Pernai tuometinis krašto ministras Laurynas Kaščiūnas paskelbė apie pradėtas formuoti karo komendantūras, kurių nariai kasmet bus mokomi ir ruošiami gynybai. Registruotis į komendantūras tiek moterys, tiek vyrai, taip esą galės užsitikrinti savo vaidmenį Lietuvos gynybos procese karo atveju.
Atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius pastebi, kad prie krašto gynybos prisidėti norinčių piliečių sparčiai daugėja ir tuo esą galima pasidžiaugti.
„Aš manau, komendantūros yra viena iš tų vietų, kai jau įsivažiuos, kur piliečiai ir galės kreiptis bet kokiu gynybos klausimu. <...> Bet reikėtų žiūrėti platesniu kontekstu, kiek papildomai ateina savanorių baigti bazinio rengimo devynių mėnesių kursą, kiek į šaulius įstoja. Bendrame kontekste matome tokią rimtą bangą, kuri prasidėjo po 2014 metų ir labai suaktyvėjo po 2022“, – „Žinių radijo“ laidoje „Istorinės paralelės“ kalba S. Guzevičius.
Tiesa, Lietuvos kariuomenės teigimu, šiuo metu skaičiuojama, kad į karo komendantūras yra užsirašę beveik 2300 asmenų.
Nors registracija pradėta dar pernai, kai kurie užsiregistravę žmonės tikina iki šiol negavę jokios informacijos apie būsimus mokymus ir toliau nežinantys, kokios būtų jų atsakomybės komendantūrose dienos X atveju. Kaip teigia portalas delfi.lt, užsiregistravusių – keli tūkstančiai, iki šiol apmokyti vos keli šimtai.
Šiemet nuo vasario 3 d. iki gruodžio 8 d. komendantūrų apmokymams visoje Lietuvoje planuojama šaukti 1000 užsiregistravusių žmonių. Per vienus mokymus siekiama parengti 70 – 90 žmonių.
Kyla nerimas dėl migrantų: kokia jų funkcija karo atveju?
Tačiau atsargos pulkininkas išskiria migrantus, kaip dabartinės geopolitinės situacijos pagrindinį išskirtinumą, mat neaišku, kokios bus jų reakcijos į Lietuvoje galinčius prasidėti karinius neramumus.
Oficialiais duomenimis, Lietuvoje yra 61 tūkstantis baltarusių, tačiau atsargos pulkininko teigimu, neoficialiais duomenimis, jų gali buti 60–80 tūkstančių. O štai leidimą gyventi Lietuvoje turinčių rusų Lietuvoje esą yra apie 15 tūkstančių.
„Tai yra 75 tūkstančiai žmonių ir ką jie? Mes girdime ir matome simbolių bandymą pasisavinti, apie Vilnių labai daug šnekų ir apie „Zapad“ pratybas ypač, visada sakoma, kad Vilnius turi priklausyti Baltarusijai, nes viduramžiais Lietuva buvo sukurta būtent pravoslavų baltarusių.
Mes to turime labai daug, aš, kai pamatau analitikų prezentacijas, tai ten plaukai šiaušiasi, kaip tai intensyvėja“, – pabrėžia S. Guzevičius.
Istorikas: istorinė atmintis rodo, kad tie, kurie garsiai kalba stosiantys ginti valstybės, lemiamu momentu atsitraukia
Istorikas, šaulys, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas Mindaugas Nefas, būdamas šauliu kone 20 metų, tikina žinantis savo funkciją karo atveju ir ją vykdyti turi pakankamai patirties.
Tačiau atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu žmonių girdimos nuotaikos bet kokia kaina ginti valstybę, gali pasikeisti realios grėsmės akivaizdoje, mat tą diktuoja ir istorinė patirtis.
„Natūralu, kad įgūdžius nuolat reikia atnaujinti, bet bazinis supratimas yra, o svarbiausia yra nusistatymas ir valia priešintis šitiems dalykams.
Iš istorijos turime labai daug pavyzdžių, kai žmonės, kurie sakė, kad jeigu tik užpuls, aš pirmas stovėsiu su šautuvu ir šaudysiu, bet okupacijos metu buvo pirmieji, kurie su gėlėmis sveikino ir išdavinėjo. Tokių asmenų tikrai mes labai nemažai turime ir iš civilių asmenų, ir iš karių, ir iš šaulių“, – „Žinių radijo“ laidoje „Istorinės paralelės“ akcentuoja istorikas M. Nefas.
Istorikas: kol kas kariuomenės skaičiai nėra priartėję prie tų, kuriuos turėjome ankstesnių karų metu
Paaiškindamas tokią tendenciją pažymi, kad inteligentai karo grėsmės akivaizdoje yra labiau linkę atsitraukti, o ne ginti valstybės žemes.
„Tarkime, jeigu mes prisimintumėme Partizanų karą antrosios sovietinės okupacijos metais, tai dauguma žmonių buvo iš kaimo, kurie iki tol dirbo savo žemės, sklypus, kuriuos daugelis buvo gavę pagal žemės reformą. Jie suprato, kad niekur kitur išsikėlę, pabėgę iš šalies, jie negalės savo sklypo išsikasti ir persinešti.
Todėl gynė savo valstybę, o nemaža dalis inteligentų tokių kaip aš šiandien manė, kad galime pasitraukti, palaukti, kol viskas nurims ar Amerika padės ir tada grįšime į laisvą šalį“, – primena jis.
Taigi, istoriko įsitikinimu, karo Lietuvoje atveju šalį stotų ginti nebūtinai tie, kurie atliko savanorišką karo tarnybą, prisijungė į komendantinius būrius ar į Šaulių sąjungą, bet ir piliečiai, norintys ginti savo turtą ar šeimas.
Vis dėlto M. Nefas mato galimybių, jog Lietuvos karių skaičius dabartiniame kontekste galėtų siekti Nepriklausomybės karo valstybę ginančių žmonių skaičius.
„Sakykime, bendrai tuo metu buvp virš 50 tūkst. žmonių, kurie aktyviau ar šiek tiek pasyviau su ginklu rankoje sugebėjo apginti mūsų šalies nepriklausomybę. Bet tuometinis karas savo sąlygomis gerokai skiriasi nuo, sakykime, Partizanų karo sąlygų ar nuo šiandieninio karo, nors Partizanų kare buvo skaičiuojama 30–40 tūkst. žmonių.
Šiandien dienai mūsų kariuomenės skaičiai nėra priartėję prie šitų skaičių, tačiau galėtų priartėti bent jau pirminėje karo fazėje, o vėliau ir didesnės pajėgos turėtų įsilieti“, – viliasi istorikas.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Istorinės paralelės“ stebėkite čia:
