Šis karas, pasak saugumo ir gynybos specialistų, keičia ne tik Europos geopolitiką ir saugumo struktūrą, bet ir atskleidžia pamirštas ar dar neišmoktas karo pamokas. Parodo, kaip kariaujama XXI amžiuje, kas svarbu, o kas – ne, kokie ginklai efektyviausi ir kokios pamokos – skaudžiausios.
Nauji pirkiniai ir senos svajonės
Tai suprato ir Lietuva per mažiau nei metus pareiškusi apie krūvą planuojamų naujų karinių pirkimų ir nedrąsiai svajojanti apie oro gynybos sistemų „Patriot“ dislokavimą Baltijos šalyse. Tiesa, šis noras vienai šaliai itin sunkiai išpildomas, todėl turėtų kooperuotis kelios valstybės, arba bus galvojami kiti „Patriot“ dislokavimo Baltijos šalyse variantai.
Paskutinis Lietuvos krašto ministerijos paskelbtas naujos ginkluotės įsigijimo projektas buvo paviešintas vos prieš savaitę, pranešta, kad Lietuva susitarė su Prancūzija dėl dėl haubicų „Caesar Mark II“ įsigijimo. Lietuvos kariuomenės gynybinius pajėgumus papildys 18 vienetų naujos kartos 155 mm savaeigių ratinių haubicų.
„Analizuodami karo eigą Ukrainoje matome poreikį sustiprinti Lietuvos kariuomenės tiesioginės ugnies paramą. Lietuva tęsia nuolatinę karinę paramą Ukrainai karine technika, todėl mums kyla poreikis atstatyti ir savo pajėgumus. Būtent todėl nuspręsta įsigyti „Caesar Mark II“ naujosios kartos artilerijos sistemas, kurios bus universalios ir pritaikytos įvairioms artilerijos užduotims. Sprendimas priimtas atsižvelgus į karinius specialistų vertinimus. Karas Ukrainoje parodė, kokią didelę reikšmę mūšio lauke turi artilerija, šis pajėgumas Lietuvos kariuomenei yra gyvybiškai svarbus“, – žiniasklaidai sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Garsiai nuskambėjo ir Lietuvos pareiškimas, kad pirksime HIMARS, dėl šio pirkinio A. Anušauskas net buvo nuvykęs į JAV ir susitiko su Pentagono vadovu Lloydu Austinu. Gruodžio viduryje pranešta, kad už preliminarią 495 milijonų JAV dolerių kainą Lietuva iš JAV perka aštuonias mobilias raketų paleidimo sistemas HIMARS kartu su kelių tipų raketomis, tarp jų ir ilgojo nuotolio, kurios pasiekia taikinius už 300 kilometrų.
Lietuva pirmųjų HIMARS sistemų turėtų sulaukti 2025-aisiais. Tokias pat sistemas perka ir Estija. HIMARS, kuriuos JAV perdavė Ukrainai, smarkiai įtakojo karo eigą.
Žiniasklaida prie kelias savaites taip pat apžvelgė Lietuvos dešimt didžiausių ginkluotės ir karinės technikos pirkinių per pastarąjį dešimtmetį. Įsigijimai pateikiami to meto kainomis. Kariuomenės pirkiniai pateikiami, remiantis viešais šaltiniais:
HIMARS sistemos. Sutartis dėl aštuonių raketinių artilerijos sistemų dar nepasirašyta, tačiau numanoma sandorio vertė su „Lockheed Martin“ siekia 495 mln. dolerių (apie 493 mln. eurų). Kartu Lietuva perka įvairių HIMARS pritaikytų raketų, tarp jų – vadinamąsias ATACMS, jų šūvio nuotolis siekia 300 kilometrų.
Šarvuočiai. Sutartis dėl 88 šarvuočių įsigijimo pasirašyta 2016 rugpjūtį, jos vertė – 386 mln. eurų. Maždaug pusė šių šarvuočių jau yra pasiekę Lietuvą, likusi dalis turėtų būti pristatyti kitų metų viduryje. Dėl įvairių trūkumų šių šarvuočių, Lietuvoje vadinamų „Vilkais“, pristatymas ne kartą vėlavo, o vasarą paaiškėjo, kad į šalį atgabenta karinė technika dėl trūkumų, susijusių su programine įranga, negali būti naudojama pagal paskirtį. Galiausiai brokas pašalintas. Be kita ko, Lietuva siekia įsigyti dar 120 tokių šarvuočių. Pėstininkų kovos mašinoms kovinį bokštelį gamino Izraelio įmonė, o patį šarvuotį – Vokietijos konsorciumas.
Šarvuoti visureigiai. Dėl 200 amerikietiškų šarvuotų visureigių JLTV įsigijimo už 145 mln. eurų Lietuva sutartį pasirašė 2019 metų lapkritį, tačiau šiemet spalį ją atnaujino, padidindama iš „Oshkosh Defence“ perkamų mašinų skaičių iki 500. Tad galutinė sandorio vertė siekia apie 334 mln. eurų, iš jų apie 5 proc. lėšų bus skirta iš JAV paramos fondų. Į šią sumą įskaičiuoti visureigiai, ginkluotė, ryšio, stebėjimo įranga, personalo rengimas, įrankiai, dvejų metų atsarginių dalių paketas. Įsigyjami visureigiai yra su bokšteliais, apginkluoti 12,7 mm kulkosvaidžiais M2 QCB.
Sraigtasparniai I. 2020 metų lapkritį Lietuva pasirašė sutartį su JAV dėl keturių karinių sraigtasparnių „Black Hawk“ įsigijimo. Sandorio vertė siekė 181 mln. eurų, šiam pirkimui JAV skyrė 26 mln. eurų paramą. Pirmieji sraigtasparniai Lietuvą turėtų pasiekti 2024 metų pabaigoje. Anot kariuomenės, naujieji sraigtasparniai sudarys sąlygas Lietuvos kariuomenei efektyviau vykdyti karinį rengimą, naudoti juos pėstininkams paramai iš oro teikti, greitai permesti nedidelius karinius vienetus, tai pat medicininei evakuacijai ir kitoms užduotims.
Prieštankinės sistemos. Praėjusių metų pabaigoje Lietuva su JAV sutarė už 86 mln. eurų įsigyti 230 papildomų prieštankinių raketų sistemų „Javelin“. Jas sudaro 230 raketų, 20 paleidiklių, kitos sistemos įrangos. Lietuvos kariuomenei šios atsargos bus perduodamos dalimis nuo 2024-ųjų iki 2028-ųjų. Iki sutarties papildymo JAV Lietuvai iki 2024 metų turėjo pristatyti 111 raketų, dešimt paleidiklių už 25 mln. eurų. Bendra atnaujinto sandorio vertė siekia 111 mln. eurų. Per dešimtmetį apie įvairius papildomus šios ginkluotės įsigijimus pranešta dar kelis kartus – sumos svyruoja nuo kelių iki keliasdešimt milijonų.
Oro gynybos sistemos I. Priešlėktuvinės gynybos sistemos 2017 metų spalį įsigytos iš Norvegijos įmonės „Kongsberg“ už 110 mln. eurų. Raketos gali skrieti keliasdešimt kilometrų ir numušti taikinius 15 kilometrų aukštyje. NASAMS – plačiausiai naudojama vidutinio nuotolio oro gynybos sistema NATO valstybėse, ji naudojama ir Baltųjų rūmų apsaugai. Šiuo metu Lietuva svarsto įsigyti daugiau šių sistemų.
