„Aš noriu kalbėti (...) apie visa tai, kas nepaisant karų, marų ir krizių, nuolatos mus pildo estetiniais atradimais, prasmingomis istorijomis, sudėtingais klausimais, giliomis įžvalgomis – visais tais gyvybės syvais, be kurių ko gero nebūtumėme visaverčiai žmonės“, – sakė G. Nausėda.
„Kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtumėme lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio. Už šią didžiulę dovaną jums, gerbiamieji laureatai, ir jums visi kuriantys – didžiulis ir nuoširdus ačiū“, – pridūrė jis.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos skirtos kino operatoriui Jonui Vitoldui Tomaševičiui (Janui Vitoldui Tomaševičiui), rašytojui Sauliui Tomui Kondrotui, aktorei Reginai Šaltenytei, dailininkei Eglei Ridikaitei, muzikologei Rūtai Stanevičiūtei, architektui Gintarui Balčyčiui.
Po kelerių metų pertraukos Prezidentūroje vėl įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Ji skirta tautodailininkui Jonui Rudzinskui už ilgametę tautodailės puoselėjimo, sklaidos, tyrinėjimo ir jos kūrėjų ugdymo veiklą, tautodailės prestižo visuomenėje stiprinimą.
Dėl karantino ribojimų įprastinės ceremonijos šiemet atsisakyta – valstybės vadovas ir pirmoji ponia su laureatais bendravo per nuotolį, po jo kalbos premijos buvo teikiamos kiekvienam kūrėjui atskirai, jų, kaip ir prezidento, pasisakymai transliuoti vaizdo įraše per LRT.
Savo kalboje tuščioje Prezidentūros salėje G. Nausėda pabrėžė, kad priverstinio pasaulinio sąstingio metu trūksta ne tik ovacijų premijuotiesiems, bet ir pačių koncertų, spektaklių, renginių ar parodų.
„Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra, ir bus tol, kol mes būsime: apie tai, kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų, parodo blogio ir gėrio kovą, aistrų galią, apie meistrišką jo romaną ir apsakymų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams“, – teigė G. Nausėda.
Pagerbdamas J. V. Tomaševičių, jis sakė norintis kalbėti apie jo „vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusia Lietuvos kino atpažinimo ženklu“, taip pat apie R. Šaltenytės vaidmenis, „sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą“ bei apie R. Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, knygas, straipsnius bei „pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę“.
G. Nausėda kalbėjo ir apie „poetiškai praktišką G. Balčyčio architektūrą, kaip erdvinės skulptūros reiškinį“, taip pat „daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiuose Eglės Ridikaitės drobėse“, apie J. Rudzinsko „mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius“.
