Fašizmas buvo nugalėtas tik Antrojo pasaulinio karo mūšio laukuose. Dabar jis vėl sugrįžo – ir šį kartą fašistinį naikinimo karą kovojanti šalis yra Rusija. Jei Rusija laimės, fašistai visame pasaulyje bus paguosti.
Mes klystame manydami, kad fašizmas turi tik tam tikrą siaurai apibrėžtą vaizdą ir formą, klystame matydami jį tik kaip Hitlerio ir Holokausto vaizdą. Fašizmas gimė Italijoje, buvo populiarus Rumunijoje, kur fašistai buvo stačiatikiai, svajojantys apie smurto išvalymą. Fašizmas turėjo šalininkų visoje Europoje (ir Amerikoje). Visomis atmainomis tai buvo valios triumfas prieš protą.
Būtent dėl to neįmanoma pateikti visus tenkinančio ir viską paaiškinančio fašizmo apibrėžimo. Žmonės dažnai aršiai nesutaria dėl to, kas yra fašizmas. Tačiau šiandieninė Rusija atitinka daugumą kriterijų, kuriuos linkę taikyti mokslininkai.
Fašizmas turi lyderio kultą, Rusijos lyderis yra Vladimiras Putinas. Rusijoje klesti mirusiųjų kultas sutelktas aplink Antrąjį pasaulinį karą ir jo didvyrius. Rusijoje taip pat gajus mitas apie imperinės didybės aukso amžių, kurį turi atkurti žiaurus, bet būtinas karas, žmogžudiškas karas prieš Ukrainą.
Tai ne pirmas kartas, kai Ukraina yra fašistinio karo objektas. Šalies užkariavimas buvo pagrindinis Hitlerio karo tikslas 1941 m.
Hitleris manė, kad Sovietų Sąjunga, tuomet valdžiusi Ukrainą, yra žydų valstybė: jis planavo sovietų valdžią pakeisti sava ir pretenduoti į derlingas Ukrainos žemes.
Tokiu atveju, manė Hitleris, Sovietų Sąjunga badautų, o Vokietija taptų imperija. Jis įsivaizdavo, kad tai bus lengva, nes Sovietų Sąjunga, jo nuomone, buvo dirbtinis kūrinys, o ukrainiečiai – kolonijinė tauta.
Panašumai su Putino karu stebina. Kremlius apibrėžia Ukrainą kaip dirbtinę valstybę, kurios žydų prezidentas įrodo, kad ji negali būti tikra. Panaikinus nedidelį elitą, mąstoma, masės mielai priimtų Rusijos viešpatavimą. Šiandien būtent Rusija sabotuoja ukrainietiškų grūdų išvežimą taip grasindama badu pasaulio pietuose.
Daugelis abejoja, ar šiandieninė Rusija yra fašistinė, nes Stalino Sovietų Sąjunga save apibūdino kaip antifašistinę. Tačiau šis vertinimas nepadėjo apibrėžti, kas yra fašizmas – ir šiandien tai aktualu, nes nesinori klaidinti.
Padedama amerikiečių, britų ir kitų sąjungininkų, Sovietų Sąjunga 1945 m. nugalėjo nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkus. Tačiau jos pasipriešinimas fašizmui buvo nenuoseklus.
Prieš Hitleriui atėjus į valdžią 1933 m., sovietai fašistus laikė tik dar vienu kapitalistiniu priešu. Europos komunistų partijos visas kitas partijas turėjo traktuoti kaip priešus. Ši politika iš tikrųjų prisidėjo prie Hitlerio pakilimo, nors komunistų skaičius viršijo nacius, vokiečių komunistai ir socialistai negalėjo bendradarbiauti.
Po šio fiasko Stalinas pakoregavo savo politiką, reikalaudamas, kad Europos komunistų partijos sudarytų koalicijas ir blokuotų fašistus.
Tai truko neilgai. 1939 m. Sovietų Sąjunga prisijungė prie nacistinės Vokietijos kaip de facto sąjungininkė, ir abi valstybės kartu įsiveržė į Lenkiją. Nacių kalbos buvo perspausdintos sovietų spaudoje, o nacių pareigūnai žavėjosi sovietų veiksmingumu atliekant masinius trėmimus.
Tačiau šiandien rusai apie tai nekalba, nes tai daryti yra nusikaltimas. Nepatogi istorija Rusijoje nėra garsiai įvardijama.
Antrasis pasaulinis karas yra Putino istorinio mito apie Rusijos nekaltumą ir prarastą didybę elementas, nes Rusija turi turėti aukos ir pergalės monopolį.
