Skelbiama, kad Europos Sąjungoje per metus dingsta apie 250 tūkst. vaikų, tačiau nemažiau šokiruojanti statistika yra ir Lietuvoje. Lietuvoje 2019 m. dingusių asmenų paieškos registre užregistruoti 3 615 vaikų dingimo atvejai, 2020 m. 2 278 vaikų dingimo atvejai. Per 2021 m. I ketvirtį užregistruoti 279 vaikų dingimo atvejai.
Dingę vaikai sudaro daugiau nei 74 proc. visų dingusių asmenų. Dėl COVID – 19 pandemijos metu statistiškai, bėgančių iš namų ir dingstančių be žinios vaikų sumažėjo, tačiau tai neatskleidžia tikrojo problemos mąsto, vaikų dingimo grėsmės vis dar išlieka.
Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse pagrindinė vaikų dingimo priežastis yra pabėgimas iš namų ar globos įstaigų. Dažnai bėga ne tik rizikos grupės vaikai, bet ir vaikai iš rūpestingų šeimų. Vaikai, priešingai nei manoma, bėga ne norėdami pasilinksminti ar maištauti, bet bėgdami nuo juos slegiančių sunkumų.
Pabėgę vaikai yra itin pažeidžiami smurtui bei lengviau patenka į prekybos žmonėmis pinkles, o visuomenė vis dar sunkiai identifikuoja šio sunkaus nusikaltimo formas, grėsmes ir pavojus. Prekyba žmonėmis gali slėptis po nekalčiausiai atrodančiais ryšiais: draugyste, pagalba sunkioje situacijoje, galimybe paaugliui užsidirbti ar net po romantiška meilės istorija. Į prekybos žmonėmis pinkles gali pakliūti bet kuris vaikas ar paauglys, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties.
Skaičiai sukrečiantys: kasmet dingsta keli tūkstančiai vaikų
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalja Kurčinskaja, jau daug metų padedanti prapuolusių vaikų šeimoms sako, kad praėjusiais metais dingo per du tūkstančius atžalų.
„Man atrodo, kad nuo pat Nepriklausomybės pradžios ir niekas nesikeičia, skaičius svyruoja toks pat beveik. Jeigu paimsime 2022 metus, bendras skaičius – dingę 2 122 vaikai (užregistruotų), ieškotų vaikų, kurie buvo ieškomi – 840 (tai reiškia, tie, kurie negrįžo namo ir dingo be žinios, gali būti ir dvi, ir tris dienas). Vaiko pradeda ieškoti iškart, nes anksčiau reikėjo laukti tris dienas, savaitę“, – teigia ji.
N. Kurčinskaja sako, kad sunku įžvelgti tendenciją kurios lyties vaikų dingsta daugiau, tačiau praėjusių metų skaičiai rodo, kad mergaičių dingo truputį daugiau.
„Svyruoja, negalima pasakyti, kad skirtumas labai didelis, pavyzdžiui mergaičių buvo ieškoma – 1 114, o berniukų – 984. Ieškota mergaičių – 420, o berniukų– 396. Nepasakyčiau, kad labai jau skiriasi.
Vaikų iki 10 metų dingo – 24 vaikai, kaip paskelbti registre, taip ir ieškomi, kadangi čia gali būti ir pagrobimas vieno iš tėvų vaiko, kitas nežino kur tas vaikas išvežtas. Tai čia dažniausi tokie atvejai būna“, – sako ji.
Iš namų dažniausiai dingsta maištaujantys paaugliai
Pasak N. Kurčinskajos, didelį skausmą širdyje dažniausiai nešasi paauglių tėvai. Atlikti tyrimai rodo, kad jaunimas iš namų sprunka dėl neteisingo auklėjimo šeimoje arba mokykloje.
„Jeigu paimti, kaip aš ir sakiau kur yra ieškomi 24 vaikai – būtų nuo gimimo iki 10 metų. Paskui eina nuo 11 iki 17 metų (nuo 18 jau suaugę). <...> Dažniausiai tai būna paauglystės maištas. Maištas, kur bėga iš namų. Visų pirma, čia tėvams reikia labai atkreipti dėmesį“, – tikina moteris.
