„Kaip aš likau nenušautas 1991 m. sausio 11 dieną prie Spaudos rūmų, kuriuos mes apgynėme ir neutralizavome 2 tankus iš dabartinės A. Sacharovo aikštės pusės.
1991 m. sausio 11 dieną 10.30 val. aš, Stasys Vaikutis, vyresnysis tiekimo inžinierius ir vairuotojas Antanas Savanevičius, išsikrovę statybos objekte, važiavome Justiniškių gatve. Priartėjus prie dabartinio Laisvės prospekto ir Justiniškių gatvių sankryžos, pamatėme tiesiai į mus važiuojant penkis tankus.
Vairuotojas iš karto sustojo ir pasakė man, kad tarnavo tankistu, perspėjo, kad jie važiuos taip kaip jie norės, gali važiuoti ir į mus. Nuo Spaudos rūmų girdėjosi garsus pavojaus švilpimas! Iš kart supratome, tankai puls Spaudos rūmus. Staigiai išlipome iš automobilio ir pradėjome bėgti link Spaudos rūmų.
Matome, kad penki tankai įstrižai pervažiavo sankryžą ir važiavo tiesiai link Spaudos rūmų. 2 tankai atsiskyrė ir važiavo į Spaudos rūmų pusę iš dabartinės A. Sacharovo aikštės, kur stovėjo keturi jaunuoliai, o prie šiuometinės Laisvės gatvės pusės stovėjo apie 50 žmonių būrys.
Supratome, kad grėsmė yra iš dabartinės A. Sacharovo aikštės pusės, ten labai greit su Antanu nubėgome ir prisijungėme prie didvyrišką drąsą turinčių 4 jaunuolių. Šių vyrų akyse nemačiau jokios baimės, tik begalinį norą apgintį Lietuvos laisvę, Spaudos rūmus ir teisę į laisvą lietuvišką žodį!
Matėme kaip kiti trys tankai, vienas jų su antena, pasuko prie dabartinio Laisvės prospekto įėjimo. Tačiau, du tankai atvažiavo tiesiai į mūsų pusę prie antrojo įėjimo į Spaudos rūmus. Jie įvažiavo į stovėjusių jaunuolių papilto (dyzelino, benzino) klaną ir atsistojo apie 4 metrus ties šaligatvio borteliu, o mes, šeši vyrai, stovėjome ties šaligatvio borteliu ir niekur nesitraukėme!
Staiga, atsidarė viršutiniai liukai ir rusų kalba mums pasakė, kad jie ginkluoti koviniais šoviniais ir reikalavo atsitraukti nuo praėjimo. Bet, mes buvome labai drąsūs ir jiems rusų kalba atsakėme, kad jų tankai stovi ant išpilto dyzelino, benzino klano ir mes įspėjame, jei jūs pulsite mes visi šeši tikrai spėsime padegti, ir parodėme rankose turint degtukus ir žiebtuvėlius.
Jie žemindami mus pradėjo bauginti, kad nespėsime padegti, mus tikrai nušaus ir grasino šausiantys. Tada Antanas pasakė, kad jis pats tarnavo tankistu, o aš pasakiau, kad tarnavau jūreiviu, dar vienas jaunuolis pasisakė, kad irgi tarnavo armijoje. Aš paklausiau o iš kur jie yra? Vienas atsakė esąs kirkizas. O kai aš tarnavau jūreiviu, ten buvo nemažai kirkizų ir jie buvo mano draugai. Išvardinau kelias jų pavardes. Ir vienas tankistas sako, kad jo kaimynas turi tokią pavardę, kokią ką tik pasakiau, bet jis tarnavo jūreiviu Vokietijoje.
O aš atsakiau kad ir aš tarnavau jūreiviu Vokietijoje. Jis man pasakė, jei tai ir tikrai tas pats žmogus, jis tai nesužinos. O aš pasakiau jei žūsiu, tai yra albumas su visu tarnavusių nuotraukomis, o kitoje pusėje adresai su pavardėmis ir žmona arba brolis išsiuntinės, kur bus aiškiai parašyta, kad aš žuvau. Ir pasakiau, kad jo kaimynas gavęs žinią apie mano žūtį ir žinodamas, kad tu vykdei nurodymus Vilniuje paklaus, kaip ten buvo. Tada tankistas atsako, jie vis tiek nesužinos.
