Vis dėlto ir darbdaviai, ir ekonomistai vieningai sutaria, kad Lietuva 72 valandų darbo savaitės savo kailiu nepajus, atvirkščiai – mūsų darbo dienos arba valandos turėtų vis trumpėti. Tiesa, negreitai.
Rytai prieš Vakarus
996 – Kinijoje gerai žinomi skaičiai, nusakantys 72 valandas trunkančią darbo savaitę, kai darbuotojas dirba nuo 9 iki 21 val. šešias dienas per savaitę. Tokia darbo savaitė itin populiari Kinijos interneto ir technologijų milžinėse, kaip „Huawei“ ar „Alibaba“, kurios savo pažanga bando pranokti Vakarų lyderes.
Štai vienas „Alibaba“ įkūrėjų, milijardierius Jackas Ma, 996 darbo savaitę vadina „palaima“, akcentuodamas, kad be jos Kinijos ekonomika „veikiausiai prarastų gyvybingumą ir veržlumą“.
Be abejo, tokia praktika neišvengė kritikos – dar šiemet kilo protestai dėl itin ilgos darbo savaitės, kritikams pabrėžiant, jog dėl tokių ilgų darbo valandų darbuotojai rizikuoja paaukoti savo sveikatą.
Tuo metu daugumoje Vakarų kompanijų ne tik vis dar įprasta dirbti nuo 9 iki 17 val. penkias darbo dienas per savaitę, bet kai kur net imamasi trumpinti darbo valandų ar darbo dienų skaičių.
Pernai viena savivaldybė Danijoje pradėjo trejus metus truksiantį eksperimentą, kurio metu savivaldybės darbuotojai dirbs tik keturias dienas per savaitę. Tiesa, ne tik Vakarai bando tokią praktiką – „Microsoft“ padalinys Japonijoje pernai jau išbandė keturių darbo dienų savaitę nemažinant darbuotojų uždarbio ir visai neseniai paskelbė, kad darbuotojų produktyvumas išaugo 40 proc., jie jaučiasi laimingesni.
„Microsoft“ Japonijos padalinio prezidentas Takuya Hirano įmonės tinklapyje teigė: „Dirbkite trumpai, gerai pailsėkite ir daug išmokite“. Jis taip pat pridūrė norintis, kad darbuotojai suprastų, jog net dirbant trumpiau galima pasiekti tokius pat rezultatus.
Po bandymo Japonijoje pastebėta, kad darbuotojai 25 proc. rečiau prašė laisvadienių, o 92 proc. darbuotojų sakė, kad jiems trumpesnė darbo savaitė patiko.
Kokybė ar kiekybė?
Lietuva darbo rinkoje ilgai konkuravo dėl pigesnės darbo jėgos, tačiau ši ima brangti, todėl vis svarbiau tai, kiek vienas darbuotojas gali sukurti vertės, o tam reikalingas ir atitinkamas poilsis, mano Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas.
„Mes šiandien dar labai stipriai atsiliekame, nors norėtume artėti prie Vakarų darbo kultūros. Ir neišvengiamai taip bus, kadangi krūvis ir informacijos kiekis darbo vietai didėja, reikia vis daugiau sumanumo, žmogus turi ne tik pailsėti, bet ir atsipalaiduoti, pagriebti kultūrinės aplinkos. Dabar vyksta nuolatinis savęs tobulinimas ne tik profesinėje srityje, bet ir multikultūrinėje aplinkoje. Tam reikia laiko ir atstatyti jėgas“, – tv3.lt kalbėjo D. Arlauskas.
Būtent dėl to jis pasisako už trumpesnį darbo laiką, tačiau klausimą, kaip to imtis – ar trumpinant darbo valandų skaičių, ar didinant poilsio dienų skaičių – palieka atvirą, nors pats palaiko trumpesnę darbo dieną.
Be abejo, darbdavys, sutikdamas trumpinti darbo laiką, turi pasitikėti darbuotojais, kad šie išliks produktyvūs, tačiau D. Arlauskas mano, kad tai labiausiai aktualu kūrybiniame darbe.
„Darbas darbui nelygus, todėl kalbėkime apie tam tikrą metodą, kuris priklauso nuo darbo pobūdžio. Kūrybiniame darbe pasitikėjimas labai svarbus, čia be pasitikėjimo apskritai, galvoju, neįmanoma nieko sukurti, nes kitaip dirginsi žmogų, ką tu padarei, ką tu sugalvojai“, – svarstė D. Arlauskas.
O štai lengvesniuose reglamentuoti darbuose, anot D. Arlausko, galima įvertinti darbo kokybę ir kiekybę.