N. Kurčinskaja sako, kad pagrindinės vaikų dingimo aplinkybės yra pabėgimas iš namų, įtraukimas į prekyba žmonėmis, seksualinį išnaudojimą, bei nusikalstamas veikas. Prekybos vaikais ir seksualinio išnaudojimo tikslais yra išveža vaikus toli nuo namų, kad jie iš karto nebūtų surasti ir taip sumažėtų jo grįžimo galimybė.
Didžiausios rizikos grupės vaikai: apleisti arba palikti vaikai, pabėgusieji (dėl įvairiausių priežasčių savanoriškai išėję iš namų). Prie didžiausios rizikos grupės priskiriami ir vaikai, kuriais yra manipuliuojama, taip pat tokie, kurie yra patyrę prievartą arba nepriežiūrą, kurie pažeidžiami dėl patiriamos izoliacijos nuo šeimos ir draugų.
„90 proc. dingusių vaikų yra pabėgę iš namų arba pagrobti, įtraukti į prekyba žmonėmis, į seksualinį išnaudojimą, į visokias nusikalstamas veikas, net į prostitucijos tinklą. Tai yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos, ir viso pasaulio problema. Todėl ir yra tas „Dingusių be žinios vaikų“ dienos paminėjimas, gegužės 25 dieną. <...> Čia yra vaikai, čia yra mūsų ateitis, mūsų Lietuvos piliečiai, kaip aš sakau, skirkit vaikams daugiau laiko, dėmesio, ne tik kada ištiko nelaimė, bet kasdien reikia“, – sako ji.
Pasak N. Kurčinskajos, atžalas dažnai prarandame neskirdami jiems laiko ar dėmesio. Taip pat paaugliai gali labai greit pakliūti į netinkamas kompanijas.
„Pamirštat pakalbėti su savo vaiku atvirai, apie jam svarbius dalykus. Pamirštame jį išgirsti, suprasti, juk gali amžiams pamesti tuos raktus nuo jų durų.
Nuoširdus pokalbis su vaiku, – vaikai tikrai nebėgs taip iš namų. Aš žinau iš savo patirties ir dabar, kai aš auginu anūkę, tai mes tokios draugės, ji man viską pasakoja. Jai penkiolika metų ir jokių problemų nėra.
Bet kada vaikas bijo kalbėti su tėvais ir kada vaikas bijo prisipažinti, nors kažką ir blogo padarė, – čia gi vaikystė paauglystė ir mes turim nukreipti tuos vaikus. Jam nėra su kuo kalbėtis, jis ieško draugų: į kiemą ar miestą išeina. Ir jeigu jį ten pagiria, kad jis labai kietas – viskas vaikas prarastas. Jis tada bus dar kietesnis, jis bus įtrauktas“, – teigia Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
N. Kurčinskaja akcentuoja, kad viskas prasideda nuo auklėjimo ir tėvų sugebėjimo bendrauti su vaikais. Dar viena bėda iš vaikų tėvai tikisi ir reikalauja per daug, mat nori kompensuoti savo pačių nepasiektas svajones ar tikslus.
„Dabar vaikas gali ir keliauti po visą Europą, ir vienas keliauti. Tėvai šito kažkaip negali suprasti, galbūt dėl informacijos stokos, kiekvienas galvoja „su manimi tai šito nebus“, ne, čia jau yra toks atvejis, kur šeimos girtuokliauja, kur negirtuokliauja. Bet kiek yra vaikų, kurie bijo grįžti namo, dėl labai giežtų reikalavimų, pavyzdžiui blogą pažymį gavo ir jis jau bijo grįžti į namus.
Mes tėvai iš tų vaikų norim padaryti turbūt ko patys negalėjom pasiekti, tai iš tų vaikų norim padaryti profesorius ar dar kažką, o jau ką kalbėti apie tai, kad pasikalbėti reikia su tuo vaiku, paprastai atsisėsti ir pasikalbėti, ir suprasti. Mes juk irgi augom. Ir yra labai blogai, jeigu nėra tėvų atramos arba senelių, močiučių. Taip ir prarandame savo vaikus. Labai labai yra skaudu, kad mes taip“, – tikina ji.
Dingusio 15-mečio tėvas neslepia, kad mažai vilties rasti sūnų gyvą: „Ieškome kūno“