Pradėjau jam sakyti, kad viskas išaiškės, kad tu čia šaudei, tavo visi kaimynai žinos, kas tu esi, tau ir tavo šeimai nebus gyvenimo Kirkizijoj (tuo metu dar nežinojau, kad pas juos ir už draugus yra kraujo kerštas, bet pasirodo būtent tai man ir padėjo). Keistai kiti tylėjo, kiek supratau ten kirkizas buvo ne vienas. Jie liepė neperžengti bordiūro, tada jie į mus nešaus. O mes išsiderėjome, kad jie irgi neis į pastatą, tai ir mes nepadegsime dyzelino, benzino klano.
Kiek pastovėjus, pasigirdo automato šūviai nuo dabartinio Laisvės prospekto. Staiga iš tanko liuko iššoko karininkas ir ištiesė pistoletą pasiruošęs šauti į mus. Tačiau, tas kirkizas ir kitas tankistas, jam sukryžiavo rankas ir neleido į mus šauti. Per raciją girdime štabinio karininko balsą, kodėl jie nepuola? Kirkizas karininkui kapitonui sako, sakyk, kad čia neutralizuota. Kapitonas per raciją atsakė, kad čia neutralizuota. Pokalbis vyko rusų kalba. (Gerai, kad aš tada prisiminiau tą jūreivį kirkizą.)
Sutarėme, kad laikysimės prieš tai sutarto susitarimo. Per langus jau matėsi viduje bėgantys kareiviai. Jie daužė žmones ir kas pakliuvo automatų buožėmis. Netrukus per Spaudos rūmų langą pamačiau jauną merginą, kuri atsidariusi langą mosavo Lietuvos trispalve ir šaukė „laisvę Lietuvai“. Mačiau, kaip prišoko du kareiviai atėmę jos vėliavą ir dviese per merginos pilvą perlaužė vėlavos kotą, kuris buvo gana storas, taip ją labai stipriai sužalojo.
Beginklius žmones siaubingai visur daužė kareiviai. Mačiau kaip keli jaunuoliai šoko nuo paaukštinimo, aukštis beveik kaip iš antro aukšto, jie šoko žemyn tam, kad išsigelbėti. Vieną jaunuolį pasivijo ir stipriai trenkė su automato buože, jis sverdėdamas vis tiek nušoko žemyn ir susilaužė koją. Mes su Antanu nubėgome jam padėti, o iš viršaus girdime rusų kalba šaukiantį karininką, kad į mus šaus koviniais šoviniais, jei neatsitrauksime nuo jo. Jaunuolis sako, kam mes visi žūsime ir kad jis nušliauš iki autobuso stotelės pats. Ir jis pats nušliaužė link autobusų stotelės.
Mes grįžome prie 4 jaunuolių toliau stovėti prie Spaudos rūmų įėjimo. Taip mes likome ten stovėti iki 15val. Mums bestovint ir saugant prie mūsų priėjo keli signatarai, pasakė, kad jau nebereikia stovėti, nes Spaudos rūmus užėmė iš kitos puses.
Taip mes dėl sumanių derybų likome gyvi, galėjome būti pirmosios aukos. Neutralizavome prie Spaudos rūmų du tankus.
Nuo to laiko, aš kiekvieną dieną budėjau prie Seimo. 1991 m. sausio 13 dieną prie Seimo rūmų atėjau iš ryto. Žmonės vaikštinėjo apie Seimą, degė laužas iš Neries upės pusės. Pranešė, kad laukiama atvažiuojant tankų! Tai aš nusprendžiau atsistoti ant Žvėryno tilto einančio į dabartinį Gedimino prospektą.
Bestovint prie manęs priėjo jaunuolis ir paklausė ar aš turiu šeimą, atsakiau, kad turiu. Tuomet, jis man pasakė, kad eičiau į tilto vidurį, o jis turi po aprangą juostą, ir liks stovėti čia. Tačiau ten bestovint, kitas jaunuolis mane pakeitė ir atsistojau ant tilto iš Seimo pusės. Atvažiavo tankai, (ten yra pakabintas įrašas) jie sustojo prie kitos pusės tilto. Prie Seimo rinko savanorius, užsirašiau. Nežinau ar išliko tas sąrašas. 1991 m. sausio 13 dieną, nuo ankstaus ryto aš stovėjau prie Seimo visą dieną.
