdama pasislėpti nuo oro antskrydžių. Kaip ji skubotai paliko šalį. Ji per mažiau nei pusvalandį susikrovė savo daiktus ir su savo drauge bei kambarioke išskubėjo į traukinį, važiavusį į Vakarus.
A. Radychovska užaugo Chersone, pietiniame Ukrainos mieste, kuris dabar yra okupuotas rusų. Moteris persikėlė į Kyjivą, norėdama gauti išsilavinimą.
A. Radychovska yra labai energinga ir nuoširdi. Žodžiai tiesiog plūsta iš jos lūpų. Šios savybės praverčia ir moters darbe. 27-erių moteris priklauso vieno Ukrainos psichologo, išpopuliarėjusio dėl jo vedamų realybės šou laidų ir siūlomų kursų, suburtai komandai, kurių paslaugos šiuo metu yra ypač paklausios. Dieną ji telefonu kalbasi su ukrainiečiais, kuriuos kamuoja ne tik karo sukrėtimai, bet ir kasdienės problemos. Jie klausia tokių dalykų kaip: „Mano vaikui nesiseka mokytis nuotoliniu būdu. Ką man daryti?“ arba: „Kaip galiu išgelbėti savo santykius?“
Net ir būdama Vokietijoje, ji gali ir toliau dirbti nuotoliniu būdu iš savo buto Štutgarte, kur ji dalinasi vienu kambariu su savo kambarioke iš Kyjivo. Savo gimtinės mėlynos ir geltonos spalvų vėliavą jos pasikabino kaip užuolaidą, padalijančią kambarį į dvi dalis. Moteris sakė, kad ten nėra beveik jokio privatumo.
A. Radychovska pasiilgo Kyjivo, tačiau labiausiai jai ilgu pokalbių su artimiausiais jos draugais. Gyvenimas šalies sostinėje beveik nepakito. Čia vėl veikia kino teatrai, vyksta koncertai, duris atvėrė ir restoranai. „Iš pradžių norėjau kuo greičiau pradėti kalbos kursus ir čia, Štutgarte, pasilikti bent vieneriems metams“, – pasakojo ji. Moteris pridūrė, kad ji čia užsiregistravo, pateikė visus dokumentus ir tuomet laukė.
Vienas pirmųjų žodžių, kuriuos A. Radychovska išmoko Vokietijoje, buvo „Fiktionsbescheinigung“ – laikinas leidimas gyventi. Ji šį žodį ištaria tobulai. Šis dokumentas atveria daug durų: jis suteikia pabėgėliams iš Ukrainos prieigą prie Vokietijos sveikatos priežiūros sistemos, kalbos mokymo ir integracijos paslaugų, leidžia ieškotis darbo per vietines įdarbinimo tarnybas. A. Radychovska pasakojo, kad jos draugė galėjo iš karto įsidarbinti bet kuriame viešbutyje, kadangi ji prieš tai dirbo vieno Kyjivo viešbučio registratūroje. Deja, be leidimo gyventi, tu negali nieko padaryti.
Atsakymo jos nesulaukė ištisas savaites. Moteris pasakojo, kad į jos siųstus laiškus Štutgarto imigracijos tarnyba neatsakė. Jų biure labai trūksta darbuotojų – trečdalis iš 151 darbo vietos yra laisvos.
A. Radychovska tikėjosi, kad ji pagaliau galės gauti savo asmeninį kambarį. Moterims pasidarė sunku tokį ilgą laiką gyventi vienoje erdvėje. Neapsikentusi, ji nusprendė pati imtis iniciatyvos ir pradėjo ieškotis būsto. Nors ji išsiuntė beveik 50 elektroninių laiškų, ji sulaukė tik trijų atsakymų.
Moteris žinojo, kad susirasti būstą yra sunku net ir patiems vokiečiams, o turint užsienietišką vardą, ši situacija tampa tiesiog beviltiška. A. Radychosvka pasakojo, kad kai ji pagaliau gavo pasiūlymą, ji persiuntė jį socialinės rūpybos skyriui, kuris turėjo padengti bent dalį nuomos išlaidų. Tai buvo jai pažadėta. Tačiau atsakymo ji laukė veltui, nes jį gavus, kambarys jau buvo išnuomotas kitam žmogui.
Praėjus vos dviem mėnesiams po jos atvykimo į Vokietiją, į jos pašto dėžutę atkeliavo dokumentas. Ji pagaliau gavo pabėgėliams iš Ukrainos suteikiamus leidimus apsigyventi šalyje. „Tuo metu jau žinojau, kad išvyksiu“, – sakė moteris. Negana to, ji susipyko su savo drauge.
Birželio 25 d., šeštadienį, 7 valandą ryto ji įsėdo į autobusą prie Štutgarto oro uosto. Ji atsisėdo pačiame autobuso gale, kad galėtų ištiesti kojas. Savo bilietą, kainavusį 130 eurų, ji nusipirko internetu. Paprastai kelionė į Kyjivą trukdavo kiek mažiau nei 33 valandas, tačiau šįkart jų kelionė buvo šešiomis valandomis ilgesnė. Taip nutiko dėl eilių prie Ukrainos sienos, pasakojo A. Radychovska. Ten buvo daugybė autobusų, pilnų namo grįžtančių pabėgėlių.
Po dviejų savaičių, kalbėdama su mumis iš Kyjivo per vaizdo skambutį, moteris tiesiog švytėjo. Ji atrodė daug labiau atsipalaidavusi nei tuomet, kai susitikome su ja Štutgarte. „Aš tokia laiminga, kad grįžau į Kyjivą“, – sakė ji. Ji buvo ką tik grįžusi iš pasivaikščiojimo.
A. Radychovska teigė, kad rado butą, kurio nuoma yra 200 eurų per mėnesį. Tai maždaug trečdalis jos atlyginimo. Tačiau labiausiai ją džiugina dideli buto langai. Ji galėjo bent iš dalies sugrįžti į senąjį savo gyvenimą. Be to, jau tris dienas ji nebuvo girdėjusi oro antskrydžio sirenų.
Visi, kas nusprendžia palikti Vokietiją ir grįžti į Ukrainą, tai turi padaryti patys. Konsultacijų dėl grįžimo centrai – biurai, kurie suteikia leidimo negavusiems pabėgėliams reikalingą paramą grįžti namo – savo paslaugų norintiems grįžti ukrainiečiams neteikia. Jie negauna jokios paramos, kuri padėtų jiems įsitvirtinti grįžus į savo gimtąją šalį, nė kiek nekompensuojamos ir pačios kelionės išlaidos. Pabėgėlių centruose moterims yra sakoma: „Negrįžkit, tai per daug pavojinga.“ Federalinio migracijos ir pabėgėlių biuro (BAMF) tinklalapyje yra patalpintas perspėjimas, kad įprastos, valstybės finansuojamos repatriacijos programos šiuo metu yra sustabdytos dėl karo.
Namo grįžo dėl sūnaus, bet vėl išvyks į Vokietiją
T. Tehypko nespinduliuoja tokiu pat džiaugsmu kaip A. Radychovska. Moteris taip pat prieš kelias dienas grįžo į Ukrainą. Su ja kalbėjomės birželio pabaigoje. Pokalbio metu 39-erių moteris sėdėjo ant sofos savo ankštame dviejų kambarių bute.
Jis gyvena niūriame daugiabučių rajone Vinicoje – tame pačiame mieste yra įkurta ir I Dorochinos odontologijos klinika. Tiesa, šios moterys nepažįsta viena kitos. Juvelyrė T. Tehypko, ryškiai raudonai nulakuotais nagais, turi du sūnus.
Į Berlyną autobusu su nedidele manta ir savo dviem sūnumis moteris pabėgo kovo mėnesį. Vokietija buvo jos svajonių šalis. Bet kodėl? Ji iškart puola vardinti daugybę priežasčių: geras sveikatos draudimas, gražūs miestai, čia nebūna oro antskrydžių.
Savo telefone T. Tehypko rodo vaizdo įrašą, kurį ji užfiksavo Ratenove – mieste, kurį važiuojant traukiniu iš Berlyno galima pasiekti per valandą. Vaizdo įraše matyti T. Tehypko šeima, o fone – juos priglaudę žmonės. Jie visi šypsosi. Moteris pasakojo, kad Brandenburgo federalinėje žemėje jai buvo gera, ten jai kasdien nereikėdavo slėptis nuo raketų. Jos jauniausias sūnus, penkerių Timofėjus, puikiai sutarė su juos priėmusių žmonių sūnumi. Jiedu bendraamžiai. T. Tehypko pasakoja, kad ten jie turėjo daug vietos, o kieme netgi buvo įrengtas baseinas.
Buvo tik viena problema. Jos vyresnysis sūnus, 17-metis Danilas, norėjo grįžti pas savo merginą ir vėl lankyti mokyklą, kurioje jis ėjo į vienuoliktą klasę, ir kur jis dalyvavo kariniuose mokymuose. „Jis ten išvažiavo be mano leidimo“, – pripažino T. Tehypko, kuri į Ukrainą grįžo viena. Ji net tris savaites veltui tikėjosi, kad Danilas grįš. Galiausiai, ji susikrovė savo daiktus: „Turėjau važiuoti paskui jį. Negalėjau palikti jo vieno.“
Tuomet ji parodė kitą vaizdo įrašą, kurį moteris nufilmavo kelios dienos po sugrįžimo. Tai įrašas iš Danilo išleistuvių ceremonijos, vykusios Podolės Kamanece – mieste, esančiame už 200 km į pietvakarius nuo Vinicos. Jame matyti kaip jis, kartu su kitais jaunais vaikinais, žygiuoja su Ukrainos vėliavomis. Jis dėvi uniformą, o jo mama – kostiumėlį. Abiejų jų veidai rimti.
Moters miegamajame, kuris taip pat atlieka svetainės ir darbo kambario funkcijas, stovi juvelyro stalas. Tiesa, jį netrukus reikės grąžinti, pasakoja juvelyrė, iš stalo stalčių traukdama įvairius įrankius, reples ir nedidelius karoliukus. Pasak moters, jos darbdavys atleido ją iš darbo ir dabar reikalauja grąžinti visas priemones. Šiomis dienomis niekas nebeperka papuošalų. Kai vėjo gūsis praveria už jos nugaros esančias duris, 39-erių moteris krūpteli. Ji nervinga, įsibaiminusi oro atakų.
Moteris sako, kad ji kasdien meldžiasi, jog Danilas suprastų ką daro, ir visa šeima galėtų grįžti į Vokietiją. T. Tehypko iš raudono aplankalo ištraukė vienos Vokietijos sveikatos draudimo bendrovės draudimo korteles, iš vyriausybinių institucijų gautus laiškus, viską, ką spėjo gauti būdama Vokietijoje.
Tačiau moteriai skaudžiausia yra tai, kad Danilui gali tekti keliauti į frontą, kai sausį jam sukaks 18. Moteris kasdien girdi apie žūstančius karius. Ji nori kuo greičiau grįžti į Ratenovą, kur niekas neprivers jos sūnaus tarnauti armijoje.
Karo Ukrainoje metu jau žuvo 5110 civilių. Tarp jų – 346 vaikai. Tačiau JTO vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro teigimu, ši statistika nėra galutinė, o tikrasis žuvusiųjų skaičius gali būti daug didesnis. Visi, nusprendę grįžti, žino apie jų laukiantį pavojų, tačiau jie yra apsisprendę rizikuoti.
Paklausus kodėl žmonės nusprendžia grįžti namo, 40 proc. atsako, kad situacija jų šalyje pagerėjo. Tai parodė JTO pabėgėlių agentūros atliktas tyrimas. Apklausa taip pat atskleidė, kad vienas iš dešimties žmonių grįžta, nes nori būti su savo artimaisiais. Kiti, pritrūkę pinigų, nori grįžti į darbą.
Trečiąją savo kelionės iš Roitlingeno dieną, I. Dorochina, susierzinusi, sustoja gigantiškos eismo spūsties gale. Iki Lenkijos sienos su Ukraina vis dar yra likę apie 13 km. Šioje eilėje turi sustoti asmenys, norintys į Ukrainą įvežti panaudotą automobilį. Tai ji sužino atsidariusi langą ir paklaususi kitų laukiančių vairuotojų, kas čia vyksta.
Puse dešimtos vakaro visi dokumentai jau buvo patikrinti du kartus, todėl I. Dorochinai buvo leista įvažiuoti į Ukrainos teritoriją. Visa įtampa staiga palieka I. Dorochinos veidą. Atrodo, kad jai palengvėjo. „Tiesiog noriu viską išrėkti“, – sako moteris. Tuomet ji atsikvepia, paskambina savo tėvui ir ištaria tik vieną frazę: „Aš Ukrainoje.“
Tą pačią frazę ji išsiunčia ir savo sūnui Sašai per susirašinėjimo programėlę „WhatsApp“.