„Pas mus jau yra tokių darbų, kai matai kompiuteryje, ką žmogus padarė. Dabar nereikia, kaip anksčiau, kad sėdėtų darbuotojas darbe, o jeigu jo nėra, kad švarkas kabėtų, kad jis „būtų“ darbo vietoje. Mes ir kiekybiniais, ir kokybiniais rodikliais galime pamatuoti, yra daug nuotolinio darbo, o tu viską matai, ką jis daro“, – pastebėjo LDK prezidentas.
Kursime sau gražesnį gyvenimą
Kokybė darbe vienareikšmiškai svarbiau nei kiekybė, juo labiau, kad kiekybės prasme mes niekaip nesugebėsime konkuruoti su Pietryčių Azija, mano banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, per artimiausius 50 metų Vakarai investuos į savo gyvenimo būdą, jo kokybę, ekologiją ir estetiką ir tai bus mūsų konkurencinis pranašumas.
Ž. Mauricas pastebi, kad lietuviai, kaip ir dalis azijiečių, neturi gero estetikos ir grožio suvokimo, menkai rūpinasi savo aplinka, dizainu, menu, todėl mums derėtų pasimokyti „gražaus gyvenimo“ sąvokos iš italų, prancūzų, skandinavų, kurie net savo darbo aplinkoje bando kurti harmoniją, megzti ryšį su gamta.
„O Rytuose atvirkščiai – didelis spaudimas žmonėms, skubėjimas. Mokyklose milžiniškas skirtumas, nes vaikai praktiškai visada dirba, net daugiau nei 996, beveik neturi laiko būti su draugais, žaisti, galima sakyti, kad, mūsų akimis žiūrint, jie net nelabai turi vaikystės“, – tv3.lt kalbėjo Ž. Mauricas.
Jis juokiasi, kad komunizmo laikais žmonėms buvo neįprasta tiesiog sėdėti ant suoliuko ir grožėtis gamta, nes ant suoliuko arba reikia sėdėti purvinomis rankomis, esą ką tik po darbo, arba gerti ir rūkyti. Toks požiūris į darbo imitavimą gajus Azijoje ir vis dar būdingas daliai lietuvių.
„Psichologiškai vis dar labai daug žmonių turi įsivaizdavimą, kad, jeigu dirbi, tu turi dirbti, kažką daryti, o jeigu išeini iš darbo anksčiau 10 minučių, tai kažkokia labai didelė gėda, kaip Azijoje“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
Kada Lietuvoje laukti pokyčių?
Ir D. Arlauskas, ir Ž. Mauricas vieningai sutaria, kad Lietuvos darbuotojai reikšmingus darbo laiko pokyčius išvys dar negreitai, galbūt tik pasikeitus kartoms.
„Pirmiausiai, turi pakeisti tą senąją kartą, verslininkus, kurie nuo kooperatyvų sukūrė savo verslą, kurie per 30 metų nelabai turėjo galimybių naujos vadybos mokytis, nes jie yra ir savininkai, ir administratoriai. Matau, koks yra didelis nepasitikėjimas net perduoti verslą savo vaikams, artimiesiems, ką kalbėti apie pasitikėjimą visiškai kitais žmonėmis“, – sakė D. Arlauskas.
Ž. Mauricas mano, kad Lietuva turi dideles galimybes kurti laisvesnius darbo santykius, tačiau mes dar nesame tam pasiruošę. Čia pat jis primena, kad dalis Lietuvos įmonių jau taiko tokią praktiką.
„Kai kas siūlo keturių darbo dienų savaitę, kai kas leidžia darbuotojams savanoriškai pasirinkti darbo užmokestį, aišku, atitinkamai jie įsipareigoja tam tikrus darbus padaryti. Tai tie dalykai ateina. Bet Lietuva yra labai nevienalytė, nes vienos įmonės labai toli pažengusios, o kitos atsilieka net nuo to azijietiško mentaliteto, yra kažkur įstrigusios tarp posovietinės erdvės ir Azijos“, – stebėjosi ekonomistas.
Jo manymu, tokia maža ir žalumos pilna šalis kaip Lietuva gali sekti Danijos pavyzdžiu, tačiau dabar mums svarbiausia užtikrinti, kad darbuotojai ir gyventojai jaustųsi gerai.
„Mūsų ir gyventojų skaičius mažas, ir emigracijos grėsmė, tai mes turime labai jaukią aplinką sukurti, turime labai jaukūs būti. Nes mes neturime kažkokio labai šilto klimato, tai turime sukurti kiek įmanoma didesnį jaukumą, pasitikėjimą vieniems kitais ir per darbo santykius. Ir mes turime eiti Šiaurės šalių keliu, kalbant apie darbo santykius“, – siūlė Ž. Mauricas.
