„To net nebūčiau suplanavusi, bet viskas gyvenime būna taip, kaip turi būti. Savanorystė atsirado netikėtai, bet liko ilgam“, – šypteli šiandien aktyvia savanore tapusi Izolina.
Pokalbio metu ji pasidalijo savanorystės patirtimis, netikėtų pirmų kartų ir patirčių atnešusiomis kelionėmis ir patarimais dar tik svarstantiems apie savanorystę, rašoma pranešime spaudai.
Izolina, daugiau nei 40 metų buvote darželio auklėtoja. Kaip jūsų gyvenime atsirado savanorystė?
Viskas prasidėjo gana netikėtai, nuo smagios iniciatyvos.
Praėjusiais metais vasario 14-ąją sudalyvavau trumpuosiuose pasimatymuose senjorams. Juose sudalyvauti mane paragino mano dukra, prisidedanti prie juos surengusios organizacijos „Senjoro“ veiklos.
Paklausiau dukros, nuėjau į renginį Klaipėdoje ir ten sutikau žmones, kurie buvo įsitraukę į „Senjorų pasaulio“ bendruomenę. Viena pažintis sekė kitą ir taip netruko atsirasti noras ir pačiai įsitraukti į savanorystę. Taip ir padariau (šypsosi).
Kur pradėjote savanoriauti? Kokios buvo jūsų pirmosios patirtys?
Iš pradžių savanoriavau ten, kas man artimiausia – vėl grįžau į darželio aplinką, tik jau kaip senjorė savanorė (šypteli).
O idėja kilo paprastai. Išgirdau, kad Vilniuje senjorės pradėjo savanoriauti darželiuose, tai pagalvojau: nejaugi klaipėdiečiai prastesni? Paprašiau „Senjorų pasaulio“ įkūrėjos Vidos Greičiuvienės paskambinti į mano buvusį darželį ir pasiūlyti savanorišką senjorių pagalbą auklėtojoms – tiesiog ateiti ir paskaityti vaikams pasaką. Taip viskas ir prasidėjo (šypsosi).
Tiesa, vienkartiniu paskaitymu savanoriška veikla neapsiribojo: darželis, kuriame dirbau, turi teatro pakraipą, tad prigalvojome visokiausių įdomybių. Štai kartą pasakas skaitėme su personažais, kad vaikams būtų įdomiau, kitą kartą sugalvojome netradicinių piešimo užsiėmimų, dar kitą kartą su darželio vaikais išvykome į edukacinę išvyką, kurios metu aplankėme Triušių kaimą.
Vaikams visos šios veiklos paliko didžiulį įspūdį, bet ir man ne ką mažesnį (šypsosi).
Atrodytų, kad tiek metų dirbus ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, savanorystei turėtų norėtis kitokios veiklos. Nesijautėte „atsikandus“ pedagogės duonos?
Pasirodo, kad ne (juokiasi).
Einant savanoriauti buvo visokių minčių, tačiau kai peržengiau darželio slenkstį, viskas pasidarė sava. Vaikų šypsenos, jų smalsumas, tas pažįstamas šurmulys – viskas kėlė geras emocijas. Pajutau, kad dar turiu ką duoti, o ir pati dar galiu daug gauti iš šio bendravimo.
O kaip jūsų trys dukros reagavo į sprendimą pradėti savanoriauti? Ir dar ne bet kokį, o sugrįžti atgal į darželį…
Labai palaikė. Džiaugėsi, kad turiu veiklos, kad nesėdžiu namuose viena, o priešingai – bendrauju, judu, dalyvauju.
Visos trys sako, kad man tokia veikla labai tinka, o svarbiausia – kad aš pati jaučiuosi laiminga. Ir tiesą sakant, man pačiai gera žinoti, kad jos ramios – kai mama aktyvi ir užsiėmusi, visiems lengviau (šypteli).
Girdėjau, kad jūsų savanorystės patirtis vaikų darželyje vien pasakų sekimu neapsiribojo – po kurio laiko net sulaukėte pasiūlymo laikinai pavaduoti auklėtoją?
Taip, tiesa (šypsosi). Vasarą, kai viena auklėtoja išėjo atostogų, darželyje pritrūko žmonių – paprašė manęs laikinai pavaduoti.
Kadangi dirbama pamainomis, vienai kolegei darbo buvo tiesiog per daug. Sutikau padėti ir penkiolikai pamainų vėl tapau auklėtoja savo senajame darželyje. Pagalvojau – kodėl gi ne? Jei galiu būti naudinga, tai ir esu.
O ir papildomi pinigėliai pravertė – jau svajoju apie naują kelionę (šypteli).
Mėgstate keliauti?
Be galo (šypsosi). Net su bičiule kalbėjome, kad būtų smagu, jei atvykčiau pas ją į Kanadą pasisvečiuoti, nors dabar tikriausiai dėl sveikatos taip toli skristi negalėčau. Bet kai norisi, išeičių visada yra – mąstome, galbūt pusiaukelėje, Italijoje ar Ispanijoje, susitikti (juokiasi). Būtų dar viena kelionė į mano sąrašą.