Atsiminimai kaip viskas vyko jau nuo 1991 m. rugpjūčio mėn., kaip visad stovėjau prie Seimo rūmų, šį sykį netoli Bibliotekos. Iš Alytaus apie 18 val. atvažiavo tankai ir privažiavo tunelį. Kur statėsi dabartinis Seimo viešbutis, buvo tik išlindę pamatuose armatūros galai iki kelių, o kai kur iki juosmens. Mergina žemyn prieš tankus metė akmenį. Tankai sustojo ir atstatė pabūklus 45 laipsniu kampu.
Žmonės, laisvės gynėjai, kurių buvo apie pusė milijono, metėsi bėgti į tankų pusę, tačiau nelabai buvo kur bėgti, nes apačioje tunelis, o priešais iš pamatų išlindusi puse metro, o kai kur daugiau armatūra. Aš iš kart žaibiškai įvertinau, kad žus daug žmonių, nes visąlaik stovėdamas prie Seimo žinojau padėtį. Netoliese buvo žalia veja, tačiau ten kampuose ją saugojo ir stovėjo po milicininką. Staigiai įbėgau į veją ir kaip jūroje sušukau visiems žmonėms: Stokite!!! Žmonės, be panikos! Milicininkai iškart pradėjo eiti prie manęs, aš staigiai išbėgau iš žalios vejos.
Žmonės akimirksniu sustojo ir stovėjo ramiai. Visi paskui kalbėjo, kad būtų žuvę daug žmonių, nes galiniai žmonės būtų stūmę kitus link tunelio žemyn per armatūras. Minia būtų nustūmusi daug žmonių po tuneliu. Labai daug žmonių gyvybių liko išgelbėta. Tankai pastovėjo ir nuvažiavo į dabartinį Šiaurės miestelį.
Prisiminimai. Baltijos kelias 1989 m. rugpjūčio 23 d. atėjau 18 val. prie Gedimino pilies. Žmonių beveik dar nebuvo. Labai susijaudinau, kad gal bus per mažai žmonių. Tada ranku delnais atsitrenkiau į Gedimino pilies įėjimo duris ir nusprendžiau praeiti numatytu Baltijos keliu. Nusileidau nuo kalno ir pamačiau jau renkantis žmones. Tada ėjau Baltijos keliu ir taip per valandą laiko nuėjau iki Šeškinės kalno Ukmergės keliu ir kur šiuo metu parduotuvė „Batų kalnas“ jau buvo 19 val. Visi žmonės perėjom į kelio vidurį ir aš atsistojau į grandinę ir taip stovėjau Baltijos kelyje. Reginys buvo įspūdingas, skraidė lėktuvas, buvo mėtomos gėlės, žmonės buvo labai vieningi ir troško Lietuvos laisvės. Dalyvavau beveik visuose Sąjūdžio mitinguose.
Vakare apie 20 val. grįžinėjau namo ir ėjau dabartiniu Gedimino prospektu prie tuometinio Ministrų tarybos pastato (dabar Užsienio reikalų ministerija), pastebėjau stumdantis žmones. Priėjau ir pamačiau 6 žmones stovinčius prieš 5 nuo pastato pusės. Supratau, kad vienybininkai veržiasi į pastatą, o ten vyksta pirmas laisvos Lietuvos vyriausybes posėdis.
Greitai atsistojau į grandinę prieš vienybininkus. Susiėmėme visi rankomis. Vienas sako, kad suspaudžiau ranką prašo atleisti. Atleidau, o jis perbėgo į vienybininkų pusę. Šaukia, kad čia laisva, aš greit susiėmiau ranka su greta stovinčiu ir sustabdėme puolimą.
Vienybinkai pastovėjo, kol baigėsi posėdis ir įsiskirstė. Taip išgelbėjome pirmos laisvos Lietuvos vyriausybes darbą.
Aš taip pat dalyvavau griaunant Lenino paminklą. Mačiau, kaip KGB kareivai KGB kieme degino 2 dienas dokumentus“.