Sunkvežimiai. Sutartį su Vokietijos įmone „Daimler AG“ Lietuva pasirašė 2015 metų pabaigoje. Pagal ją į Lietuvą iki 2020-ųjų pabaigos pristatyti 340 sunkvežimiai „Unimog U5000“. Vėliau sutartis pratęsta, ir 2021 metais į šalį atgabenti dar 42 tokie sunkvežimiai. Bendra sandorio vertė – apie 80 mln.eurų. Naujieji sunkvežimiai skirti Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgoms, siekiant atnaujinti sunkvežimių parką.Haubicos. 2015-ųjų rugsėjį Lietuva pasirašė sutartį su Vokietijos gynybos ministerija dėl 18-os savaeigių haubicų „PzH2000“ („Panzerhaubitze 2000“) įsigijimo. Pirmosios haubicos Lietuvos kariuomenę pasiekė 2018 metais, paskutiniosios – šių metų pavasarį. Įgyvendinant „PzH2000“ įsigijimo projektą, Artilerijos batalionas taip pat anksčiau gavo suremontuotus ir pritaikytus ugnies valdymo centrų funkcijai šarvuočius M577, modernizuotus remonto ir evakuacijos tankus BPz2, priešakinių stebėtojų ir oro atakos valdymo bei kitą karinę įrangą. Šio projekto projekto vertė – 58,3 mln. eurų.
Sraigtasparniai II. Sutartį dėl trijų sraigtasparnių AS 365 „Dauphin“ Lietuva pasirašė 2013 metų spalį. Įrangos kaina siekė 180 mln. litų (daugiau nei 52 mln. eurų), ji nusipirkta iš tuometinės Prancūzijos įmonės „Eurocopter“. Dalis sraigtasparnių įsigijimo išlaidų dengtos iš Europos Sąjungos paramos lėšų. Jie naudojami paieškos ir gelbėjimo funkcijoms atlikti.
Oro gynybos sistemos II. Sutartis dėl šių sistemų įsigijimo su Lenkijos įmone „Mesko“ pasirašyta 2014 metų rugsėjį. Įsigytos ginkluotės kiekis neatskleidžiamas, o sutarties vertė siekia maždaug 34 mln. eurų. GROM gali sunaikinti taikinį atstumu nuo 400 metrų iki 5,5 kilometro bei aukštyje nuo dešimt metrų iki 3,5 kilometro.
Artilerijos atgimimas visus nustebino
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas, kalbėdamas apie tai, kokios ginkluotės reikia Lietuvai ir kas pasiteisino, o kas ne Ukrainoje, sako, kad mes nesėdime sudėję rankų, perkame ginkluotę ir mokomės iš Ukrainos karo kasdienybės. Tos pamokos, pasak jo, neįkainojamos.
„Karas Ukrainoje parodė, koks didelis yra artilerijos vaidmuo, tiek vykdant puolamąsias operacijas, tiek užtikrinant gynybą. Akivaizdu, kad tai buvo didžiausias elementas, kuris nustebino analitikus ir karinius planuotojus. Didelė dalis Vakarų valstybių turėjo nedaug tokio tipo artilerijos sistemų. Buvo manoma, kad karas turėtų būti manevrinis, greitas, judantis, o fronto linija slenkanti.
Prioritetas buvo teikiamas greitiems elementams, bet Ukrainos pamokos rodo, kad artilerijos svarba niekur nedingo. Ji išaugo, ypatingai tokių sistemų, kaip HIMARS, kurios dideliu atstumu gali naikinti priešo pajėgas, logistikos grandines, amunicijos sankaupas. Sunaikinus priešo pajėgas toli nuo linijos, priešas nebeturi kuo pasipildyti praretėjusių gretų“, – sakė jis, patvirtinęs, kad HIMARS artilerinės sistemos pirkimas ir buvo Lietuvos prioritetas atsižvelgus į skaudžias Ukrainos pamokas.
Tiesa, Lietuva karinius pirkimus vykdė pamažu ir anksčiau, yra užsisakiusi ir laivų-minininkų iš Jungtinės Karalystės, šiuo metu laukia kol bus įvykdytas šis užsakymas.
