„Dėmesio centre“ studijoje – krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir karybos ekspertas atsargos majoras Darius Antanaitis.
Anušaitis sako, kad HIMARS sistemų pirkimui buvo ruoštasi ilgą laiką, o sutarties pasirašymas turėtų įvykti jau gruodį.
„Mes perkame sistemas kartu su šimtais raketų, visais įgalintojais, valdymo centru, programine įranga, mokymais, logistika ir t.t., todėl tai nėra tiktai kaina už paleidėjus. <...> Mes turėsime 8, latviai ir estai – po 6.
Mes prieš metus su latviais ir estais vis dėlto sutarėme vystyti šiuos pajėgumus, atitinkamai buvo numatyta ir didinti biudžetus, nes pajėgumas yra nepigus – iki pusės milijardo, nes niekas nežino, dar kol kas konkrečios kainos, nes čia yra riba apibrėžta. <...> Dabar departamentas (JAV valstybės departamentas, – red. past.) perduoda dokumentus kongresui, o kongresas jau „išrašo“ finalinį leidimą ir gruodžio mėnesį jau bus galima pasirašyti sutartį“, – pasakoja A. Anušauskas.
Krašto apsaugos ministras papasakojo apie perkamų sistemų efektyvumą.
„Dar iki Ukrainos įvykių mes žinojome apie tokias sistemas, apie jas kalbėjom, tačiau karas Ukrainoje parodė efektyvumą. Tai yra vis tiek ginkluotė, kuri leidžia įgyti persvarą. Sakyčiau, kad tai – strateginio ginklo elementas kaip minimum. Nes ukrainiečiai, kurie turi ne tokį didelį kiekį, lyginant su Vakarų valstybėmis, sugebėjo juos efektyviai išnaudoti. Tas efektyvumas, tikslumas, taiklumas, kai reikia mažai amunicijos, bet pasiekiamas maksimalus rezultatas, leidžia vertinti šią ginkluotę kaip efektyvią.
Lietuva perka keturių rūšių raketas ir trijų atstumų – nuo 15 iki 92, 150 km ir iki 300 km. Aišku, tos raketos brangiausios, jų gal ne tiek daug, bet, kita vertus, tai vis tiek yra atgrasymo priemonė ir priešininkas turi žinoti, kad mes turim tokią ginkluotę ir ją ginantis galima panaudoti“, – pasakojo A. Anušauskas
Kodėl šis ginklas yra pranašesnis už dabar Lietuvos turimas sistemas? D. Antanaitis sako, kad reikėtų kalbėti ne apie pranašumą, o apie gynybos sistemos visumą, kurią HIMARS ir papildys.
„Negalime sakyti, kad jis kažkuo pranašesnis ar nepranašesnis už dabar turimus, jis papildo bendrą gynybinę sistemą. Įsivaizduokim kariuomenę: yra karys, kuris turi šautuvą ir gali šaudyti iki 400 metrų. Tada turime kulkosvaidininką, kuris gali šaudyti iki 600 metrų. Tada mes turime minosvaidį, kuris šaudo iki 10 km. Tada turime haubicas, kurios šaudo iki 40 km. Ir dabar mes turime HIMARS, kuris gali šaudyti iki 300 km. Tai mes sudarome daugiasluoksnę gynybą.
Jeigu pėstininkas su savo 400 metrų atstumų gali naikinti kitą pėstininką, minosvaidis gali naikinti jau giliau priešų užnugaryje esančius taikinius, mūsų haubicos gali šaudyt dar toliau, tai tuo metu HIMARS gali naikinti divizijos arba netgi korpuso bazes, vadavietes, aerodromus ir kitus svarbius taikinius. Taigi HIMARS yra dar viena sistema, kuri papildo bendrą Lietuvos gynybą. Aš manau, kad mes turime turėti įrankius, kurie gali leisti mums naikinti taikinius giliai priešo užnugaryje“, – kalba D. Antanaitis.
Beveik pusė milijardo eurų – rekordinis pirkinys Lietuvos kariuomenės istorijoje. Tai kone trečdalis metinio gynybos biudžeto. Kaip vyks išmokėjimas?
„Per penkerius metus. Tol, kol 2025-2026 metais pradėsime gauti sistemas su amunicija, tuo metu mokėjimai pasibaigs. Tai iš esmės 2026 metais, gaudami paskutinę įrangą, mes baigsim mokėjimus. Bet turiu pasakyti, kad ši suma jau suplanuota, pinigai yra numatyti ir skirti, tai nėra kažkoks siurprizas“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Ar priešas gali turėti „priešnuodžių“ tokiai sistemai? Kuo tai skiriasi nuo kitų ginklų rūšių? Kodėl taip sunkiai numušamos HIMARS raketos? D. Antanaitis teigia, kad šios sistemos yra ypač mobilios ir kelia priešui daug problemų.
„Visų pirma, ji yra labai mobili. Tai nėra kažkokia gremėzdiška sistema. Tai sistema, kuri yra sumontuota ant sunkvežimių ir gali pasirodyti bet kur ir bet kada. Todėl priešui sužinoti, iš kur ji iššaus, yra praktiškai neįmanoma. Jei naudojama palydovinė žvalgyba, tai nereikia siųsti žmonių pamatyti taikinį, į kurį šaudys HIMARS. Tu tiesiog gali per palydovą pamatyti ir nustatyti taikinį, taigi, priešas nežino, į kur tu šausi. Ir tokiu būdu iš nežinomos vietos šaunama į nežinomą taikinį. O visur išstatyti priešraketinę gynybą priešas neturi galimybių.
Todėl, jei turi kažkokį įrankį, bet nemoki juo naudotis, įrankis nieko vertas. Todėl kalbant apie HIMARS, mes turime kalbėti apie sistemą, tai yra ir žmonės, kurie operuoja HIMARS, turime kalbėti ir apie žvalgybos bei kontržvalgybos vystymą, nes mes turime išlaikyti tą konfidencialumą sistemos buvimo vietos. Taip pat duomenų perdavimas, šifravimas, galbūt ateityje netgi reikėtų pagalvoti ir apie palydovinę žvalgybą, nes 70-300 kilometrų siųsti žvalgą pakankamai rizikinga.
O palydovas yra pakankamai įdomus dalykas, nes HIMARS, kaip ir mūsų haubicos ar kovos mašinos „Vilkas“, dėl jų pradeda vystytis dar kiti pajėgumai, kurie aptarnauja: žvalgyba, logistika. Taigi apie HIMARS sistemą mes turime kalbėti ne kaip apie raketas ant sunkvežimio, reikia kalbėti, kad turime viską išvystyti aplink ir tai tarnaus ne tik HIMARS, o ir Lietuvos kariuomenei, bei, drįsčiau sakyti, ir NATO“, – pasakojo D. Antanaitis.
