Urna su Velionio palaikais bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose 6 salėje (Olandų g. 22, Vilnius).
Atsisveikinimas su Velioniu – gruodžio 20 d. nuo 15.00 val. iki 20.00 val., gruodžio 21 d. – nuo 9.00 val.
Urna išnešama gruodžio 21 d. 11.30 val. Šv. Mišios 12.00 val. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
Velionis bus palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė išreiškė užuojautą
Anapilin iškeliavęs Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Bronislovas Genzelis prisidėjo ne tik prie Sąjūdžio, bet ir jo pasaulėžiūros suformavimo, sako šalies vadovai.
„B. Genzelis buvo laisvamanis politikas, sunkiai telpantis į politines lentynėles. Tai žmogus, kuris prisidėjo ne tik prie paties Sąjūdžio, bet ir jo pasaulėžiūros suformavimo. Visada prisiminsime jo jautrumą neteisingumui ir norą visiems padėti“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.
Pasak jo, B. Genzelis atmintyje išliks kaip visuomet aktyvus ir pozityvus, geros energijos nestokojantis visuomenininkas ir politikas.
Šalies vadovas priminė, B. Genzelis dar iki Sąjūdžio Filosofų klube prisidėjo prie laisvos minties diskusijų kultūrinėmis, istorinėmis temomis, kurios ardė totalitarinį režimą.
Užuojautą pareiškė ir Ingrida Šimonytė
Užuojautą dėl signataro mirties pareiškė ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
„Lietuva neteko dar vieno žmogaus, kurio parašu buvo pažymėtas Nepriklausomybę mums atnešęs dokumentas. Nuoširdi užuojauta Lietuvos politinio bei visuomenės veikėjo, filosofo Bronislovo Genzelio šeimai, kolegoms ir bendraminčiams“, – sakoma premjerės užuojautoje.
B.Genzelis mirė eidamas 90-uosius.
Už nuopelnus valstybei signataras apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
B. Genzelio gyvenimas
Bronislovas Genzelis gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje, Trakų apskrityje.
1942–1946 m. mokėsi Alytaus pradinėje, 1946–1954 m. Kaišiadorių gimnazijoje. 1954–1959 m. Maskvos universitete studijavo filosofiją. 1959–1961 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas. 1961–1964 m. Lietuvos istorijos instituto aspirantas. 1974 m. filosofijos mokslų daktaras.
1964–1992 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, dėstė visuotinę filosofijos istoriją, Lietuvos kultūros istorijos kursą. 1965–1976 m. docentas, 1976–1992 m. profesorius. 1997 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesoriumi, ėjo fakulteto tarybos ir VDU Senato nario pareigas. Skaitė Lietuvos kultūros istorijos, politinių ir socialinių teorijų raidos Lietuvoje ir politinės filosofijos kursus. Nuo 2005 m. gruodžio mėn. VDU Senato narys.
1959 m. vedė Apoloniją Gruodytę. 2014 m. ji mirė.
2017 metais vedė gydytoją Mėnulę Muldarytę-Genzelę.
Visuomeninė ir politinė veikla
1958–1990 m. TSKP narys, 1989–1990 m. LKP CK biuro narys. 1989 m. kovo mėn. išrinktas TSRS liaudies deputatu Kretingos nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje. 1989–1990 m. TSRS AT deputatas.
1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos prezidiumo narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei LR Konstitucijos rengimo komisijose. Kovo 11-sios Akto signataras.[6] 1992–1996 m. LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. 1996–2008 m. LSDP narys, 1999 m. tarybos narys. Nesėkmingai kandidatavo 1996 m. ir 2008 m. LR Seimo rinkimuose.
1994–2005 m. Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociacijos prezidentas, nuo 1995 m. Lietuvos ir Kinijos draugijos pirmininkas. 1995–1997 m. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas. 1998–2008 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas, LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas. 2002–2004 m. Europos Sąjungos Ateities Lietuvos forumo tarybos pirmininko pavaduotojas, Universalizmo idėjų analizės Europos komiteto narys.
Kūryba
Tyrė Lietuvos kultūros sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų). Savo pastebejimus išdėstė monografijoje „Kultūrų saveika“ (1989 m.), atskiri jos skyriai išversti ir paskelbti lenkų, rusų, ir vokiečių mokslinėje spaudoje. Sudarė „Filosofijos istorijos chrestomatiją“ (kelios knygos, 1974–1987 m.), „Orientas-1“ (1991 m.). Prisidėjo prie „Lietuvių kultūros veikėjų laiškai I. J. Krasevskiui“ (1992 m.) parengimo. 1998–1999 m. „Kauno dienoje“ paskelbė seriją straipsnių-atsiminimų apie Sąjūdžio veiklą.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams, kuriuose bando nušviesti ryškiausias dabarties ir praeities filosofijos kryptis, atskirus mąstytojus, įvertinti politinę situaciją. Yra kelių monografijų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje, bendraautoris.
Parašė apie šimtą mokslinių straipsnių, kai kurie jų išversti į rusų, lenkų, anglų, vokiečių, čekų, prancūzų kalbas. Skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje, Rygoje, Maskvoje, Braitone, Londone, Paryžiuje, Los Andžele, Detroite, Liubeke-Travemiunde.