„Yra ir visureigiai nauji nupirkti, „Vilkai“ nauji, taip pat ir haubicos PZH 2000 vokiškos. Dabar karinių pirkimų vyksta tikrai daug, kariuomenės modernizacija didelė. Taip pat svarbu nepamiršti mažesnių pirkimų, tokių, kaip šaudmenys, amunicija, šalmai. Tokie dalykai taip pat svarbu, kaip ir rimtesni ginklai. Tam, kad būtų galima vykdyti efektyvią gynybą, turi būti visas spektras ginkluotės ir ją papildančių elementų.
Oro gynyba yra taip pat labai svarbi, Lietuva jau turi trumpo ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas. Tokių sistemų reikia daug daugiau, nes, kaip ir buvo galima prognozuoti prieš Rusijos-Ukrainos karo pradžią – pirmoji karo banga yra oro atakos. Jomis bandoma sunaikinti karinę infrastruktūrą, oro uostus, ginklų sankaupas ar kitus karinius objektus. Oro sistemos turi suvaidinti svarbų vaidmenį neutralizuojant pirmąsias oro atakas.
Sakyčiau, kad Lietuvos kariuomenė ateityje taip pat galvoja apie daugiau oro gynybos sistemų. Galbūt bus deramasi ir dėl „Patriot“ oro gynybos sistemų, bet jos labai brangios. Todėl gal reiks bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, o gal JAV rotacinės pajėgos jas atsivežtų ir čia prižiūrėtų, tai būtų jų nuosavybė. Veikiausiai diskusijos šiuo klausimu vyksta. Lenkija turi „Patriot“, jos yra iš JAV, perduotos per vokiečius. Tai – tolimojo nuotolio oro gynybos sistema“, – kalbėjo profesorius.
Karas parodė, kas veikia, o kas – ne
Jis pridūrė, kad dronai šiuolaikiniame kare taip pat labai svarbu, o dronų ir artilerijos sąveika, tokia, kokią matome šiandien Ukrainoje – beprecedentis atvejis kare.
„Yra kelių rūšių dronai, didieji, kurie atlieka smūgius bombomis, bet yra ir mažų, nebrangių, bet labai reikalingų dronų. Jie leidžia koreguoti artilerijos ugnį, atlikti priešo pajėgų stebėjimą ir artilerijos pagalba jį sunaikinti. Tiesa, apie 90 proc. mažųjų dronų yra prarandama, todėl mažų dronų, tokių pigių elementų gynyboje šiuo metu labai reikia, kad būtų galima užtikrinti pajėgų judėjimą, artilerijos sistemų gynybą.
Didžiųjų dronų panaudojimas buvo matomas Vidurio Rytuose, Afganistane. Jie buvo naudojami nedidelėms priešų grupėms naikinti, bet, kai yra didelės grupės, tokias priemones naudoti būtų brangu, todėl mažieji dronai ir artilerijos sistemos yra nepamainomi, nors jų netenkama labai daug, jie dažnai perimami, sunaikinami elektroninėmis ar kitokiomis priemonėmis“, – kalbėjo G. Česnakas.
Jis pridūrė, kad karas Ukrainoje parodė ir pakrantės saugos sistemų svarbą, nes tik dėl jų pavyko išvengti desanto išsilaipinimo tam tikrose Ukrainos pakrantės vietose.
„Raketos „Harpun“ arba „Neptun“, parodė savo svarbą, net kreiseris „Maskva“ taip buvo paskandintas. Dronų ir raketų sąveika šiuo atveju labai svarbi, valstybė gali beveik neturėti karinių jūrų pajėgų, bet sugebėti apriboti priešo galimybes veikti, išlaipinti desantą“, – kalbėjo karo akademijos profesorius.
Anot jo, karas Ukrainoje davė tiek daug senų ir naujų pamokų, kad dar ilgą laiką strategai ir karininkai turės ką veikti. Šis karas dar kartą patvirtino, regis, senai žinomą, bet nuolat kartojamą dalyką – logistikos grandinių svarbą. Buvo ir dalykų, kurie Ukrainoje nepasiteisino arba pasirodė esą per daug brangūs. Tarkime, Ukrainai buvo perduota nemažai prieštankinių ginklų, nešiojamų.