Faktas, kad Stalinas įgalino Antrąjį pasaulinį karą, bendradarbiaudamas su Hitleriu ir pasidalydamas Lenkiją yra nutylimas, o daugelio nė neįsivaizduojamas.
Stalino lankstumas fašizmo atžvilgiu yra raktas į šiandienos Rusijos supratimą. Stalino valdymo laikais fašizmas iš pradžių buvo nepavojingas, paskui buvo blogas, vėliau, kai dalijosi Lenkiją tapo geru, o kai Hitleris išdavė Staliną ir Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą – vėl blogu.
Tačiau niekas niekada neapibrėžė, ką tai reiškia. Tai buvo dėžutė, į kurią buvo galima įdėti bet ką. Per parodomuosius teismus Sovietų Sąjungoje komunistai buvo vadinami fašistais. Šaltojo karo metu amerikiečiai ir britai tapo fašistais.
Ir „antifašizmas“ nesutrukdė Stalinui nusitaikyti į žydus per paskutinį valymą, nei jo įpėdiniams supainioti Izraelį su nacistine Vokietija.
Sovietinis antifašizmas nebuvo forma, bet ne turinys ir reiškė tik priešo apibrėžimą, jis pasiūlė fašizmui užpakalines duris grįžti į Rusiją.
XXI amžiaus Rusijoje „antifašizmas“ tiesiog tapo Rusijos lyderio teise apibrėžti nacionalinius priešus. Tikriesiems Rusijos fašistams, tokiems kaip Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas, buvo suteikta erdvė pasireikšti.
O pats Putinas mėgsta tarpukario Rusijos fašisto Ivano Iljino kūrybą. Prezidentui „fašistas“ ar „nacis“ yra tas, kuris prieštarauja jam arba jo planui sunaikinti Ukrainą. Ukrainiečiai yra „naciai“, nes nepripažįsta, kad yra rusai, ir priešinasi.
1930-ųjų keliautojui laiku nekiltų sunkumų atpažinti Putino režimą kaip fašistinį. Simbolis Z, mitingai, propaganda, karas kaip apvalantis smurto aktas ir masinės kapavietė aplink Ukrainos miestus situaciją daro labai aiškią.
Karas prieš Ukrainą yra ne tik grįžimas į tradicinį fašistinį mūšio lauką, bet ir grįžimas prie tradicinės fašistinės kalbos ir praktikos. Kiti žmonės yra tam, kad būtų kolonizuoti. Rusija nekalta dėl savo senos praeities. Ukrainos egzistavimas yra tarptautinis sąmokslas. Karas yra atsakymas.
Kadangi Putinas kalba apie fašistus kaip apie priešą, mums gali būti sunku suvokti, kad jis iš tikrųjų gali būti fašistas. Tačiau Rusijos kare su Ukraina „nacis“ reiškia tik „priešą“ – kažką, ką rusai gali nužudyti.
Dėl neapykantos kurstymo ukrainiečiams lengviau juos nužudyti, kaip matome Bučoje, Mariupolyje ir kitur. Masinės kapavietės yra ne nelaimingas atsitikimas, o laukiama fašistinio karo pasekmė.
Fašistai, vadinantys kitus žmones „fašistais“, yra fašizmas virstantis beprotybės kultu. Tai paskutinis taškas, kai neapykantos kalba apverčia tikrovę, o propaganda tampa realybe.
Tai valios virš minties apogėjus. Kitų vadinimas fašistais yra esminė putinistinė praktika. Amerikiečių filosofas Jasonas Stanley tai vadina „žeminančia propaganda“. Aš tai pavadinau „šizofašizmu“. Elegantiškiausią formulę turi ukrainiečiai. Jie tai vadina „rusizmu“.
Dabar suprantame apie fašizmą daugiau nei 1930-aisiais. Žinome, kur tai atvedė. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, demokratija traukiasi visame pasaulyje, o fašistai ima kariauti su savo kaimynais. Jei Rusija laimės Ukrainoje, tai nebus tik demokratijos sunaikinimas jėga, nors tai yra pakankamai blogai.
Tai bus demoralizacija demokratinėms valstybėms visur. Dar prieš karą Rusijos draugai – Marine Le Pen, Viktoras Orbanas, Tuckeris Carlsonas – buvo demokratijos priešai. Fašistų pergalės patvirtintų, kad demokratijos turi žlugti.
Jei Ukraina nebūtų pasipriešinusi, tai būtų buvęs tamsus pavasaris viso pasaulio demokratams. Jei Ukraina nelaimės, galime tikėtis dešimtmečių tamsos.
