Jis trečiadienį pranešė, kad tai atskleidė Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti iki šiol istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai.
Anot pranešimo, šiuos parodymus 1986 metais J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).
LGGRTC pažymoje teigiama, kad per apklausą Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kunigas J. Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. Paklaustas, koks buvo to vado vardas, liudytojas atsakė, jog „Jonas Noraika [Noreika].“
J. Borevičius tvirtino, kad J. Noreika vadovavo antinaciniam pogrindžiui, veikusiam Vakarų Lietuvoje. „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams“, – liudijo kunigas.
J. Borevičius pasakojo, kad pamokytas J. Noreikos, jis žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš trijų asmenų.
Kadangi Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Čia kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje apie 2–3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 kilometrų nuo Šiaulių. Čia jie apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais slėpta iki 15–20 žydų šeimų, kol A. Kleibai pavykdavo rasti juos priimančius ūkininkus.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą J. Borevičius 2017 metais yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta.
Anot centro pažymos, esama daugiau liudijimų, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Dokumente nurodoma, kad J. Borevičius liudijo, jog J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“.
„Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje“, – rašoma LGGRTC pažymoje.
Joje taip pat teigiama, kad J. Noreika iki Žagarės geto likvidavimo nesuprato, jog getai yra vienas iš Holokausto etapų.
„Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose“, – teigiama dokumente.
Šiemet J. Noreikos atminimo įamžinimo Vilniuje klausimas buvo sukėlęs rezonansą visuomenėje.
J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos Vilniuje dar balandį kūju sudaužė advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji vėl buvo nuimta.
Rugsėjį organizacijos „Pro Patria“ iniciatyva pagaminta nauja lenta, ji pakabinta ant bibliotekos sienos, bet šis veiksmas iki galo nebuvo suderintas su paveldosaugininkais.
Sostinės meras teigė nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J. Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.
