Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas prof. Boguslavas Gruževskis ir „Swedbank" Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Klausytojas sako: „Buvau valstybės tarnautojas, tada priskyriau save prie viduriniosios klasės. Dabar esu pensijoje, pensija – 800. Kur mane priskiriate su tokiomis pajamomis?“
J. Cvilikienė: Turbūt labai svarbu, kaip pats žmogus supranta ir kiek jis turi galimybių. Tai, ką jūs ir minėjot, ar ne? Gaila, aišku, kad šiandienos pensininkai daug dalykų turi sau atsakyti ir labai tikiuosi, kad mes, būdami pensininkai, jau galėsime būti kaip, nežinau, olandų, vokiečių ar šveicarų pensininkai, kurie gali sau leisti pakeisti.
Jie yra turbūt vidurinės klasės pavyzdys, kuomet jau gali oriai labai gyventi. Šiandienos pensininkai vėl turi santaupų, dažniausiai iš to įgūdžio kaupti nekilnojamą turtą, 70 proc. Lietuvos žmonių gyvena savo būste be paskolos, dar 20 su paskola – mes išsiskiriam Europos Sąjungoje pagal šitą rodiklį, mums be galo tai yra svarbu.
Santaupų indėlių rekordinį kiekį turime. Kiek žmogus turi, kiek jis pats jaučia, kad jam tų išlaidų yra. Tai tikrai gali būti, tikrai ir žmogus 800 gaunantis labai sunku, bet aš visai tikiu, kad jeigu jis turi apsirūpinęs, jeigu jis turi rezervą, jeigu jis nebeturi išlaikytinių, jeigu jis turi namus, galbūt jis pusę tų pajamų gali leisti ir kelionėms, ir pramogoms – būna ir tikrai tokių atvejų.
B. Gruževskis: Aš čia galėčiau palaikyti tą nuostatą, 800 eur. Pavyzdžiui, aš dabar esu kaime, tai aš už elektrą sumokėjau 5 eurus, kadangi turiu saulės baterijas.
Tai nežinau ar tas klausytojas gal turi, neturi, nežinau, bet 5 eurai elektra, vanduo nekainuoja, kadangi šulinys – vienu žodžiu, man mėnuo kainuoja čia apie 200-300 eur.
Gerai gyvenu su kaimynais, reiškia, tokiu būdu bus šviežios bulvės, tai jau imsiu iš jų, faktiškai dažnai nereikia mokėt, kadangi vienas kitam kažką darom, tai realiai man 200-300 eur. užtenka vidutiniškai pilnai apsirūpinti.
Tai aš galėčiau skirti tuos 400-500 kelionėms ir kaupti gražioms atostogoms. Todėl sakau, labai reikia žinoti daugiau, vien pasakyti...
Ar vidurinė klasė – vis dar aktuali sąvoka demokratinėje Lietuvoje, ar tik pasenęs, feodalinių laikų palikimas?
J. Cvilikienė: Taip, turbūt nemėgstame ir aš labai nemėgstu žmonių dėti į lentynėles. Ne kartą ir mes kalbėjome – labai individualūs gali būti atvejai ir tikrai vieniša mama su dviem vaikais su 1500 eur. gali būti prie labai didelės skurdo rizikos ir čia mes matome be galo daug skirtingų situacijų.
Be jokios abejonės, labai santykinis šitas skirstymas yra. Galima kalbėti apie vidutines pajamas, apie vidutines galimybes, apie gebėjimą savimi pasirūpinti, bet tiesiog yra kažkokie instrumentai, kurie padeda ir metodikos, kurios padeda kažkiek susktruktūruoti ir užduoti klausimus atitinkamai.
Ar senjorų skaičiaus augimas Lietuvoje reiškia, kad vidurinė klasė ateityje nebedidės?
J. Cvilikienė: Mes visi žinome, kad turėsime didelių iššūkių su senstančia visuomene ir gera naujiena, kad visi gyvename ilgiau ir tikėkimės gyvensime ilgiau, bet tikrai tas nuolatinis sistemos, turbūt, pensijų kaupimo keitimas ir ta galimybė dabar priimti labai tokius asmeninius sprendimus, kelia nerimo daug kam.
Išsiims žmonės pinigus ir pasijus ne tik vidurio, bet ir elito klasė greitu metu.
J. Cvilikienė: Tikėkimės, jie nebus atiduoti sukčiams, nes Estijos pavyzdys rodė, kad labai suaktyvėjo sukčiavimo atvejai ir užteks žinių juos kažkaip investuoti, ne tik tą dieną į šaldytuvą, televizorių ir Turkiją išleisti, o ir atidėti tokiu būdu, kokiu sugeba, kokiu moka ir kaip pasitiki.
Kažkas, gal ir į sodybą investuos ar į mažesnes elektros sąskaitas, kurios atnaujintame name, ar ne, ir padės sutaupyti, ir būnant jau ir vyresniame amžiuje.
Kodėl tik keturi iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų save laiko „elitu“? Kaip tai paaiškintumėte, kad Lietuvoje mažai kas nori būti „elitas“?
J. Cvilikienė: Gal ir norėtų, bet nelabai gali save priskirti.
Kai pasižiūri Vilniuj į mašinas, atrodo, kad to elito yra labai daug, bet kai paklausi...
J. Cvilikienė: Neliko laisvų lėšų, bet iš kitos pusės, kas irgi labai yra įdomu, kad nėra apklausoje žmogaus, kuris nesakytų, kad jam reikėtų daugiau pinigų. Tie, kurie priskiria save vidurinei klasei, sako, kad 50 proc. didesnių pajamų jiems reikėtų, jog jaustųsi, kad gali gyventi oriai, o tie, kurie net save priskiria aukštesniai, sako, dar 30 proc. daugiau.
Tai galbūt rodo alkį, kuris gali būti variklis ekonominis: daugiau išmokti, daugiau uždirbti, daugiau pagaminti, lietuviai – darbštūs žmonės. Iš kitos pusės tai rodo, kad ir kiek bebūtų tų pinigų, turbūt visuomet greitai prisitaikome prie to, lūkestį keičia kitas didesnis lūkestis ir vis atrodo, negana.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