Jos 16-metis sūnus pasiliko Roitlingene. „Ten jo laukia šviesesnė ateitis, – atsidūsta moteris, – saugus gyvenimas.“ Ji papasakojo, kad atvykęs į Vokietiją, Saša tapo ryžtingesnins ir savarankiškesnis. „Anksčiau būdavo sunku jį motyvuoti“, – prisimena motina, pridurdama, kad nauja pradžia jos sūnui buvo į naudą.
Jos teigimu, likti Vokietijoje sugalvojo jis pats, o jam padės jo teta. Negana to, Saša įsimylėjo – tai taip pat buvo svarbi priežastis pasilikti. Jis įsikėlė gyventi su mokytojų pora ir dabar eina į gimnaziją. Po mokyklos jis eina paplaukioti baseine. I. Dorochina sako, kad viskas buvo suderinta su Vokietijos jaunimo gerovės biuru. Iš pradžių moteris į tokį planą žiūrėjo skeptiškai. Kai ji pirmą kartą išgirdo šį pasiūlymą, ją reikėjo įtikinėti.
„Kalbama apie jį, ne apie mane. Turiu leisti jam tai padaryti“, – pripažino moteris.
Iki Vinicos I. Dorochinai dar liko 415 km. Savo baltu visureigiu ji važiuoja pro tankų spąstus ir apleistus kontrolės punktus. Kai kurie ant žemės gulintys smėlio maišai jau suplyšę. Moteris pradeda važiuoti greičiau. Ji pradeda atsiverti, pasakoja apie depresiją, kuria sirgo atvykusi į Vokietiją. Ji sakė, kad ji turėjo versti save išeiti pabėgioti. Tačiau po kurio laiko ji vėl pradėjo geriau miegoti. Keturis vakarus per savaitę ji mokėsi vokiečių kalbos, tai padėjo jai susigrąžinti tam tikrą rutiną.
Šeštadienio vakarą, po keturias su puse dienos trukusios kelionės, ji pasiekė Vinicos miesto ribą. Ji pravažiuoja mėlynai baltą tramvajų, parkus, griežtų formų daugiabučius. Miesto gatvės – pilnos. Parduotuvės taip pat. Degalinėse vis dar trūksta degalų.
Paskutiniai kelionės metrai kiek duobėti. I. Dorochina sustabdo savo visureigį prie vartų į kiemą, liesdama priekinę jų dalį, moteris ieško duris atidarančio mygtuko. Ji vieną kartą jį paspaudžia ir medinių vartai atsiveria.
Jos dukra Olga, kuri visos kelionės metu tyliai sėdėjo ant galinės sėdynės ir žaidė su savo mobiliuoju telefonu, staiga atidaro mašinos dureles, puola bėgti į kiemą ir šoka į savo tėvo rankas.
Ji paglosto aplink ją šokinėjantį vokiečių aviganį. I. Dorochina pabučiuoja savo vyrą ir pasisveikina su šeimos katinu Amuru. Vakarienei šeima valgė sušius, o po to moteris vėl galėjo užmigti savo lovoje. Jos vyras, kuris kartais knarkia, nusprendė tą naktį miegoti ant sofos.
Po devyniolikos dienų į Vinicos centrą pataikė rusų raketos. Ukrainos valdžios teigimu, jas paleido Juodojoje jūroje plaukęs povandeninis laivas. Sprogimo metu žuvo mažiausiai 24 asmenys, tarp jų – trys vaikai.
Kai raketos sprogo, I. Dorochina savo virtuvėje kepė blynus. Vėliau ji pasakojo, kad tuo metu ji buvo su ausinėmis, todėl nieko negirdėjo – sprogimo garsą užgožė muzika.
Tačiau sprogimus girdėjo T. Tehypko, kuri iškart bėgo į koridorių ir ten atsigulė ant žemės. Tai buvo akimirka, kuomet moteris apsisprendė vėl palikti savo gimtinę ir grįžti į Vokietiją. Tačiau šįkart tik su savo jaunesniuoju sūnumi.
