Vis dar lietuvių kalboje nėra tinkamo įvardžio, kuris leistų kreiptis į žmones, nepriskiriančius savęs jokiai lyčiai. Tiesa, dažnai tokie asmenys neoficialiai pasikeičia savo vardą ir juo prisistato kitiems. Kartais nebinarinės lyties tapatybės žmonės vadina save tokiu vardu, kuris gali būti ir vyriškas, ir moteriškas (tai – užsienietiški vardai).
Naujienų portalo tv3.lt kalbintas savęs jokiai lyčiai nepriskiriantis žmogus, kuris norėjo išlikti anonimu (tikrasis vardas redakcijai žinomas), save taip pat vadina kitu vardu. Be to, nors kalbintas žmogus pats tvirtina, kad atrodo kaip moteris, tačiau save pristato kaip „jis“.
„Į mane kreipiamasi kaip į jį, mano vardas yra vyriškas, tad natūraliai kalbant apie mane norisi sakyti „jis“ – tai man yra labiausiai prie širdies.
Visiems nepažįstamiesiems aš prisistatau savo pasirinktu vardu, tačiau šeimos, švietimo ir darbo įstaigose prisistatau tuo vardu, kurį man suteikė tėvai.
Svarstau vieną dieną legaliai pasikeisti savo vardą“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo asmuo, nepriskiriantis savęs jokiai lyčiai.
„Tie, kam dėl to pikta, greičiausiai neturi, ką veikti“
Pasiteiravus pašnekovo, ar prisistačius neįprastu vardu tai pašaliniams žmonėms atrodo keista arba sukelia kažkokių sunkumų, jis tvirtai teigia, kad tokių situacijų nutinka labai retai.
„Daugumai mano amžiaus žmonių netradicinės lyties asmenys nėra nei kažkas naujo, nei keisto, tad dažniausiai išgirdę mano vardą, supranta mano tapatybę ir nesigilina“, – tvirtina jis.
Kalbintas nebinarinės tapatybės žmogus pasakoja, kad prireikė gana daug laiko, jog suprastų, kaip iš tiesų jaučiasi viduje, o tai padaryti padėjo įvairios patirtys ir aplinka.
„Prieš dvejus metus aš susipažinau su žmogumi, kuris man parodė, kad savo lytinės tapatybės nereikia įrodinėti niekam, reikia tik atsižvelgti, kaip jautiesi viduje.
Aš iki to laiko, kaip ir dauguma žmonių, maniau, kad tam, jog būtumei, tarkime, translytis, reikia prisitaikyti prie visuomenės sukurtų lyties stereotipų, ir nežmoniškai stengtis, jog tave pripažintų tuo, kas esi.
Tačiau laikui bėgant aš suvokiau, kad kaip aš jaučiuosi viduje, nėra niekieno kito reikalas. Aš žinau, kas aš esu, mano artimiausi draugai pripažįsta mano tapatybę, o kam ten jau pikta dėl to darosi, tai greičiausiai jie neturi, ką veikti.
Aš niekada gyvenime nesijaučiau nei kaip berniukas, nei kaip mergaitė, tiesiog užtruko daug laiko, kad suvokčiau, jog man leista taip identifikuotis“, – atvirauja jis.
Paklausus, kaip į tai reaguoja draugai ir tėvai, pašnekovas atvirauja, kad tai – gana sudėtingas klausimas, mat daugumai dar sunku tai pripažinti ir suprasti.
„Bet taip ir atsirenki draugus. Žmonės, kurie nori matyti visą tave, o ne tik tai, kas atitinka jų pasaulį, yra tokie žmonės, kuriems pasaulis nesisuka tik aplink juos.
O tie, kurie nepripažįsta, tai irgi turi teisę į tai. Aš šiuo metu tikrai atrodau labai moteriškai, todėl negaliu tikėtis, kad kai pasakysiu savo tikrąją tapatybę, jie taip į mane ir kreipsis arba supras“, – tvirtina kalbintas žmogus.
Tėvai apie tikrąją tapatybę nežino: „Abejoju, kad kažkada sužinos“
Asmuo pripažįsta – tėvai kol kas apie tai nieko nežino.
„Ir abejoju, kad kažkada sužinos, jie yra itin nusistatę prieš visus LGBT asmenis. Nenorėčiau mūsų santykių labiau pabloginti.
Tačiau dabar, kai susipažįstu su naujais vyresniais asmenimis, aš vis tiek jiems pasakau savo pasirinktą vardą ir kol kas tai nė karto nesukėlė problemų. Jie nesigilina ir tiesiog mano, kad aš turiu labai savitą vardą“, – sako jis.
Daugeliui vis dar sunku suprasti, kaip lietuvių kalboje kreiptis į tuos, kurie nepriskiria savęs jokiai lyčiai ir bijo kitus įžeisti ir pasakyti kažką ne taip. Nebinarinės tapatybės asmuo tvirtina, kad tai, jog kai kurie žmonės į jį kreipiasi moterišku įvardžiu ir jį vadina moterimi, nežeidžia.
„Aš jų nekaltinu. Žmonės sako tai, ką akys mato, ir tai visiškai manęs nežeidžia. Manyčiau, kad, tarkime, translyčiai asmenys, kurie turi pilnai pakeisti lytį susiduria su rimtesne diskriminacija visuose gyvenimo aspektuose, todėl būtų visiškai nesąžininga lyginti mūsų patyrimus“, – tvirtino jis.
Pašnekovas priduria, kad artimoje aplinkoje napažįsta jokių kitų nebinarinių asmenų, tačiau transeksualų draugų – turi. Tačiau kalbintas pašnekovas mano, kad trečiosios lyties oficialus įteisinimas nėra būtinybė ar svarbus klausimas.
„Manau, kad lytis apskritai neturėtų būti labai svarbus klausimas, savo lyties supratimas yra labiau asmeninis reikalas, bet, aišku, būtų malonu, jei daugiau žmonių tai priimtų“, – sako jis.
Paklausus, ar vyrauja toks stereotipas, kad nebinarinės asmenybės turėtų būti tiek pat „vyriškos“ ir tiek pat „moteriškos“ išvaizdos žmogus, pašnekovas atsako, kad taip, tačiau tai – tik stereotipas, jokiu būdu ne tikrovė.
„Lytis nepriklauso nuo išvaizdos, aišku, žmonėms lengviau identifikuoti, kad žmogus yra belytis, jei jis atrodo kaip abidvi lytys, tačiau tai toli gražu nėra būtina“, – pabrėžia jis.
Paklausus, ar yra dar kokių kitų stereotipų, su kuriais susiduria kasdienybėje, jokiai lyčiai nepriskiriantis savęs kalbintas žmogus teigia, kad dažnai žmonės apskritai mano, jog nebinarinės tapatybės asmenys labai įsižeidžia, kai į juos kreipiamasi netinkamai.
„Bet tiek man, tiek mano pažįstamiems labai nepatinka traukti dėmesį, apie tai dažniausiai su kitais net nekalbame, nebent pradeda klausinėti“, – tvirtina jis.