„Pradžioje ukrainiečiai turėjo jų panaudojimo problemų, batareikų trūko, o paskui paaiškėjo, kad jų reikia labai daug, nes vienas šūvis nesunaikina viso tanko. Iš rusų pusės nepasiteisinę dalykai, matyt, buvo bandymas kariauti su naikintuvų, sraigtasparnių pagalba. Daug jų buvo numušta, o rusai nesugebėjo koordinuoti puolamųjų veiksmų, neturėjo naujausių žemėlapių, nederino savo veiksmų. Todėl dabar visos raketos, kurias rusai paleidžia iš naikintuvų, yra paleidžiamos iš Rusijos teritorijos arba iš okupuotų žemių, į ukrainiečių pusę jie jau neskrenda, veikia iš toliau“, – sakė profesorius.
Jis pabrėžė, kad ginant Ukrainą, pirmosiomis karo dienomis ginant Kijyvą buvo svarbūs ne tik ginklai, bet ir karui paruošti žmonės, tie, kurie mokėjo laikyti ginklą rankose ir juo naudotis, nors nebuvo reguliariosios kariuomenės dalis.
„Žmonės turėję karo patirtį buvo labai svarbūs, juos buvo galima greitai mobilizuoti ir jų buvo daug. Tankai taip pat svarbūs kare ir net ne dėl savo tiesioginės paskirties, tarkime dabar tankus naudoja, kaip artilerines sistemas. Tai nėra itin gerai patiems tankams, bet padeda kare. Taip pat veržtis į priekį tankai labai naudingi, tai matėme ukrainiečiams atsiiminėjant Charkivo sritį. Neatsitiktinai ir Ukraina prašo tankų iš Vakarų partnerių, viskas tam, kad šie galėtų judėti puolimo atveju. Tiesa, negalima sakyti, kad jei turėsi vieną gerą ginklą, tai tikrai laimėsi. Reikia efektyvios sistemos, ginklų sąveikos“, – sakė G. Česnakas.
Jis pridūrė, kad po šio karo bus nemažai pergalvojimo, kaip reikia kariauti, ką reikia keisti. Tarkime, NATO, pasak jo, buvo atpratusi kariauti prieš didelę valstybę-priešininkę. Visi iki tol buvę NATO karai vyko toli ir prieš grupuotes, teroristus.
Todėl yra ginklų, šaudmenų stygius sandėliuose. Matyt, pasak profesoriaus, pirmiausia visi pasidarys paprastą išvadą – reikia amunicijos ir jos reikia daug, nes kasdien stebime, kiek daug šaudmenų yra panaudojama kare.
„Gynybos sektorius, ypatingai Europoje, buvo susitraukęs. Valstybes nepakankamai investavo į konvencinius pajėgumus, daugiau dėmesio skyrė ekspediciniams pajėgumams. Bet konvencinių pajėgumų, tankų, šarvuočių – reikia. Ir jų reikia daug, nes tokie dalykai dėvisi. Kita pamoka – kariai. Jų reikia nemažai ir jie turi būti parengti.
Nuo Šaltojo karo pabaigos buvo telkiamasi į nedideles pajėgas, bet akivaizdu, kad reikia ir didesnių paruoštų pajėgumų. Ką, beje, daro lenkai. Jie perka tankus, priešlėktuvinę gynybą, didina kariuomenę. Jie supranta, kad yra greta fronto linijos ir negali būti garantuoti dėl savo saugumo. Atsirado supratimas, kad didelės apimties karas gali vykti ir jis gali prasidėti greitai ir nenuspėjamai“, – sakė profesorius G. Česnakas, pabrėžęs, kad tam, žinoma, reikia daug pinigų.
Mažos valstybės, tokios, kaip mes, turi gerai apgalvoti savo karinius pirkinius, reikia, kad nauji dalykai būtų suderinti su jau turimais. Su Latvija ir Estija Lietuva savo pirkinių nederina, mes nesisinchronizuojame, nors kalbų apie tai būta.
