Pavasaris čia dabar atėjo, ir iš principo, apie kažką pavasarį ypatingo reikia pagalvot, sakykim, jis kažkoks ypatingas metas, ar su augalais reikia visus metus ten gyvent ir taip toliau?
L. Liubertaitė: Kokius turi augalus, turi juos pažint ir su jais reikia ir pasidraugauti. Tai, aišku, žiemą poilsis, o pavasarį, nuo pat ankstyvo pavasario jau kiekvienas pagal tai, ką augina, jau ir žinos, ką reikia, kur padaryti. Dabar ypač toks gražus metas, kai viskas atrodo kiekvieną dieną vis žaliau, daugiau, labai aktyvus tas vegetacijos tokios aktyvios laikas. Tai iš tikrųjų matom ir gyvatvorės labai greitai išauga savo formą. Ir pradedam vis tiek jau ir sėti ir sodinti. Ir dabar šalnų pavojus po truputėlį praeina, tai ir į vazas galima susisodinti įvairiausių augalų.
Kokie yra didžiausi pavasario darbai? Nuo ko dabar pradeda? Nuo aeravimo pievos po žiemos? Aš turiu pievos irgi nemažai, nelabai suprantu kodėl – aš jos nei tręšiu, nei aeruoju ir jinai auga pas mane kaip išprotėjusi. O tie, kas tręšia ir aeruoja, vis skundžiasi – tai nurudavo, tai pageltonavo, tai plotais išmėtė patręšus kažkaip tai. Ar vis dar yra mada iš pievos, iš to, kas yra aplink namą, daryti golfo aikšteles. Ar jau kitaip žmonės žiūri į tai, kad pieva yra pieva, su gėlytėm, visokiom?
L.Liubertaitė: Tavo klausimas labai gerai apjungia tai, ką mes kalbėjome prieš tai, kad čia yra skirtingų požiūrių klausimas. Aš būtent, jeigu šį siaurą mes jau paimtumėm, panagrinėtumėm, tai aš labai aiškiai atskiriu veja ir pievą. Tai veja, tai va ta išpuoselėta, sakom, išmanikiūrinta, ta jau golfo tipo veja, kur tikrai jokių ten piktžolių, jokių pienių ir taip toliau.
Jeigu nori tokios, tai madinga, nemadinga, čia kitas klausimas, bet jeigu tu nori, tau yra tai estetiška, gražu ir tavo tikslas turėti gražią veją. Tikrai yra tokių žmonių, kurie sako: „Koks gražus kiemas?“ Tai reiškia, kokia graži veja –lygu. Jeigu tavo toks tikslas, taip, tada tu turi šienauti, tada turi aeruoti, skarifikuoti, turi laistyti, turi tręšti ir tręšti turi nuolat. Todėl, kad veja, ji turi labai seklias šaknis. Ir tai reiškia, kad ji negali pasisemti maisto medžiagų iš giliai.
Lepi labai yra?
L.Liubertaitė: Taip, ir reiškia, mes ją turim nuolat laistyti, nes vandens irgi iš giliai nepasisems, nuolat turim tręšti, nes maisto medžiagų irgi nepasisems. Ir kita vertus, tų naturalistų, veja laikoma žaliuoju asfaltu arba žaliuoju kilimu, todėl, kad ji nesuteikia jokio prieglobsčio, pavėsiuko, nei vabaliukui, nei drugeliui.
O ko tam drugeliui ant tos vėjos? Ten nieko nėra. Nei tu pasislėpsi, nei žiedo kokio, nei nektaro, tiesiog toks sterilus dalykas, niekam neįdomu. Tai dėl to tokia veja išpuoselėta, išmanikiūrinta. Jau dabar jau laikoma, ne pats madingiausias dalykas, bet jeigu tu nori, tai tiesiog tu turi suprasti, kad taip, reikės visa tai daryti. Alternatyva yra pieva. Tai sakei, pas save nieko nedarai, viskas žaliuoja.
Ir nelabai pjaunu aš ją dar
L.Liubertaitė: Bet tada tu nepjauni taip dažnai. Tada ten tikrai yra ir plačialapių kažkokių augalų, tai ten žiūrėk, ar gyslotis, ar kokia pienė, ar šiaip kažkas. Tai tokia pieva, ji yra šienaujama rečiau, maisto medžiagų, kadangi miksas ten augalų, jie pasisemia iš žemiau, tai geriau atlaiko sausras, puikiau peržiemoja ir gal ten to skarifikavimo, aeravimo nereikia. Tai štai čia požiūrio klausimas.
Mačiau tavo laidą apie tai, kaip Julija Janus pomidorus atrodo augino, jeigu aš neklystu, tai ten užupy pačiam, reiškia, bet gerai, gražu. Čia menas ar maistas?
L.Liubertaitė: Tu nenustebtum, kiek daug žmonių sodininkauja visom prasmėm, įskaitant ir šiltnamį. Čia viena iš formų, ar ne? Nustebtum. Tai dabar tą „Geltoną karutį“ aš vystau nuo 2013, tai jau dabar kiek, 12 jau metų bus, ar ne? Tai kiek aš esu sutikusi žmonių, kur tiesiog nesitiki nuo aukščiausių bankų vadovų iki jau kiek politikų mes turim ir politikių, kurie yra kažkur užsiminę, kad va eisiu gėles sodinti ir panašiai.
Čia yra toks universalus hobis, kuris niekaip negali būt pamatuojamas nei sabalų kailiniais, nei ilgais nagais, yra toks visus sulyginantis, nes tiesiog tau ateina noras, tave traukia prie žemės ir tu nori kažką padaryt ir dar tas auginimas, jis turi to savo azarto kažkokio.
Savo pomidoras, yra savo pomidoras
L.Liubertaitė: Taip, savo pomidoras, jis kvepia. Taip, ir tas iš tikrųjų labai yra toks atpildo duodantis dalykas. Aš manau, kad šiais laikais, kai mes visi labai skubam, bėgam, lekiam, turim labai daug informacijos perviršio ir turim labai daug įtampų, tai viena vertus, tas sodininkavimas yra kaip tam tikra terapija, kur tu išeini, nueini normaliai, eik čia, pakasei, išrovei, kažką tiesiog paprasto padarei su savo rankom, tai ne klaviatūrą tu čiupinėji.
Laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
