Dar blogiau: tariamai nepriklausomas filmas gavo 250 tūkst. dolerių finansavimą iš Kanados mokesčių mokėtojų kišenės. Toliau juosta keliaus į Toronto kino festivalį, kurio programoje ji pristatoma kaip „kvapą gniaužiantis pasakojimas apie pasiaukojimą ir iliuzijų griūtį, kuriame kareiviai primena pėstininkus negarbingame žaidime“.
Ukrainiečiai ir jų draugai visa tai teisingai regi kaip išliekančios Rusijos hegemoninės įtakos pasaulio kultūrai dalį. Tai, ar už subsidijas ir kino festivalius atsakingi asmenys yra paprasčiausi neišmanėliai, ar jie yra apimti apsimestinio sąžiningumo, suteikiančio vienodą svorį tiek kaltininkui, tiek aukai, yra antraeilis dalykas. Rusijos istorija pasakojama, nes Rusija yra didelė ir svarbi. Ukraina? Tai jau darėme praėjusį mėnesį. Gal kitais metais.
Vienas atsakymas tam yra protestas. Sprendimų priėmėjai turėtų tikėtis kritikos audros už savo klaidas. Kelti klausimus turėtų įstatymų leidėjai. Rėmėjai – taip pat. Skųstis gali ir festivalių lankytojai. Jei pasiseks, A. Trofimovos propagandinis filmas galų gale pasitarnaus kaip karjeros žudikas visiems tiems, kas taip begėdiškai dalyvavo jį kuriant ir reklamuojant.
Tačiau šiuolaikinių (ar istorinių) rusiškų filmų, knygų ir paveikslų peikimas dėl paslėpto ar atviro imperialistinio turinio tėra dalis atsakymo. Ne mažiau svarbu skatinti alternatyvas. Ukrainos ir kitų dabartinių ar buvusių pavergtųjų tautų istorijos ir kultūros pristatymas yra teigiama atsvara.
Praėjusią savaitę į mano pašto dėžutę įkrito itin naudingas pavyzdys: beveik A. Trofimovos bendravardžio, garsaus „The Wall Street Journal“ žurnalisto Jaroslavo Trofimovo debiutinio romano „No Country for Love“ egzempliorius. Sovietų laikais Ukrainoje gimęs vyras parašė tris negrožinės literatūros knygas, tarp jų – pripažintą Rusijos invazijos pradžios istoriją „Our Enemies Will Vanish“.
Romane pasakojama apie XX amžiaus Ukrainos traumą pagrindinės veikėjos Deboros (vėliau – Darjos) akimis: trečiojo dešimtmečio pabaigoje ją pagauna naivaus ukrainiečių entuziazmo dėl komunizmo banga, o vėliau ji susiduria su badu, stalininiais valymais, karu, nacių ir sovietų antisemitizmu, rusifikacija, priverstiniu kolaboravimu, tremtimi ir kitais tų kankinančių dešimtmečių baisumais. Nepaisant bauginančio istorinio fono, J. Trofimovas lengvai įpina į siužetą būtinus faktus. Tie, kas laisvalaikiu neskaito istorijos knygų, nesijaus sėdintys paskaitoje.
Jis taip pat išvengia karikatūrizavimo. NKVD personažai itin įtikinami: žmogiškos ydos, tokios kaip bailumas ir godumas, skatina jų nežmonišką žiaurumą. Kasdienio gyvenimo, net ir pragariškiausiomis sąlygomis, aprašymai yra puikūs. Vienas būdingiausių Sovietų Sąjungos bruožų buvo kvapas. Jis tiesiog dvelkia iš romano puslapių.
Nenorėdamas išduoti siužeto, siūlau šią pastraipą, kad pajustumėte knygos gelmę ir galią: „Susiduriame su istorija. Istorija yra laukinis ir kraujo ištroškęs gyvūnas. Ji vėl siautėja šioje šalyje, laužydama ir perkurdama ją iš naujo. Jūs negalite jai pastoti kelio ir negalite jos sustabdyti. Galite tik tikėtis, kad ji, puldama ir nagais besiskindama kelią pirmyn, pralėks pro jus jūsų nekliudžiusi. Kad ji jūsų nepastebės. Kad sutraiškys ką nors kitą. Viskas, ką galite padaryti, tai stengtis būti nematomi. Nematomi, kad išgyventumėte.“
Taip kalbėta Ukrainoje XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Veiksmas lygiai taip pat galėtų vykti dabar, kuriame nors raketų nuniokotame mieste. Abejoju, ar A. Trofimova skaitys J. Trofimovą. Bet jūs galite. Ir jūsų draugai taip pat.