Dabar labai smagu, kad ne tik viena ar su artimaisiais, bet ir su savanorių bendruomene galiu pakeliauti. Tai atvėrė dar kitokių patirčių.
Kur pavyko nukeliauti su bendraminčiais?
Pirmoji kelionė buvo į Tenerifę, ten vyko moterų stovykla. Tai buvo pirmas kartas, kai apskritai išvykau į stovyklą tik moterų kompanijoje, todėl įspūdžiai buvo ypatingai ryškūs.
Pradžioje buvo truputį nejauku, juk pažinojome viena kitą tik virtualiai, bet labai greitai viskas tapo artima. Buvo daug pokalbių, juoko, bendrų išvykų, netgi iššūkių. Netgi atradau kai ką netikėto apie save: pasirodo, galima visą savaitę puikiai jaustis maitinantis tik vegetariškai (juokiasi). Iki tol apie tokią mitybą nedaug ką buvau girdėjusi.
Beje, su bendramintėmis teko keliauti ir į Madridą. O ten buvo vėl kitokios patirtys – su grupele senjorų dalyvavome kalbų mokymosi programoje. Aš ir pati šiek tiek pramokau ispaniškai: išmokau skaičiuoti, perskaityti paprastą tekstą (šypsosi). Smagu savo kailiu patirti, kad mokytis niekada nevėlu.
Bet aišku, vien mokymusi ir ši patirtis neapsiribojo – lankėmės dviejose kalbų mokyklose, klausėmės paskaitų, o vėliau vietiniai mokiniai organizavo mums ekskursijas po savo miestelius netoli Madrido. Netgi vienuolyną aplankėme! Tai buvo išties turininga ir prasminga patirtis.
Esu labai patenkinta šia išvyka – puikūs organizatoriai, šauni grupė, šilta atmosfera, o ir psichologijos edukacijose ir patyrimuose su Sonata Aaltonen galėjome pabūti, negaliu nepasidalinti komplimentais ir jai už tokį indėlį. Visa tai pavertė kelionę išties išskirtine.
Visos šios patirtys – kelionės, veiklos, susitikimai atrodo labai įkvepiančiai. O kas jus pačią labiausiai skatina įsitraukti į savanorystę?
Turbūt svarbiausia yra noras jaustis reikalinga ir gyventi pilnavertiškai. Nesėdėti namuose, nedejuoti dėl sveikatos, o veikti, bendrauti, judėti. Aš vis sakau: negaliu gulėti ant lovos ir laukti, kol mirtis ateis. Kai ji ateis – manęs namuose nebus, aš būsiu kur nors išvykusi (juokiasi).
Savanorystė man davė labai daug: džiaugsmą, bendrystę, veiklos. Ir džiaugiuosi, kad esu bendruomenėje, kur visi panašiai mąsto. Čia niekas nekalba apie skausmus ar ligas – kalbamės apie tai, ką pamatėme, kur buvome, ką dar norėtume patirti. Tai labai pakelia nuotaiką.
Taigi… Veiklų – per akis: paskaitos, renginiai, išvykos – tik spėk dalyvauti. Štai visai neseniai po paskaitos apie bilietų pirkimą internetu laimėjau keturis kvietimus į renginį. Pakviečiau tris bičiules – nuvažiavome kartu. Gal tai ir smulkmena, bet iš tokių mažų džiaugsmų ir susideda visas didesnis gyvenimo skonis (šypsosi).
O ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto prisijungti prie savanorystės, bet vis nedrįsta?
Tiesiog pabandykite. Čia nereikia didelių įsipareigojimų – galite įsitraukti tiek, kiek norisi. Vieni skaito pasakas vaikams, kiti organizuoja susitikimus ar paskaitas – veiklų labai įvairių, ir kiekvienas gali rasti sau tinkamą vietą. Svarbiausia – nelikti užsidarius.
Pastebiu, kad senatvė dažnai žmones gąsdina ne dėl metų, o dėl jausmo, kad tapsi nereikalingas, kad tave pamirš, kad niekam tavęs nereikės. Ir tai yra labai skaudus jausmas. Bet kai įsitrauki į veiklą, kai esi tarp žmonių, viskas keičiasi. Jauti, kad dar turi ką duoti ir tuo pačiu labai daug gauni.
Vienišumas dingsta ne tada, kai atsiranda daug žmonių aplink, o tada, kai pajunti ryšį. Būtent savanorystė tą ryšį ir atneša – su kitais, su savimi, su gyvenimu. Ir nesvarbu, kiek tau metų – vis dar gali būti naudingas, įdomus. Kartais tereikia vieno nedidelio žingsnio, kad viskas imtų keistis. Pas mane viskas prasidėjo nuo vieno pasimatymo – ir pažiūrėkite, kiek visko atnešė. Tikrai nesigailiu nė minutės (šypsosi).
Savanoriauti norintys senjorai gali kreiptis el. paštu: [email protected]
Daugiau informacijos rasite paspaudę čia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
